Gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ įkūrėja Simona Šakinytė dėl savo globotinių gerovės pajėgtų nuversti aukščiausius kalnus. Vis dėlto jau pirmosiomis pokalbio minutėmis ji nustebina netikėtu prisipažinimu.

Kokybė svarbiau už kiekybę

„Žinau nemažai globėjų, kurie norėtų išgelbėti visus pasaulio gyvūnus. Aš to tikrai nenoriu. Nesu tiek išprotėjusi, kad ant savo galvos užsikraučiau visą pasaulį, – juokauja Klaipėdos dramos teatro aktorė. – Visi pas mus atvykstantys gyvūnai užrašomi į eilę, nėra kokios nors atrankos. Nors ir sunku, tenka nubrėžti tam tikras ribas, nes tai, ką darau, siekiu daryti kokybiškai. Kokybė svarbiau už kiekybę – tai man svarbu bet kokioje srityje.“

Kas ji šiandien labiau – aktorė ar gyvūnų globėja, turbūt būtų sunku pasakyti ir pačiai Simonai. Tai tarsi dvi to paties obuolio pusės. Pašnekovės žodžiais, šios veiklos vieną kitą ir papildo, ir tarsi maitina.

„Daug kas manęs klausia, kaip aš sugebu viską suderinti. Tačiau viena kitam labai padeda. Jei užsidaryčiau tik teatre, kur pasisemčiau tos tikros emocijos? Prieglauda padeda man išlikti žmogumi, būtent iš jos į teatrą galiu atsinešti tikrumo. O iš jo – drąsos, pasitikėjimo kalbėti apie svarbius dalykus, pačius gyvūnus, pasakoti apie juos mūsų kuriamuose vaizdo siužetuose, galiausiai – vesti „Linksmųjų pėdučių“ renginius“, – prisipažįsta pašnekovė.

Tiesa, pastaruoju metu klaipėdietės laiko svarstyklės stipriau pasvirusios būtent į prieglaudos veiklos pusę. Pašnekovė atvira – teatre jai tenka išgyventi savotišką štilio etapą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kartais tenka išlaukti

„Vaidmenų turiu, bet naujo spektaklio nesu repetavusi turbūt jau dvejus metus – nuo to karto, kai buvau pradėjusi kurti vaidmenį Agatos Dudos-Gracz spektaklyje „Meilė“, tačiau įvyko keistas dalykas. Dėl sesers vestuvių negalėjau dalyvauti dviejose spektaklio repeticijose ir režisierė manęs atsisakė, nors su teatru tai buvo oficialiai suderinta. Iš pradžių labai skaudėjo širdį, jaučiau kartėlį, bet dabar jai esu labai dėkinga, nes tai yra toks kančios spektaklis“, – sako Simona.

Kaip prisipažino aktorė, šiandien ji ilgisi ne tik naujo įdomaus vaidmens, bet ir motyvuojančios, sveikos darbo atmosferos.

„Aktoriai, deja, neturi prabangos rinktis nei vaidmenų, nei režisierių. Tenka pripažinti, kad tik vienetai režisierių aktorius priima ir su jais bendrauja adekvačiai. Dažniausiai dominuoja hierarchija ir neretai ji nebūna pagarbi“, – nepagražinta realybe dalijasi aktorė.

Vis dėlto Simona sako sunkiai įsivaizduojanti, kad galėtų visiškai atsisakyti savo profesijos.

„Nelabai apie tai galvoju. Labai myliu teatrą ir džiaugiuosi buvimu scenoje, pasiilgstu savo kolegų. Kažkada, kai ėjau iš spektaklio į spektaklį, taip pat buvo sunku, tik jau kita prasme. Matyt, dabar tiesiog toks laikas – visų aktorių karjeroje būna tam tikro sąstingio, pauzių“, – svarsto pašnekovė.

Pareigos romantika nekvepia

Bent jau gyvūnų prieglaudoje reikalų ir darbų – per akis, šypteli Simona. „Skirtingai nei teatre, kai vasarą aktoriai įprastai atostogauja, čia atostogų faktiškai neturiu ir dienotvarkė nesikeičia. Turbūt nemažai žmonių įsivaizduoja, kad mano darbas prieglaudoje – vedžioti šunis ar dar kaip nors kitaip jais rūpintis. Tačiau būdama prieglaudos vadove turiu rūpintis ir tuo, kaip pritraukti lėšų, sužiūrėti, kad darbuotojams laiku būtų išmokami atlyginimai. Man tai yra labai svarbus įsipareigojimas, nes savanoriai ateina ir išeina, o didžiausias mano turtas yra būtent darbuotojai, be kurių aš būčiau tarsi be rankų. Į veterinarijos kliniką gyvūnus dažniausiai vežu aš, nes tai taip pat susiję su finansiniais dalykais“, – kasdienės rutinos skraistę praskleidžia pašnekovė.

