Įžvalgus projektas

Parodoje pristatomi penkiolikos VDA KF Taikomosios grafikos studentų darbai. Pirmosios dirbtuvės įvyko pernai, kai studentai, dirbdami su Karališkosios Hagos akademijos profesoriumi ir dizaino studijos „Kummer & Hermman“ įkūrėju Jerroenu Kummeriu, kūrė leidybos projektus. Antrosios dirbtuvės vyko šių metų lapkritį kartu su VDA KF Taikomosios grafikos lektore Migle Ceinoryte-Mitašiūne.

Šių dirbtuvių rezultatas – prototipiniai leidybos projektai, atskleidžiantys Kauno modernizmo architektūros ypatumus, to laikotarpio reikšmingų asmenybių veiklą ir šiuolaikines šio reiškinio interpretacijas.

Pasak projekto organizatoriaus Gintaro Česonio, projekto idėja kilo siekiant kūrybiškai atskleisti Kauno modernizmo vertę ir stiprinti vietos tapatybę. Nors UNESCO pripažinimas tapo svarbiu impulsu, projektas pradėtas dar prieš tai, suvokus šio paveldo unikalumą. Kūrybinės dirbtuvės tapo eksperimentine platforma, kurioje studentai gilinosi į modernizmą ir kūrė konceptualius, meninės vertės turinčius leidybinius projektus.

Akstinas: meniškos leidybos kūriniai kviečia atsisakyti įprasto žvilgsnio ir, pasitelkus vaizduotę, atrasti netikėtų Kauno modernizmo interpretavimo būdų. / K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Spalvos ir trimatė erdvė

Keliaujant paroda mus pasitinka keli baltos spalvos staliukai, o ant jų išdėliotos knygos – po vieną, dvi, tris. Tamsios spalvos leidinukas – Gintarės Perepečai kalba apie optimizmo nekeliančią pastatų vidinę būklę: apleistus, apkrautus įvairiais daiktais, butaforijomis, o galiausiai ir grafiškai apipaišytus.

Greta jų galima pastebėti tiek artimus, tiek tolimus kontekstus – Austė Skardžiukaitė-Kabašinskienė, it meistriška spalvų paletės kūrėja, subtiliai atskleidžia Lydos g. 3 adresu esančio namo visų aukštų spalvinę harmoniją. Remdamasi paruoštu namo planu, ji padalijo namą į korpusus, o jo interjerą žiūrovams pristato per spalvų paletės prizmę. Šis kūrybinis sprendimas ne tik daro įspūdį, bet ir atvėrė naujus mąstymo horizontus, skatina kitaip pažvelgti į architektūrą ir spalvų vaidmenį aplinkoje.

Pastatai, dažnai laikomi monumentalumo simboliais, tampa intymesni – jie transformuojasi į rankoje telpančius objektus, kuriuos galima apžiūrėti iš visų pusių.

Kitas stalas kviečia susipažinti su Izabelės von Gravrock imersyviu modernizmo pastatų pažinimo keliu. „Iškirptais kadrais“ autorė sukuria 3D įspūdį, kuris leidžia atidžiau pažvelgti į pastatų eksterjerą ir pažinti juos kaip rankoje telpančius objektus. Tokiu būdu modernizmo pastatai, dažnai laikomi monumentalumo simboliais, tampa intymesni – jie transformuojasi į rankoje telpančius objektus, kuriuos galima apžiūrėti iš visų pusių. Šis interaktyvus kūrybinis sprendimas ne tik išplečia pastato suvokimą, bet ir kviečia žiūrovą į aktyvų dialogą su architektūra, paversdamas ją asmeniška patirtimi.

Meniški sprendimai

Rūtos Cyrolytės leidinyje apie tarpukariu naujai besikuriančius daugiabučius išryškinamos išlikusios jų detalės ir pateikiama archyvinių straipsnių ištraukų apie naujai atgimusį Kauną. Kai kurios iš butų / namų detalės iš dalies iškirptos – taip kuriamas trimatės erdvės įspūdis.

Tarpukaris asocijuojasi ir su Kauno aerodromu ir pilotais, tad Vėtrės Aleksandravičiūtės leidinukas palepina smalsumą. „What was lost in time“ kalba apie tuo metu buvusius lėktuvus ir jų gamybą, visgi, įdomiausia dalis buvo ne faktinė informacija, bet pats pateikimas. Grafiškai apipavidalintas tekstas tapo tarsi meno kūriniu, neapsiribojančiu žinių perteikimu, bet ir skatinančiu mąstyti, įsijausti.

