Gausių diskusijų Vilniuje sulaukęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis "Didis blogis" atkeliauja į Kauną.

Spektaklis ypatingas tuo, kad jį statė žymus vengrų režisierius Arpadas Schillingas. Kartu su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi ir žinomiausiais šalies aktoriais jis atvirai ir aštriai kalba apie šiandienes politines aktualijas, apie karą ir jo grėsmę.

Mintimis apie kūrybinį procesą ir darbą su pasauline įžymybe A.Schillingu sutiko pasidalyti spektaklyje vaidinanti aktorė Diana Anevičiūtė-Valiušaitienė.

– Kaip šis spektaklis jus pakeitė? Ką naujo savyje atradote?

– Spektaklį pradėjome repetuoti kitaip, nei įprasta: teatras surado Žeimių kaimo sodybą Dzūkijoje – toli nuo miesto triukšmo. Šis sumanymas ypatingas tuo, jog vaidinimo pagrindas – ne konkreti pjesė, o mūsų asmeninė patirtis karo tema: ką karas reiškia mums, kai visai šalia, Ukrainoje, – tai šiurpi realybė. Vėliau tema išsiplėtojo į karo sukeltą blogį – prievartą, smurtą, valdžios abejingumą, gyvybės nuvertinimą. Daugeliui mūsų iš pradžių buvo sunku, bet režisierius sukūrė nepaprastai šiltą, pilną humoro, geranoriškumo ir pagarbos atmosferą. Režisierius A.Schillingas, buvęs Budapešto teatro "Creator" vadovas, netikėtai atleido visus aktorius, nes, jo teigimu, "teatras prarado ryšį su gyvenimu" ir vos su keletu aktorių  pradėjo dirbti vaikų namuose. Čia pamatė, kad tų vaikų gyvenimo istorijos – skaudesnės ir aktualesnės, nei parašytos pjesės.

Repeticijose mums buvo palikta laisvė – patiems kurti situacijas, įvykius, galėjome klysti, po to smagiai iš visko pasijuokti.

Aš pakeičiau patį požiūrį į darbą – į viską reikia žiūrėti kiek lengviau, pozityviau, ne vaidinti, bet daugiau žaisti šia tema, tik su tikėjimu ir atsidavimu.

– Spektaklyje jūs vaidinate ar labiau būnate savimi?

– Šiame spektaklyje aš bandau pradėti nuo savęs, įsivaizduoti personažą įvairiomis aplinkybėmis, ieškoti pateisinimo ir priežasčių, kodėl žmogus gali taip pasielgti, mano personažas, praradęs staiga viską, kas brangiausia, degraduoja, nes neturi tvirto vertybių pagrindo.

– Galbūt dirbdama su režisieriumi A.Schillingu ir teatro mene atradote kažką naujo?

– Režisierius nesiekia vienas būti kūrėju: leidžia aktoriams būti jo sumanymo bendraautoriais, paakina prisiimti daugiau asmeninės atsakomybės: juk pjesės dar nebuvo parašytos. Ji atsirado iš mūsų pačių kurtų etiudų visumos! Šiame spektaklyje buvo suburta labai geranoriškų ir atsidavusių savo profesijai žmonių grupė. Esu dėkinga jiems už tai.

– Spektaklyje vaizduojama nemažai smurto, dėl to po premjeros spektaklis sulaukė neigiamos ne vieno žiūrovo reakcijos. Kaip jūs pati tai vertinate? Ar kūrybinio proceso metu jums nekilo vidinio pasipriešinimo?

– Taip, smurtas veikia mane net labiau, nei aš įsivaizdavau, per repeticijas jo buvo mažiau. Ši blogio tema antrojoje dalyje mus įmeta į pragarą, ir, suprantama, žiūrovams tai gali nepatikti. Režisierius bando provokuoti, bet kartu ir suteikti vilties, nors ir nedidelės, kad Blogis bus nugalėtas.

– Į atranką susirinko apie 60 aktorių, o atrinko tik dvylika, tarp kurių esate ir jūs. Kaip manote, kas lėmė sėkmę?

