Dažnai spektakliai Lietuvoje prasideda nuo režisieriaus idėjos, pavyzdžiui, kai jis arba ji atranda pjesę, pagal kurią nori kurti. Šiuo atveju režisieriui J. Vinciūnui kūrybos atspirties tašku tapo pjesė, kurią teko prisijaukinti: spektaklis „Atverk duris“ yra daugiau nei 30 valstybių apimančio „Deconfining“ projekto, kuris siekia per meną ir kultūrą suartinti Afrikos ir Europos žemynus, dalis.

J. Vinciūnui teko režisuoti Aristide’o Tarnagdos pjesę „Silmiga“ (liet. „Svetimas“), kurioje pasakojama apie tai, kaip įvaikintas svetimšalių berniukas Vandeijamas vien dėl jo gyslomis tekančio „kitokio“ kraujo tampa savo bendruomenės priešu.

Aktoriai ir režisierius neslepia, kad dirbti su pjese, atspindinčia lietuviams nepažįstamą kultūrą, buvo sunku, ypač kai pjesėje vyksta politiniai, su šalyje vykstančiu genocidu susiję įvykiai. Interviu Liepai Kairytei („Kauno diena“, rugsėjo 7 d.) režisierius sakė kartu su aktoriais nuo pat kūrybinės veiklos pradžios nusprendęs vengti tolimos kultūros mimikavimo, kad tai netaptų per daug stereotipiška ir šabloniška. Todėl Burkina Faso kultūra spektaklyje parodoma per spalvų kodą, kaip agrarinės kultūros gaivališkumas, padedantis suformuoti mažus aspektus.

Scenografijos koncepciją pasiūlė iš Nigerio kilęs scenografas Boubacaras Souley Salifou, o ją išpildė bendraautorė, kostiumų dailininkė Patricija Vytytė. Unikalioje Ilgosios salės erdvėje  per minimalistines detales gimsta vaizdas, perteikiantis griūvančių šeimos namų metaforą ir giedrą dviejų brolių nekaltos vaikystės būtį. Kūrėjams puikiai pavyko pjesę pateikti nešabloniškai, ją priartinti prie Lietuvos žiūrovo: istorija nedaug apie Burkina Fasą žinančiai lietuvių publikai atrodo ne kaip kitos tautos tragedija, bet kaip pasakojimas, kuriame šeima tampa visuomenės neapykantos auka. Režisierius stengėsi mažiau akcentuoti pagrindinę pjesės temą – svetimumą, labiau koncentruotis į dviejų brolių santykį, atsakomybę savo šeimai ir į krizinėje situacijoje užklumpančią sunkią dilemą. Tačiau naratyve besiskleidžianti ksenofobijos (neapykantos svetimšaliams) tema neišvengiamai liko svarbi.

Spektaklis prasideda nuo dviejų brolių diskusijos, ar scenoje esanti sienos gabalo butaforija yra tikra ar netikra. Biologinis sūnus Sulė tikina, kad netikra, o įvaikintasis Vandeijamas – kad tikra. Ginčas baigiasi, kai Vandeijamas nubėga šaukdamas: „O aš tai tikras!“ Per šį pokalbį atsiskleidžia būrio vyrų, norinčių atsikratyti svetimšalio berniuko, požiūris. Nuo užsienio teroristinių organizacijų nukentėję civiliai imasi to, ką laiko savisauga, – bando susidoroti su užsieniečiais. Todėl tikina, kad Vandeijamas yra netikras jų tautietis, nors atrodo kaip jie, kalba jų kalba, užaugo su jų tradicijomis, supamas tos pačios bendruomenės. Vandeijamas, kurio vaidmenį atlieka Robertas Petraitis, gaivališku egzistencijos pareiškimu žiūrovui primena realybę, kad už demografinių mažumų, kurių visuomenė gali nekęsti ir siekti sunaikinti, slypi žmogus, kuris tiesiog nori būti laisvas.

Burkina Faso kultūros ir politinis kontekstas spektaklyje atsiskleidžia ne esminėmis, bet tik apmąstymams įdomiomis detalėmis.

Šeimos namus supanti, su priešu susidoroti norinti piktų vyrų banda neparodoma, bet jų keliama įtampa jaučiama per kompozitoriaus Manto Mockaus garso takelį. Minia beveidė ir negailestinga – berniuko kraujas esą kitoks, todėl persunktas blogio. Tai retorika, kuria pasąmonėje tiki tie, kurie laikosi ksenofobiškų pažiūrų, kai atsakomybė už vieno asmens veiksmus perkeliama visai jo reprezentuojamai grupei.

Lietuvoje vis dažniau susiduriame su svetimšaliais, kitokių kultūrų atstovais, į mūsų darželius eina vaikai iš daugiakultūrių šeimų. Europos ekonominis ir socialinių reikalų komitetas jau nuo 2018 m. skelbia susirūpinimą dėl kylančio fašizmo ideologijos populiarumo. Ideologijos, kuri pasireiškia nacionalistinių ir socialinių nuostatų maišymusi, kai panaudojamas žmonių nepasitenkinimas nelygybe ir skurdu, saugumo troškimas ir žadamos paprastos priemonės jiems apsaugoti (1). Esant tokiam pasauliniam kontekstui, spektaklio naratyvas tampa pavyzdžiu, kad tokios idėjos gali nuvesti iki savo paties bendruomenės naikinimo.