Bemaž prieš vienuolika metų „Linksmąsias pėdutes“ klaipėdietė su savo bendražyge įsteigė po ne itin įkvepiančios savanorystės patirties kitoje uostamiesčio gyvūnų prieglaudoje.

„Iš pradžių buvau tik dalininkė ir niekada neplanavau tapti vadove – savanoriauti man buvo vienas malonumas. Tačiau aplinkybės privertė perimti šias pareigas iš kito žmogaus – staiga teko pasinerti į labai atsakingą ir rimtą darbą, apie kurį nieko neišmaniau, tad turėjau labai daug ko išmokti. Tebesimokau ir dabar. Už tai esu labai dėkinga savo sužadėtiniui, kuris man iki šiol padeda daugeliu prieglaudos klausimų“, – pasakoja pašnekovė.

Pasaulis be grandinės

Kad galėtum padėti kitam, turi mokėti pasirūpinti ir savimi, neneigia kiekvieną savo gyvenimo minutę branginanti moteris. Nors ir nedega didžiule aistra, Simona visada stengiasi atrasti laiko sportui.

Kaip prisipažįsta pašnekovė, perlipti per save motyvuoja suvokimas, kad tai svarbu ne tik sveikatai, bet ir fizinei formai, ištvermei, – juk ir scenoje žiūrovams norisi matyti visomis prasmėmis gražų, gyvybingą žmogų.

Vis dėlto pati maloniausia ir veiksmingiausia terapija nusilpusioms energijos baterijoms įkrauti – pasivaikščiojimai su šunimis.

„Tai yra laikas tik sau, būnant gamtoje, prie jūros. Mėgstu visus metų laikus – nesu tas žmogus, kuris gyvena tik vasaros laukimu. Juo labiau kad vasarą prie jūros privažiuoja daug bambeklių, – šypteli pašnekovė. – Žinoma, vaikščiodama užsiimu ir su gyvūnais. Mano pačios šunys gyvena kaip ponai, bet didžioji dalis tų, kurie atkeliauja į prieglaudą, būna nieko nematę, neretai pusę gyvenimo praleidę prikaustyti prie grandinės. Tokiems bėduliams aš tiesiogine prasme parodau pasaulį.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Jei sienos prabiltų

Kaip pastebi gyvūnų globėja, Lietuva vis dar nesugeba išsivaduoti iš gausybės mitų. „Vienas absurdiškiausių – šuns vieta prie būdos. Arba kitas stereotipas – didelis šuo negali gyventi bute. Bet kokiam šuniui geriausia gyventi su žmogumi. Šuo – bandos gyvūnas, jam būtinas socialinis bendravimas. Neatsiejama jo dalis – pasivaikščiojimai su šeimininku, kurie gyvūnui suteikia galimybę pažinti pasaulį. Mano šunys jį yra matę nuo Kroatijos iki Suomijos, ir čia dar ne pabaiga“, – neabejoja „Linksmųjų pėdučių“ įkūrėja.

Todėl kai bet kuris prieglaudos globotinis – ar tai būtų šuo, ar katė – galiausiai suranda savo žmogų ir saugius namus, tai yra nuostabiausias atlygis už visas pastangas, neneigia pašnekovė ir prisipažįsta: „Gyvūno mirtis man neatrodo baisi, jei jo gyvenimas buvo laimingas. Mane labiau traumuoja, jei jie gyvena baisiomis sąlygomis.“

Veikiau dėl tokių moralinių, o ne sveikatos paskatų prieš daugelį metų Simona iš savo valgiaraščio išbraukė mėsą.

„Niekada jos pernelyg nemėgau. Tačiau galutinai apsispręsti užteko pamatyti filmuką apie tai, kaip kai kuriose fermose auginami gyvuliai, – šie vaizdai mane sukrėtė. Kaip kažkas yra pastebėjęs – jei gyvulininkystės fermų sienos būtų permatomos, turbūt nė vienas žmogus nebevalgytų mėsos“, – sako pašnekovė.

Gyvūnas neužlips ant galvos

Nors solidi „Linksmųjų pėdučių“ reputacija garsina prieglaudos vardą visoje Lietuvoje, pati Simona gimtojo miesto bendruomenės ne kartą buvo nominuota dienraščio „Klaipėda“ rengiamuose Metų klaipėdietės rinkimuose, gyvūnų globėjai tenka sulaukti ir kandžių replikų.

„Taip, man neretai tenka girdėti, esą kodėl aš dirbu ne su seneliais, ne su vaikais. Pirmas dalykas – dirbk su jais pats, jei nori, niekas nedraudžia. Kitas dalykas, gyvūnas yra silpnesnis už žmogų, be to, padėdama jam, žinau, kad jis, skirtingai nei daugelis žmonių, jaus begalinį dėkingumą ir neužlips man ant galvos“, – sako pašnekovė.