– Per aktorių atranką taip pat improvizavome etiudus. Pvz., reikėjo pačiam sukurti įtikinamą istoriją apie norą emigruoti. Tau reikalingas leidimas. Ateini pas biurokratą, jis turi nerašytą įsakymą neišleisti iš šalies, o jį reikia įtikinti, kad tau būtina išvykti. Režisieriui buvo svarbu matyti, kaip greitai aktorius įsijaučia į situaciją, ar staiga patiki naujomis aplinkybėmis, ar lengvai perima netikėtumus.

Gal tai ir lėmė sėkmę.

– Kaip manote, ar teatras gali padėti spręsti realias ir be galo aktualias politines problemas? Šiuo atveju – karo problemą.

– Teatras skirtas žmonių jautrumui žadinti, dėmesingumui vienas kitam, skatinti mąstyti. Tokių problemų, kaip karas, negali išspręsti net šalių vadovai, juk dažnai – jie patys karus ir sukelia.

Nepripažįsta sienų

Arpadas Schillingas (g. 1974) – vengrų teatro režisierius ir šiuolaikinio meno agentūros "Krétakör" meno vadovas. 1991–1993 m. jis buvo "Kerekasztal" ("Apskritojo stalo") teatro trupės narys, iki 1995 m. vaidino "Arvisura" teatre. Statyti spektaklius pradėjo būdamas devyniolikos, 1995-aisiais įstojo į Budapešto teatro ir kino akademiją studijuoti režisūros, tais pačiais metais įsteigė "Krétakör" ("Kreidos rato") teatrą.

1998–2000 m. pripažintas Vengrijos režisierius Gaboras Zsambékis pakvietė A.Schillingą dirbti pasaulyje garsiame "Katona József" teatre. 1999-aisiais su studentais iš Strasbūro nacionalinio teatro A.Schillingas sukūrė ir Europos teatrų sąjungos festivalyje parodė spektaklį "Be tėvo" pagal Antono Čechovo kūrinį "Platonovas". Tais pačiais metais A.Schillingas laimėjo Vengrijos teatro kritikų prizą "Perspektyvių profesionalų" kategorijoje už spektaklį pagal Istvano Tasnadi kūrinį "Visuomenės priešas", sukurtą taip pat "Katona József" teatre. Vėliau režisierius atmetė kelis kvietimus dirbti valstybiniuose teatruose ir drauge su kultūros vadybininku Maté Gasparu "Krétakör" teatrą pavertė nuolatine teatro organizacija. Ryškiausias pastatymas, tam tikra "Krétakör" emblema laikoma 2003 m. sukurta Antono Čechovo "Žuvėdra".

2008 m. A.Schillingas pertvarkė įsteigtą teatrą: repertuarų sistemą pakeitė projektais paremtu darbu, atsisakė trupės, iš pavadinimo išmetė žodį "teatras", liko tik "Krétakör". Šiuo metu "Krétakör" prisistato kaip šiuolaikinio meno agentūra ir yra daugiausia gastroliuojanti ir geriausiai užsienyje žinoma vengrų kūrybinė grupė. Po pertvarkų režisierius ėmėsi didžiulių meninių eksperimentų, orientuotų į švietimą, socialinį vystymąsi ir talentų ugdymą. Nuo 2008-ųjų A.Schillingas dirba meno vadovu keliose kultūrinėse ir mokymo programose Budapešte ir užsienyje (Paryžiuje, Prahoje, Miunchene), savo projektus kuria mokyklose, mažose ir atokiose bendruomenėse. Nuo 2006 m. svečio teisėmis dėstytojavo įvairiose teatro mokyklose Paryžiuje, Šampanės Šalone, Lione, Lozanoje, Strasbūre.

Režisierius laimėjo daugybę apdovanojimų, tarp kurių – tarptautinė Stanislavskio premija (2005), Prancūzijos kultūros ministerijos suteiktas Meno ir kultūros kavalieriaus ordinas (2008) ir Europos naujosios teatro realybės prizas (2009).

Kas? LNDT spektaklis "Didis blogis".

Kur? Kauno nacionaliniame dramos teatre.

Kada? spalio 20 d. 18 val.