Dailininkė A. Andziulytė: tarp pojūčio ir vaizdo

Vadinamosios lūžio kartos dailininkus pristatančioje Paveikslų galerijoje atėjo eilė dar vienam svarbiam vardui – Aušrai Andziulytei. Menininkė atidaro savo parodą "Beveik apčiuopiama, beveik neapčiuopiama".

Vadinamosios lūžio kartos dailininkus pristatančioje Paveikslų galerijoje atėjo eilė dar vienam svarbiam vardui – Aušrai Andziulytei. Menininkė atidaro savo parodą "Beveik apčiuopiama, beveik neapčiuopiama".

Emocijos svarba

Nors ilgai Kaune kurianti menininkė turi užtektinai dėmesio vertų kūrinių užpildyti didžiąją Paveikslų galerijos erdvę, dailininkės paroda kamerinėje erdvėje nė kiek nenuvilia. Pristatomi tiek naujausi, tiek senesni kūriniai ne tik atskleidžia menininkės raiškos kaitą, bet ir kūrybinių idėjų tęstinumą.

Menininkas, nebijantis eksperimentuoti – visada įdomus. Visada įdomu sekti bei lyginti tokių menininkų kūrybos kaitą. 1991-aisiais A.Andziulytės sukurtas "Ankstyvo rytmečio natiurmortas" pasižymi tiek potėpio, tiek pačios paveikslo erdvės formavimo intensyvumu. Drąsus, neabejotinai ekspresionistinis dailininkės potėpis ne tik kuria figūras, bet kartu ir paslepia, tarsi ištrina.

Centrinėje dalyje vaizduojama žmogaus–gyvūno figūra kuria įtampą, tikrai ne itin šviesaus ir malonaus rytmečio nuotaiką. Ryškų, drąsų, ekspresionistinį paveikslo vaizdą tarsi įrėmina ir dar labiau išryškina ruda spalva, kuria vedžiojamos kūrinio išorinės ribos. Potėpiai netvarkingi, išsilieję – tai dailininkės pasirinkimas nevaržyti tiek pačių dažų, tiek savo impulsyvaus tapymo gesto.

Toks menininkės sprendimas paveikslą padaro daugiau nei "Ankstyvo rytmečio natiurmortu" – čia tradicinę natiurmorto sąvoką užgožia emocija, jos perkėlimas į paveikslo vaizdinius. Jau daugiau nei prieš 20 metų sukurtas A.Andziulytės darbas rodo dailininkės polinkį į pojūčio, o ne vaizdo svarbą.

Geometrijos nesuvaržyta

Panašiai kaip ir anksčiau toje pačioje erdvėje savo darbus eksponavęs kitas lūžio kartos atstovas Rolandas Karalius, A.Andziulytė nuo abstrakčiojo ekspresionizmo pasuko abstrakcijos link. Vis dėlto tokia bendra tendencija tikrai nerodo dailininkų plaukimo pasroviui – veikiau išryškina savitus abstrahavimo būdus, skirtingas idėjas.

R.Karaliaus abstrakcijos grįstos linijomis, geometrinėmis formomis, ryškiu, aštriu koloritu, o A.Andziulytės abstrakcijos pasižymi priešingomis ypatybėmis. Pavyzdžiui, trijuose 2012 ir 2013 m. sukurtuose paveiksluose "Tirpstantis sniegas" dailininkė drobę padengia plonu, lygiu potėpiu. Nors linija šiuose darbuose svarbi, bet nerėžia akies, pasižymi nesukaustytu, geometrija negrįstu tapymu. Pati linija nutapyta juoda, raudona spalvomis, dėl plono potėpio išlieka blyški, švelniai formuojanti paveikslo vaizdą.

Toks linijų išblukimas atkartoja pačių kūrinių siūlomą sniego tirpimo idėją – tirpstantis sniegas dažnai tarsi sulieja į viena visa, kas ant žemės.

Išplėstos erdvės

Pastarojo kūrinio idėja ir tam tikras ryšys su gamta, rodo, kad dailininkė nesirenka radikalios abstrakcijos. Pati A.Andziulytė pripažįsta, kad ją įkvepia gamtos vaizdiniai, būtent juos čia ir galime įžvelgti. Žinoma, tai nebus tokia gamta, kurią galime konkrečiai įvardyti – tai ne berželis ir ne bijūnas. Čia dailininkė renkasi vaizduoti ne atpažįstamus objektus, o natūralų gamtos procesą, virsmą. Be to, ir pats procesas čia tarsi supaprastinamas, išgryninamas.

Blyškumas, išsiliejusios linijos, pamažu ryškėjantys žemės, gamtos kontūrai – viskas vaizduoja sniego tirpimą. Būtent tokiomis užuominomis ir apibendrintais vaizdiniais dailininkė formuoja kūrinį.

Kūrėjos meninius sprendimus taikliai apibūdina Kristina Civinskienė: "Paveiksle natūros vaizdai įgauna visai kitokias, naujas formas. Tokias realaus vaizdo transformacijas dailininkė vadina apčiuopiamomis-neapčiuopiamomis. Ir jos tapyba yra šiek tiek abstrakti, šiek tiek konkreti." A.Andziulytė tiesiog abstrahuoja gamtos vaizdinius, spalva, kūrinio faktūra bando perteikti ne realų vaizdą, o sukurti, nutapyti pojūtį.

Eksperimentų ir pokyčių nebijanti, bet aiškias kūrybines idėjas turinti tapytoja nepraranda kūrybinės intrigos ir savitumo. Nors paroda ir kamerinė, joje pakanka erdvės žiūrovui pabandyti patirti ar pamatyti tai, kas "Beveik apčiuopiama, beveik neapčiuopiama".


Kas? A.Andziulytės paroda "Beveik apčiuopiama, beveik neapčiuopiama". Iš ciklo "Lūžio kartos vardai".
Kur? Paveikslų galerijoje.
Kada? veikia iki birželio 29 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

rj

rj portretas
neisgeres nesuprasi o isgeres tai visiskai nesuprasi.turbut ir bezdzione ne blogia nutepliotu
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių