Artėja informacinė apokalipsė: ar galime apsisaugoti?

  • Teksto dydis:

Technologijos leido Johnui F. Kennedy po 55 metų pasakyti „paskutinę“ kalbą. Kaip mano „The Guardian“ redaktorius ir rašytojas Davidas Shariatmadari, gali būti, kad netrukus nebegalėsime pasikliauti tuo, ką matome ar girdime.

„Sudėtingų ir ilgalaikių problemų pasaulyje, nusivylimo ir susierzinimo pasaulyje JAV lyderystei kelią turi rodyti mokslo ir sveiko proto švyturiai, antraip tie, kas painioja retoriką su tikrove ir galimybes su tikimybėmis, sulauks populistinės valdžios su tariamai greitais ir paprastais sprendimais visoms pasaulio problemoms.“ Paskutinė JAV prezidento Johno F. Kennedy kalba skamba lyg įspėjimas iš praeities. Šiandien ji ne mažiau aktuali nei 1963 m., kai buvo pasakyta Dalaso prekybos centre. Sodrus šalies vadovo Bostono aukštuomenės akcentas ramina, nors žinia ir ne pati optimistiškiausia. Jo iškalba iki skausmo skiriasi nuo Donaldo Trumpo pagyrų.

Naujos technologijos

Esmė ta, kad J. F. Kennedy šių žodžių niekada neištarė. Jis buvo nužudytas pakeliui į prekybos centrą, kuriame turėjo nuskambėti ši kalba. Ją galima išgirsti tik pasitelkus britų bendrovės „CereProc“ sukurtą garso technologiją. Prezidento balso fragmentai buvo surinkti iš kitų kalbų ir viešų pasisakymų, sukarpyti ir vėl sujungti. Natūralią intonaciją pamėgdžiojo neuroniniai tinklai.

Rezultatas gana įtikinamas, nors kai kurie garsai skamba netikroviškai, lyg būtų susintetinti. Žinant aplinkybes, to pakanka suprasti, kad ši kalba yra ne iškalbos, o technologijų pasiekimas.

Bet kas, jei klausytojas nežinotų? Gali būti, kad tokiu atveju jis apsigautų. Ir būtent dėl to šis linksmas eksperimentas turi tamsiąją pusę, teigia D. Shariatmadari.

Metodas, panaudotas J. F. Kennedy prikelti, gali padėti žmonėms, sergantiems įvairiais negalavimais, pavyzdžiui, velionio Stepheno Hawkingo motorinių neuronų liga, kuri sutrikdo gebėjimą kalbėti.

Dažniausiai naujovėse neįžvelgiame moralinio krūvio. Leidžiame mokslininkams ir inžinieriams dirbti laisvai tikėdamiesi, kad jų atradimai palengvins darbą ir išgelbės gyvybių. Mokslininkai neatsako už tikslus, kuriems tie atradimai pritaikomi. Kartais atrodo, kad judrieji „Boston Dynamics“ robotai nesunkiai galėtų priremti žmogų prie sienos ir nusukti jam galvą, bet ar tikrai dėl norėtume uždrausti šios pakraipos tyrimus? Juk lygiai taip pat jie gali išmokti atlikti gyvybes gelbstinčias operacijas. Metodas, panaudotas J. F. Kennedy prikelti, gali padėti žmonėms, sergantiems įvairiais negalavimais, pavyzdžiui, velionio Stepheno Hawkingo motorinių neuronų liga, kuri sutrikdo gebėjimą kalbėti.

Ne tik kilniais tikslais

„Dvigubas“ technologijų panaudojimas – ne naujiena. Branduolinė fizika atvėrė galimybes energetikai plėtoti ir bomboms kurti. Nauja tai, kad pažangios informacinės technologijos demokratizuojamos. Šiais laikais norint pasinaudoti informacija kaip ginklu pakanka turėti kompiuterį. 2016 m. pagaliau suvokėme, kokią įtaką daro suklastotos naujienos: internetinės konspiracijos teorijos ir melas paskatino britus nubalsuoti už pasitraukimą iš Europos Sąjungos, o amerikiečius išrinkti Donaldą Trumpą. Vis dėlto tikėtina, kad vėliau visa tai priminsime kaip tam tikrą keistą karą, kai dar nebuvo itin sunku atpažinti redaguotas nuotraukas ir vaizdo įrašus. Tačiau tie laikai netrukus baigsis. Stanfordo universiteto sukurta programa leidžia vartotojams įtikinamai priskirti politikams vienus ar kitus žodžius. Garsenybes galima įterpti į pornografinius filmus. Visai neužilgo paprastiems žmonėms bus beveik neįmanoma atskirti, kas tikra, o kas ne.

Kaip tai pakeis pasaulį? Ar patikėsime, kai viešas asmuo tvirtins, kad rasistinio ar seksistinio jo pasisakymo garso įrašas yra paprasčiausia klastotė? Kaip klostysis politinės kampanijos, kai milijonai rinkėjų galės užsiimti nešvariais triukais? Kas nutiks sveikatos priežiūros sistemos pranešimams apie dyzelino keliamus pavojus ir skiepų saugumą? Ar suinteresuoti asmenys arba konspiracijos teorijų autoriai bandys jais manipuliuoti? Ar negalėdami pasikliauti tuo, ką mato arba girdi, žmonės atsiribos nuo visuomeninės veiklos palikdami viešąją erdvę jau ir taip įtakingiems ir nesąžiningiems asmenims?

Šiandien jau visai rimtai kalbama apie vadinamąją informacinę apokalipsę. Problema ta, kad nė nenutuokiame, kaip atrodys pasaulis, kuriame visi žodžiai ir vaizdai įtartini, todėl sunku sugalvoti tam priešnuodį. Galbūt nepasikeis beveik niekas. Galbūt melą ir propagandą imsime atpažinti pasitelkę nuojautą, lygiai kaip nesunkiai atskiriame tiesioginės rinkodaros triukus nuo tikrų apklausų, o sukčių el. laiškus su suklastotais bankų logotipais nuo tikrų pranešimų. Tačiau nėra jokių garantijų, kad mums pavyks apsiginti nuo gresiančio antplūdžio, todėl gali būti, jog visuomenė ims neprognozuojamai keistis.

Pasak D. Shariatmadari, kaip ir karta, į kurią J. F. Kennedy kreipėsi savo kalboje, priartėjome prie naujo ir baugaus amžiaus. Vis sunkiau atskirti retoriką nuo tikrovės ir galimybes nuo tikimybių. Norėtume, kad šią akimirką mus už rankos paimtų tokia stipri asmenybė kaip J. F. Kennedy. Bet kol kas turime bent jau susitaikyti, kad laukia dideli iššūkiai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių