Vakarietiškasis miestas

Iki 1996 m. aktyviai veikusi tapytojų grupė parodų neberengia. Tačiau menininkių bendradarbiavimo formos ir turinys svarus išlieka iki šiol. Ankstyvieji tapytojų kūriniai pasižymėjo ekspresija, ryškiu koloritu, į diskusiją kviečiančiais siužetais.

Vienas iš svarbiausių "Keturių" bruožų buvo tai, kad visas jų parodas grindė tam tikra koncepcija. Daug dėmesio sulaukė 1996 m. Kauno paveikslų galerijoje vykusi paroda "2,5 litrai oro". Toks oro kiekis telpa moters plaučiuose, o vyro plaučių apimtis kiek didesnė. Šioje ironiškoje koncepcijoje galima įžvelgti feminizmo apraiškų – juk tapybos sfera moterims ne visada buvo draugiška.

Vis dėlto, menininkės tikina jokiu būdu nesiekusios oponuoti vyrams. Pasak jų, kad ir kokia skirtinga būtų plaučių apimtis, abi lytys juk kvėpuoja tuo pačiu oru. Bendru kūrybiniu laikotarpiu "Keturios" sulaukdavo provokuojančių klausimų – kodėl gi tarp jų nėra nė vieno vyriškio? Ar tik jos nesurengė kokio sąmokslo? Tačiau tapytojų teigimu, susiburti jas paskatino draugystė, bendros vertybės ir panašus požiūris į kūrybą. Užslėptų manifestų čia ieškoti nereikia.

Lyginant su Vilniumi, Kaune atmosfera buvo labai vakarietiška ir laisva, o tai jauniems menininkams darė įspūdį.

Visos keturios menininkės studijas baigė tuometiniame Vilniaus dailės institute (dabar – akademija), tačiau grįžo į Kauną. E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė gimtąjį miestą visada mylėjo. Studijas ji baigė nepriklausomybės aušroje, kai paskyrimai į darbo vietą jau nebeegzistavo. Ilgai negalvodama menininkė susikrovė daiktus ir išvažiavo į tėvų namus.

O institutą anksčiau baigusios A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir A.Andziulytė sulaukė paskyrimų – viena į Mažeikius, kita į Alytų. Vis dėlto, trauka Kaunui nugalėjo. Ilgiausiai sostinėje praleido J.Budriūnaitė. Tačiau po dešimties metų gyvenimo Vilniuje ji suprato, kad Kaune menininkui paprasčiau. Štai taip visos tapytojos panašiu laiku vėl atsidūrė laikinojoje sostinėje. Pasak jų, tuometinis Kaunas jauniems menininkams iš tiesų galėjo pasiūlyti daugiau.

"Sostinės Parodų rūmai tais laikais buvo prieinami tik komunistų partijos nariams. Eiliniai menininkai ten rengti parodų negalėjo, – prisiminė A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. – O Kaune jau buvo susiformavęs visas tapytojų žiedas. Čia kūrė Audronė Petrašiūnaitė, Arūnas Vaitkūnas, Antanas Obscarskas, Laima Drazdauskaitė ir kiti. Tačiau grįžti baisu nebuvo – į šiuos puikius tapytojus nežvelgiau kaip į konkurentus. Norėjosi pradėti kurti pačiai, pasisemti patirties. Lyginant su Vilniumi, Kaune atmosfera buvo labai vakarietiška ir laisva, o tai jauniems menininkams darė įspūdį."

Tapytoja pastebėjo, kad tuo metu į Kauną grįžo labai daug jos kolegų, ėmė megztis visas menininkų tinklas. Jauni dailininkai nebijojo ir provokuoti. Štai Česlovas Lukenskas 1990-aisias žiūrovus gąsdino iš kiaulių galvų sudėliotomis žvaigždėmis. O Alfonsas Andriuškevičius prie sienos prikalė duonos kepalus. "Meno gyvenimas čia virė kaip tikrame vakarietiškame mieste", – šypsojosi A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Ryšys: susiburti į kūrybinę grupę paskatino draugystė, bendros vertybės, o ne slapti manifestai. 1993-iųjų nuotraukoje – J. Budriūnaitė, A. Andziulytė, E. Balsiukaitė, A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Pradžių pradžia

Štai tokiame laisvame Kaune ir gimė "Keturios". Tapytojos jau buvo pažįstamos iš studijų Dailės institute. Tačiau jų kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo nuo parodos menotyrininkės Rasos Andriušytės-Žukienės bute 1990-aisiais.

