Ypatingų progų laivas

Jo istorija prasidėjo beveik prieš 300 metų, kai Švedijos karalius Gustavas III (1746-1792) užsigeidė naujo pramoginio laivo.

Stokholmas pastatytas ant daugybės salų bei pusiasalių. Iš vienos miesto dalies į kitą dažnai tekdavo vykti vandens keliu. Turtingos ir kilmingos šeimos turėjo nedidelius burinius ir irklinius laivus. Jie tarnavo ir pramoginiams pasiplaukiojimams, kuriuos buvo pamėgę archipelago gyventojai.

Gustavas III turėjo bent kelis panašios paskirties laivus, bet karaliui atrodė, kad jie nėra pakankamai reprezentatyvūs laukiamam įvykiui. Netrukus į Švediją turėjo atvykti jo sūnaus Karlo sužadėtinė penkiolikmetė vokiečių princesė Hedvig Elžbieta Šarlotė. Pagal tradiciją ir etiketą iš laivo, kuriuo ji atplauks, į karaliaus rūmus garbingąją viešnią turėjo pristatyti „kungaslup“ – karališkasis šliupas.

Tokia ypatinga proga, kaip būsimosios marčios atvykimas, Gustavas III įsakė skubiai pastatyti naują pramoginį laivą, panašų į jo matytas puošnias gondolas. Atlikti šią užduoti buvo pavesta anglų kilmės laivų statytojui Frederikui Henrikui Čapmanui (1721-1808).

Elegantiškas ir puošnus

Karaliaus pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. F.Čapmanas tuo metu jau buvo pagarsėjęs novatoriškais darbais laivų architektūroje. Jo suprojektuoti kariniai burlaiviai, pasižymėjo ne tik puikiomis jūrinėmis savybėmis, bet ir patraukliu dizainu.

Iš švediško ąžuolo pagamintas karališkasis šliupas buvo 18 metrų ilgio ir 3 metrų pločio. Jo priekinę dalį užėmė suoleliai devynioms poroms irklininkų. Laivas turėjo ir du atlenkiamus stiebus, lotynų burėms (stataus trikampio pavidalo) iškelti pučiant palankiam vėjui.

Įvairios korpuso dalys buvo gausiai ornamentuotos aukso, baltos ir mėlynos spalvos alegorinėmis figūromis, kurias sukūrė geriausi to meto meistrai. Laivo priekį puošė trys auksinės karūnos mėlyname fone. Laivagalyje buvo įrengtas erdvus ir puošnus salonas, kuriame galėjo tilpti maždaug 10 žmonių. Šioje patalpoje stovėjo nedidelis stalas vedybų kontraktui pasirašyti, o jo abejose pusėse po sudedamą kėdutę. Palei ilgąsias holo sienas glaudėsi dvi Gustavo stiliaus sofos.

Karališkojo šliupo statyba ir meninis jo apipavidalinimas, kaip rodo archyviniai dokumentai, kainavo 27 tūkst. kronų. Tais laikais tai buvo dideli pinigai, bet laivas išties atkreipdavo dėmesį puošnumu.

Sudegė, atlikęs misiją

Į pirmąjį reisą naujas karališkasis šliupas išplaukė 1774 m. birželio 7 d. Juo nuo Nyckelviken pakrantės iki Karališkųjų rūmų prieplaukos vyko Karlo sužadėtinė. Garbingą viešnią lydėjo visa flotilė karinių ir pramoginių laivų. Šį įvykį robėje pavaizdavo to meto žinomas švedų tapytojas her Hillstriom.

Sekančiais metais įvyko karališkojo šliupo krikštynos. Jose dalyvavo Gustavas III, jo sesuo Sofija Albertina, kiti kilmingi asmenys. Karališkosios dinastijos pradininko Gustavo Vazos garbei Gustavas III neseniai buvo įsteigęs Vazos ordiną už nuopelnus civilinėje veikloje. Dabar karališkajam šliupui buvo suteiktas žodinis pavadinimas „Vasaorden“. Jo bortuose toks pavadinimas niekada nebuvo užrašytas, tačiau visuose dokumentuose karališkasis šliupas minimas tokiu vardu. Kaip rašoma Švedijos karališkųjų rūmų kronikose, naujojo laivo krikštynos tęsėsi visą naktį.

Gustavo III nurodymu pastatytas karališkasis šliupas laikui bėgant buvo naudojamas vis rečiau. Pagaliau jis visam laikui buvo pastatytas vienoje karinių laivų statykloje. Čia 1921 m. rugpjūčio 5 d. įvyko gaisras ir „Vasaorden“ buvo beveik visiškai suniokotas. Liko tik irklai, vairalazdė ir kai kurios salono dekoratyvinės detalės.

Atgijusi relikvija

Po gaisro susigriebta, kad prarasta svarbi Švedijos karališkojo laivyno relikvija. Pasigirdo raginimų atstatyti karališkąjį šliupą. Palaikę šią iniciatyvą laivybos magnatas, politikas Danas Brostriomas, karinio laivyno vyresnieji pareigūnai, Vazos ordino riteriai ir kiti rėmėjai surinko 40 tūkst.kronų sumanymui įgyvendinti.