Spektaklio pagrindas – aktorių psichologinė vaidyba. Santykiai tarp veikėjų ir atsiskleidžiantys vidiniai konfliktai neišvengiamai kelia empatiją. Šią istoriją itin skaudu žiūrėti, nes R. Petraitis sugebėjo sukurti tokį Vandeijamo personažą, kuris savo nenustygstančia energija spinduliuoja vaikišką nekaltumą. Ilgainiui ima atrodyti, kad scenoje matai tikrą vaiką, kuris buvo priverstas anksčiau laiko priimti suaugusiojo sprendimą: mirti ir apsaugoti šeimą, kaip tai padarytų tikras vyras, ar bandyti išgyventi ir sukelti jiems pavojų.

Berniukas su savo broliu Sule yra palikti vieni namie, motinos įsakyta niekam neatrakinti durų. Nepatenkintai gaujai žmonių apsupus namus, tėvas – jų vadas, pats balsavęs už svetimšalių išvijimą – kukliai gina savo sūnų mizanscenoje, kurioje jis kalba prie komiškai mažo mikrofono stovo. Taip jis pavaizduojamas kaip menkas žmogus, greitai pasiduodantis minios įtakai. Sigito Šidlausko kuriamas tėvo vaidmuo įkūnija žmogų, kuris, saugodamas savo politinę poziciją, pasimeta tarp savo įsitikinimų ir atsakomybių.

Bandos sumenkintas tėvas sutinka su ultimatumu sudeginti namus, jei po penkių minučių jų durys nebus atidarytos. Motina kovoja už vaiko gyvybę kiek aršiau, tačiau ją sustabdo vyro smurtas. Motinos ir tėvo kivirčą žiūrovai girdi sklindantį iš spintos, kuri pradedama stumdyti motinai sakant monologą. Tai suteikia scenai dinamikos ir siunčią žinutę, kad šiame konflikte tėvai palaiko skirtingas pozicijas: jiedu sugrūsti į mažą erdvę, atsakomybės svoris perkeltas su broliu namie likusiam Sulei.

Aktorė Eglė Mikulionytė puikiai geba įkūnyti motinos archetipą, nors, reikėtų pripažinti, tiek motina, tiek tėvas elgiasi akivaizdžiai pasyviau, nei esame įpratę matyti tokioje situacijoje. Taip pasireiškia dramaturgo kūrybos kultūriniai skirtumai, tačiau tėvus vaidinę aktoriai sugebėjo pateisinti savo personažų pasyvumą.

Spektaklyje pasakojama istorija emociškai sunki, joje pasirodantys absurdo ar komiški elementai ją padaro dar labiau emociškai paveikią. Vargu, ar Sulės (aktorius Povilas Barzdžius) savyje nešiojama kaltė dėl brolio nužudymo būtų buvusi tokia aiški, jei istorija būtų rodoma be absurdo situacijų. Pavyzdžiui, kai Sulė apie savo brolio nužudymą Dėdei (aktorius Kęstutis Povilaitis) pasakoja lyg juokingą istoriją, šis ją priima ne kaip tragediją, o kaip jam dirbti trukdančias vaiko šnekas, – veikėjui suteikiama galimybė be jokio pasmerkimo, tik išsikalbant, tvarkytis su savo trauma. Dėdė savo tyliu buvimu tiesiogine ir perkeltine prasme padeda atsikratyti kaltės.

Spektaklio pabaigoje nuskamba žodžiai, kad kieme, po figmedžiu, kur palaidotas Vandeijamas, tyla saugo brolių vaikystę, – panašią funkciją atlieka ir Dėdės tyla – ji saugo.

Priešingai veikia spengianti tyla, užvaldanti sceną tiksint paskutinėms dviem ultimatumo minutėms, iki įsigalios tėvo leidimas įsibrauti į namus. Tempo nepavyko gerai suvaldyti, augusi įtampa kiek per anksti atslūgo, todėl per akimirką kritinę situaciją išgyvenantys veikėjai ėmė atrodyti tarsi tiesiog stoviniuotų. Matant P. Barzdžių Sulės vaidmenyje juntamas personažo skausmas, o žiūrint, kaip jį žaismingai ir broliškai erzina Vandeijamas, liūdesys širdį perveria dar stipriau.

Burkina Faso kultūros ir politinis kontekstas spektaklyje atsiskleidžia ne esminėmis, bet tik apmąstymams įdomiomis detalėmis. Svarbiausi čia lieka patys personažai ir jų išgyvenimai, kurie bus lengvai suprantami ir jaučiami net ir tiems, kurie nedažnai vaikšto į teatrą.

1 - European Economic and Social Committee. Fascism on the rise: where does it come from, and how to stop it, with a common European response. eesc.europa.eu. 2018. Prieiga per: https://www.eesc.europa.eu/en/news-media/news/fascism-rise-where-does-it-come-and-how-stop-it-common-european-response.