Vienus metus pažymėjusios eksperimentinių projektų erdvės veiklas pokalbyje reziumuoja V. ir R.Stepanovaitės.

– Praėjusiais metais "Kabinete" įvyko per 40 įvairių renginių: parodų, diskusijų, mokymų ir kt. Ką išskirtumėte iš bendro jų konteksto?

Vaida Stepanovaitė (V.S.): Vienintelę parodą iš 2016-aisiais vykusių "Kabinete" įvardyti kaip labiausiai įsiminusią sunku. Išskirtume antrąją praėjusių metų parodą "Sobretudo", kuri buvo kuriama eksponuojant Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedros studentų kūrinius. Įdomu ir džiugu stebėti, kaip, praėjus vieniems metams po erdvėje rengtos ekspozicijos, viena iš joje dalyvavusių menininkių surengė personalinę parodą Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir buvo apdovanota "JCDecaux" premija. Stebime, kaip auga mūsų erdvėje pristatyti kūrėjai ir džiaugiamės jų darbus matydamos profesionalaus meno erdvėse.

Rūta Stepanovaitė (R.S.): "Kabinetas" išsiskiria tuo, jog turi savo kuratorinę liniją. Dirbame ne tik su menininkais priimdamos juos į savo erdvę ir pristatydamos jų kūrybą. 2016-aisiais buvo surengtos trys Vaidos kuruotos parodos Kaune, "Kabinete" (Eglės Grėbliauskaitės "I I"; Monikos Janulevičiūtės, Gedvilės Tamošiūnaitės, Sen, Phillipe Gerlach grupinė paroda "Losing Distance"; Justinos Nekrašaitės "Oranžinė yra karšta…"), ir viena Vilniuje (paroda "Laikina kolekcija", įgyendinta "Kultūros nakties" metu, bendradarbiaujant su "Studium P").

– Peržvelgiant visus vykusius projektus ir renginius, išryškėja juos vienijančios temos.

V.S.: Pirmojo mūsų pusmečio veiklos tema buvo procesualumas, kuria tyrėme įvairiausius būdus, ieškodamos atsakymo į klausimą, kas gali būti procesas. Kai kurioms erdvėje pristatytoms parodoms nekėlėme visiško užbaigtumo sąlygos, jos tarpo nuolatiniame vyksme.

Antrąjį pusmetį skyrėme atstumo temai nagrinėti. Šiuo laikotarpiu "Kabinete" buvo surengtos kelios lietuvių, išvykusių gyventi į užsienio valstybes, parodos. Iki pasirodymo mūsų erdvėje šie autoriai Lietuvoje nebuvo pristatę savo kūrybos. Tema buvo atskleista nagrinėjant atstumą, kurį sukelia technologijos.

Atstumo temos kontekste išskirtume Evelinos Šimkutės parodą "Objektai", kuri tapo platesnės veiklos rezultatu. Ekspozicija aprėpė platų kontekstą, idėjas, eksploatuotas Lietuvos meno lauke, Kauno lauke. Sykiu, E.Šimkutės projektas, kūręs įvairius aktualius dalykus, transformavosi į personalinę parodą, rezidencijos parodas, diskusijas, kuriose kalbėta apie skulptūrą, objektą ir atmintį, kultūros decentralizaciją. Visi šie renginiai rėmėsi miegamojo rajono, idėjinio ir fizinio nuotolio tyrimais.

– Erdvė veikia vos metus, tačiau ja menininkai domisi itin aktyviai. Kokiu būdu jiems yra pasiekiama jūsų erdvė? Galbūt pačios dažniau kreipiatės į juos, pristatydamos savo erdvę ir kviesdamos joje vystyti dar niekur kitur nerodytą kūrybą ?

V.S.: Įkūrusios "Kabinetą", kviesdamos menininkus daugiau iniciatyvos rodėme mes, o dabar – patys kūrėjai aktyviai teikia paraiškas. Tai pagrindžia projektų erdvėje vyraujantį renginių intensyvumą: mes siekiame patenkinti ir paraiškas teikiančių menininkų poreikius, ir įgyvendinti savo planus. Dėl šios priežasties renginiai greitai keičia vienas kitą.

R.S.: Pirmaisiais metais koncentravomės į eksperimentus, nebūtinai į baigtines kūrybos stadijas, kartais rodydamos jos ištraukas, todėl suprantama, jog tai nebuvo parodos, planuotos metus ar daugiau, kurioms pristatyti reikia mėnesio laikotarpio. Rodėme eksperimentines kūrybinių projektų stadijas, kurioms pristatyti visiškai pakanka savaitės ar dviejų.