K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Pats tapybiškiausias parodoje – leidinys apie Stasio Kudoko vilą, kurį pristatė Grėtė Pilcičkaitė. Visas leidinys it priartinta drobė atsiskleidė prieš akis, kartu įtraukdamas žiūrovą ir nukeldama jį į pačią vilą.

Kalbant apie vilas, pereinant prie kito stalo mano akys užkliuvo už Chiune'ės Sugihara leidinio. Žinant visą jo istoriją, ypač faktą, kad jis buvo japonas, nė kiek nenustebino autorės Veronicos Telizhenko spalvų pasirinkimas. Tačiau ji atliko puikų darbą. Jis galėtų tapti Kauno turizmo informacijos centre būtinu lankstinuku. Jame ne tik trumpai papasakota istorija, bet ir vaizdams netrūksta autorės rankos prisilietimo.

Šalia – apleistus kambarius pristatančis Yanos Siletskayos leidinys „Inhabited“, pasakojantis apie Kauno Juozo Naujalio mokyklos „vaiduoklius“ – vietas, kurios primena kadrus iš filmų apie praeito amžiaus pastatus.

Paminėjus kauniečiui frazę expired milk (liet. nebetinkamas gerti pienas) turėtų iškilti Pieno centro vaizdinys. Būtent Augustės Škulevičiūtės ir Urtės Kavoliūnaitės leidinys kalba apie tai. „Expired milk“ – tai leidinys apie Kaune gyvavusius pieno centrus – vienas iš jų Laisvės alėjos širdyje, kitas – kurio ir pati nežinojau – buvo įsikūręs Karaliaus Mindaugo prospekte.

Šis leidinys ne tik pasakoja apie buvusius pieno centrus, jų pastatus, tačiau ir gana šiuolaikiškai, šmaikščiai, jaunimui patrauklia forma apipavidalina pateiktą informaciją.

(Ne)akivaizdūs atradimai

Dar vienas sudominęs leidinys, pasakojantis apie Kauno miesto veidą, skirtas Kauno gaisrinei, esančiai I. Kanto g. 1. Brigita Butkevičiūtė savo darbe „Ne tik gražus pastatas“ pristato ne tik trumpą pastato priešistorę, tačiau ir supažindina visuomenę su mažai žinomais faktais. Ar žinojote, kad ugniagesių buveinė pati buvo paskendusi ugnyje?

Otilija Strimaitytė savo leidinyje „Istorijų pustoniai“ kalba itin aktualia šiandien tema – šeimos palikimas. Palikimu vadinu architektūrinį, interjerinį paveldą, kurį šiandien stengiamasi panaikinti arba restauruoti ne pagal reikalavimus. Leidinyje susipina praeities ir dabarties šešėliai, kurie vienas kitą puikiai papildo ir atveria žiūrovui naujų potyrių skrynią.

Kalbėdama apie išlikusius namus, Deimilė Janonytė pasitelkia šiuolaikiškumą, vaikystės nostalgiją – burmistro Jono Vileišio namą lankytojui pristato per lipdukus. Tiesą sakant, vartant knygą net užsimaniau pati užklijuoti lipdukus ant dekoro detalių, kurias išryškino autorė.

K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Pabaigai pasilikau Kamilės Šimkevičiūtės ir Sandros Jančiukaitės seriją apie Kauno modernizmą. Jų šmaikštus leidinys apie tai, kaip būdamos studentės dar gerai nepažino Kauno architektūros. Leidinyje skaitytojas gali perskaityti dviejų merginų nuoširdų pokalbį ir planus apie kelionę pažinti tuos Kauno balkonus ir langus. Šis leidinys apibendrina: Kauno pastatai – ne tik Centrinis paštas, Prisikėlimo bažnyčia ar Kauno pilis, bet ir maži namukai, vis dar kuriantys istoriją, norintys, kad ja dalytųsi kiti.

Anot M. Ceinorytės-Mitašiūnės, dirbtuvėse dalyvavo įvairių kursų studentai, o jų darbai apėmė iliustracijas, fotografijas, koliažus ir net vaizdo įrašus. Tokie kūriniai kaip R. Cyrolytės „Težydi“ įrodė, kad šios dirbtuvės gali tapti ilgalaikių kūrybinių projektų atspirties tašku. UNESCO pripažinimas suteikė tarptautinį kontekstą ir motyvaciją parodyti, kad Kauno modernizmas – pasaulinio paveldo dalis, įkvepianti šiuolaikinę kūrybą.

Kas? leidinių, reflektuojančių Kauno modernizmą, paroda.

Kur? Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto ekspozicijų erdvėje, II aukšte (Muitinės g. 2, Kaunas).

Kada? veikia iki gruodžio 12 d.