Mažėja ne tik ungurių

Kuršių marių žvejybą nuolat tiriantis ir žuvininkystės srityje jau per 30 metų dirbantis mokslininkas Arvydas Žvagždys prisimena, kad prieš 30 metų Lietuvos žvejai Kuršių mariose per metus sugaudavo maždaug po 100 tonų ungurių. Oficiali statistika teigia, kad didžiausi ungurių laimikiai buvo nuo 1956 iki 1974 metų. Vien Lietuvos Kuršių marių žvejai sugaudavo per 100 tonų ungurių, o kartais ir 150 tonų. Išskirtiniai buvo 1963, 1964 ir 1967 metais, kai Lietuvos žvejų ungurių sugavimai siekė per metus beveik 250 tonų. Kartu su Kaliningrado srities žvejais ungurių Kuršių mariose atskirais metais sugauta ir per 300 tonų, o 1966-aisiais ungurių laimikis pasiekė net 480 tonų.

Dabar ungurių ištekliai sumažėjo drastiškai. Pernai ir užpernai sugauti Kuršių marių ungurį buvo panašiai kaip laimėti loterijoje. Iš viso per metus visų Kuršių marių žvejų ungurių laimikis siekia tik apie 800 kilogramų.

„Jei per metus žvejai sugautų apie 100-150 tonų ungurių, jų pajamos siektų apie 3 mln. eurų. Tai būtų rimta paspirtis žvejams. Keli šimtai jų per mėnesį galėtų gauti 1000 eurų atlyginimą“, - svarstė A.Švagždys.

Kuršių mariose sparčiai mažėja ne tik ungurių, bet ir kitų žuvų. 2015 metų duomenimis, Lietuvos žvejai Kuršių mariose sugavo 1094 tonas žuvų. Pagrindinės žuvys buvo karšiai ir kuojos – atitinkamai 487 ir 306 tonos. Toliau sekė sterkai – 106 tonos, žiobriai – 56 tonos, ešeriai – 49 tonos, vėgėlės – 25 tonos, stintos – 11 tonų. Iš vertingiausių žuvų – šlakių sugauta 5,7 tonos, ungurių 800 kilogramų, lašišų – 700 kilogramų. 

Lietuva skiriasi nuo kaimynių

Jis pastebėjo, kad dabar, galima sakyti, ungurių Kuršių mariose nebeliko. Dėl to kaltę jis linkęs priskirti neteisingai Lietuvos ungurių įžuvinimo politikai.

„Kiek žinau, Lenkijoje rengiant ungurių valdymo planą, dalyvavo po 15 žuvininkystės mokslininkų. Pas mus tokį planą rengė vienas žmogus. Ir jis, ko gero padarė klaidų“, - dėstė A.Žvagždys.

Jis pateikė duomenis iš kurių matyti, kad Lietuva per metus įžuvina apie 600 tūkst. unguriukų, Latvija – apie 1 mln. 334 tūkst., o Lenkija – net apie 12 mln. unguriukų.

Ir pagrindinis skirtumas yra tai, kad tiek lenkai, tiek latviai unguriukus įžuvina ne tik ežeruose, bet upėse, netgi žemupiuose, lenkai – netgi ir lagunose – panašiuose vandens telkiniuose kaip Kuršių marios.

Lietuvoje unguriukai įžuvinami išskirtinai tik ežeruose ir pagrinde Vilniaus rajone. Kodėl taip yra? Mokslininkas tikslaus atsakymo nepateikė, bet vyrauja visuotinė nuomonė, kad unguriukų įžuvinimas tapo puikia ES paramos panaudojimo priemonė.

Oficialiai teigiama, kad įžuvinti unguriukų upėse ir Kuršių mariose neleidžia ES nuostatos. Bet kodėl tada latviai ir lenkai įžuvina unguriukus ten, kur ES lietuviams neva neleidžia?

Įžuvinimo klaidų pasekmė?

Lietuvoje vyrauja nuostata, kas ežeruose įžuvinti unguriukai suaugę migruos, į Sargaso jūrą, kur neršia, išplauks per upes ir Kuršių marias.    

Arvydas Švagždys mano, kad tokia nuostata yra klaidinga. Migruojantis ungurys per Kuršių marias praplaukia per tris paras ir žvejui sugauti jį maža tikimybė. Pačiose Kuršių mariose turi būti atkuriami ungurių ištekliai. Ir tam yra logikos. Mat Kuršių mariose, kur geresnės mitybos sąlygos, unguriai užauga iki 1,8-2 kilogramų, kai ežeruose tas pats ungurys užauga iki 0,5-1 kilogramo.

Maždaug 1998-2002 metais Nemuno deltoje buvo vykdomos ungurių įžuvinimo programos. Jos nebuvo didelės, tačiau anot A.Švagždžio, ungurių kiekis buvo pastebimai padidėjęs. Mokslininkas be vargo galėdavo nusipirkti iš žvejų tyrimams reikalingą ungurių biologinę medžiagą. Dabar iš žvejų nusipirkti ungurį tyrimams, anot A.Švagždžio, nebeįmanoma.

Jis mano, kad Kuršių mariose, Nemuno deltoje turėtų būti įžuvinami ne tik unguriukai, bet ir kitos vertingos žuvys – lašišos, upėtakiai. O jog kažkada tai buvo daroma. Yra duomenų, kad nuo 1879 metų į Kuršių marias ir Nemuno deltą kasmet būdavo išleidžiama po 3 mln. lašišų ikrų ir po keliasdešimt tūkstančių upėtakių mailiaus. Įžuvinimo stotis veikė ir Klaipėdoje. Iš viso Rytprūsiuose buvo apie 20 žuvų veisyklų.