Karti asmeninė Simonos patirtis ją atgrasė ir nuo kadaise aistringo pomėgio – drabužių modeliavimo ir siuvimo.

„Man labai patiko kurti, bet kurgi tiek dėsi – nusprendžiau parduoti savo siuvinius. Tada sulaukiau individualių užsakymų, nes drabužiai, kuriuos siuvau pagal save, daugeliui buvo per maži, kiti norėjo kitokio modelio“, – prisimena pašnekovė.

Tačiau vietoj saviraiškos ir kūrybinio džiaugsmo sulaukė dozės manipuliacijų, aikštingų pretenzijų, net patyrė finansinių nuostolių, mat kai kurios klientės be jokios priežasties atsisakydavo jau pasiūto gaminio. „Deramai neįvertinau to, ką dariau, nes nesijaučiau profesionalė, dirbau faktiškai už centus. Matyt, nemokėjau labiau pakovoti už save, – svarsto Simona. – Tad bendrauti su žmonėmis pasirodė ne taip jau nuostabu ir tai nužudė mano pomėgį.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip išmatuoti skausmo gylį

Simona linkusi sutikti, kad iš prigimties jautrus, empatiškas žmogus turbūt jaukiau jaučiasi teatro, o ne gyvenimo scenoje. Sykiu ji atvira – būtent gyvūnai yra tas tvirčiausias gelbėjimo ratas, kuris padėjo ne kartą išsikapstyti iš gilių emocinių duobių.

„Mano sielos šuo Otelas ištraukė mane iš psichologinių bėdų, kurių, manau, atsirado dėl tam tikrų sunkių dalykų paauglystėje. Kai jis susirgo, aš ne tik pati išgyvenau visas tas stadijas, kaip ir nepagydomai sergantis žmogus, bet ir turėjau priimti sprendimą savo augintinį užmigdyti. Tuo metu man buvo taip blogai, kad priverstinai save gindavau į lauką, nesinorėjo nieko“, – kaip šiandien pamena Simona.

Net ir dabar, kaskart girdėdama entuziastingus patarimus, kaip dramatiškais gyvenimo momentais svarbu kreiptis profesionalios pagalbos, klaipėdietė tik liūdnai šypteli.

„Neneigiu, kad spręsti savo psichologines problemas yra labai svarbu. Tačiau kaip išsirinkti patikimą profesionalą? Man nepadėjo niekas. Dar daugiau – viena psichologė pareiškė: „Žmonės vaikų netenka, o tu čia raudi dėl šuns.“ Žinau ir suvokiu, kad tai yra labai skaudu, bet kaip galima supriešinti tokius dalykus? Juk aš taip pat išgyvenu netekties jausmą, gedulą ir atėjau su savo skausmu. Ar kas nors gali išmatuoti mano skausmo gylį?“ – retoriškai klausia pašnekovė.

„Tuo metu tiesiog suvokiau: kad pajėgčiau atsitiesti, turiu ko nors imtis pati“, – tęsia Simona.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo chaoso gelbsti saugikliai

„Padėjo prieglauda, gyvūnai, žinojimas, kad čia yra ta vieta, kurioje tikrai galiu jaustis reikalinga. Nors kai atėjo dabartiniai mano šunys, turbūt visus metus negalėjau jų priimti. Kad pamilčiau Hugo ir Hesę, jų vardu sukūriau net instagramo profilį, – šypteli gyvūnų globėja. – Tad tiek, kiek gyvūnams atiduodu pati, gaunu atgal. Ko gero, net gerokai daugiau. Tokių moralinių dalykų nenusipirkčiau niekur.“

„Linksmųjų pėdučių“ įkūrėja taip pat pripažįsta, kad darbas prieglaudoje išmokė labiau tausoti save ir branginti savo laiką.

„Anksčiau nemokėjau nei ilsėtis, nei atsiriboti nuo rūpesčių, galiausiai – susiplanuoti elementarios darbotvarkės, kad kas nors neišmuštų iš vėžių, nes skambučiai netildavo net naktį. Dabar telefonu esu pasiekiama tik nuo vidudienio iki 18 val. Be to, mano darbo vieta yra visa Lietuva, tad jei noriu tikrai pailsėti, tai galiu padaryti tik išvykusi į užsienį“, – pasakoja pašnekovė.

Pastarieji metai Simonai dosnūs tokių smagių pabėgimų.

„Tai puiki galimybė atitrūkti, naujai persikrauti, tačiau visada norisi grįžti. Užsienis yra visoks. Su šunimis geriau jaučiuosi Lietuvoje nei, pavyzdžiui, Suomijoje ar Prancūzijoje, kur gyvūnai ne visada sutinkami palankiai. Galiausiai, kiek yra šalių, kur moterys beteisės, negerbiamos. Tad dėl šių pabėgimų svetur tik dar labiau pamilau savo kraštą“, – šypteli klaipėdietė.