"Su Rasa draugavau nuo instituto laikų. Ji dirbo Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, o gyveno dviejų kambarių bute K.Donelaičio gatvėje, – pasakojo A.Andziulytė. – Kai vieną kartą pas ją svečiavausi, nusprendėme, kad ši šviesi erdvė puikiai tiktų parodai. Dalyvauti prikalbinau ir būsimas "Keturių" nares, kitus menininkus. Galerija paverstame bute įvyko ne viena paroda, susirinkę diskutuodavome, keisdavomės idėjomis."

Po keleto tokių parodų tapytojos nusprendė, kad būtų smagu savo darbus eksponuoti plačiau. Kadangi daugiau menininkų prisidėti nepanoro, tapytojos ir liko "Keturios".

Lyginant su klasikine tapyba, mūsų paveikslai buvo kiek drąsesni, ne tokie akademiški.

"Nusprendėme, kad bandysime teikti paraišką parodai Paveikslų galerijoje. Aš jau buvau Dailininkų sąjungos nare, tad idėja nebuvo tokia jau beprotiška, – prisiminė A.Andziulytė. – Vis dėlto, kai su Aušra kreipėmės į sąjungą, visų akys iššoko ant kaktos. Buvome palydėtos komentaru "na, mergaitės čia ir užsimanė". Vis dėlto, mūsų paraiška vėliau patvirtinta ir mums buvo suteiktos Paveikslų galerijos patalpos."

E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė pridūrė: "Tuo metu buvo įprasta, kad paraiškas teikia žili ponai ir ponios su savo medaliais. O mes buvome neseniai baigusios studijas. Tačiau jei ko nors nori, reikia to siekti – uždaro duris, įlipk per langą. Tai galioja ir dabar."

Tapyboje tik vyrai?

Paveikslų galerijoje įvykusi tapytojų paroda sulaukė nemažai dėmesio. J.Budriūnaitė pastebėjo, kad 1990-ųjų Kauno meno scenoje būta daug šilumos, mat beveik visi dailininkai bičiuliavosi. Jie lankydavosi vieni kitų parodose, aptarinėdavo darbus, diskutuodavo.

Viena garsiausių tų laikų tapytojų grupių buvo kauniečių ir vilniečių vyrų suburta ANGIS. Garsėjo ir 1989 m. įkurta "Post Ars". "Kai pradėjome burtis, mūsų grupę norėjau pavadinti "Kandis" – juokėsi A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. – Tai būtų tarsi atsvara vyriškajai ANGIAI. Man atrodo, kad kandis labai moteriškas gyvis, nes jų pilna visur. Gali gaudyti, bet nepagausi. Vis dėlto, mano sumanymui kitos grupės narės paprieštaravo dėl neigiamos žodžio reikšmės."

Vis dėlto, "Keturios" nesistengė veikti revoliucingai, joms nerūpėjo drąsūs manifestai ar šokiruojantys žygiai. Galbūt todėl apie šią grupę šiandien turime tiek mažai informacijos.

"Lyginant su klasikine tapyba, mūsų paveikslai buvo kiek drąsesni, ne tokie akademiški. Bet tai nebuvo jokie manifestai ar kažkas labai chuliganiško. Tiesiog norėjome išpildyti savo idėjas ir vizijas, pasidalyti savitu meno supratimu", – sakė E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Tačiau vien iš moterų sudaryta tapytojų grupė kai kam atrodė gana iššaukianti. Mat dar ne taip seniai į merginas dailininkes buvo žiūrima prieštaringai.

A.Andziulytė pripažino, kad studijuojant teko susidurti su požiūriu, jog moterims prie molberto – ne vieta. "Vienas dėstytojas mėgdavo kartoti, kad moteris turėtų būti prie viryklės ir virti barščius. Laimei, laikai jau keitėsi", – šypsojosi ji.

Sovietmečiu dailininku galėjai būti tik tada, jei baigei Dailės institutą ir priklausei Dailininkų sąjungai. 

Menininkės prisiminė girdėjusios, kad apie 1960-uosius į tapybą stodavusios merginos neretai be jokių diskusijų būdavo nusiunčiamos tiesiai į tekstilę. Mat tuometiniam instituto rektoriui atrodė, kad tapytojais gali būti tik vyrai.

Galimybės ir iššūkiai

Pasak "Keturių", pokyčių kupiną dešimtąjį dešimtmetį jos regėjo kaip galimybių metą. Mat iki tol jaunam menininkui surengti parodą buvo praktiškai neįmanoma, išskyrus užribio erdves. Tačiau vėliau situacija laisvėjo, Dailininkų sąjungos jau buvo galima paprašyti ploto parodoms. Žinoma, joms galiojo tam tikra cenzūra.

"Kai pirmą kartą pateikiau paraišką parodai, sąjunga atsiuntė porą atstovų, kurie peržiūrėjo, ar mano darbai tinkami rodyti viešumoje. Tai yra – ar juose nematyti kryžių, bažnyčių ar pan.", – prisiminė A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. Jos teigimu, net į Kauno menininkų namų kavinę jaunasis kūrėjas ne visada galėjo laisvai patekti.

"Tuo metu ant Šiuolaikinio meno centro dar nebuvo užrašyta, kad kiekvienas yra menininkas, tik to nežino, – prisiminusi užrašą ant sostinėje esančio Šiuolaikinio meno centro pajuokavo tapytoja. – Sovietmečiu dailininku galėjai būti tik tada, jei baigei Dailės institutą ir priklausei Dailininkų sąjungai. Į kavinę durininkas neįleisdavo, kol jam neparodydavai geltonos spalvos leidimo. Iš šios dienos perspektyvos, tie laikai atrodo kraupūs. Tačiau mes buvome pripratę prie kontrolės, tad viskas atrodė gana normalu."

Forma: pirmoji „Keturių“ akcija – piešinių paroda Kauno menininkų namuose.

Metais vėliau institutą baigusi J.Budriūnaitė geltonų leidimų išvengė. "Laikai jau keitėsi, bet požiūris į jauną kūrėją dar buvo toks pat. Pavyzdžiui, niekas nesuprato, kaip aš, būdama paskutinio kurso studentė, galėjau dalyvauti parodoje Klaipėdoje. Netgi vėliau, kai pati rengiau projektą "Ženklas Kaunui" ir pakviečiau prisidėti jauną skulptūros studentą Kęstutį Lanauską, sulaukiau replikų, kaip galėjau pakviesti dar nebaigusį mokslų jaunuolį, – pasakojo ji.

Anot jos, narystė Dailininkų sąjungoje buvo tarsi antspaudas ant kaktos, kad jau esi kažko vertas. "Tad stojimui į ją ruošdavomės atsakingai – samdėme rimtus fotografus fotografuoti darbus, segėme juos į segtuvus. Be sąjungos menininkas nieko nereiškė", – sovietmečio kūrybos realybę atskleidė J.Budriūnaitė.

Sovietmečio absurdą prisiminė ir E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Pasak jos, norėdamas stoti į sąjungą, jaunas kūrėjas turėjo pateikti savo kūrinių pavyzdžius. Tačiau dažų parduotuvėje ne sąjungos nariams neparduodavo. O kaip gi ką nors nutapysi be svarbiausių įrankių?

"Ko tik nedarydavome – važiuodavome dažų pirkti į Palangą, kur jų būdavo lengviau gauti, arba tiesiog gatvėje gaudydavome dailininkus ir prašydavome, kad mums jų nupirktų. Pigiausi dažai buvo rudi, jų parduotuvėse būdavo daugiau. Tačiau geltonų ir raudonų galėdavai gauti tik po nedidelę tūbelę. Netgi būdavo paskirstyta po kiek dažų turi atitekti kiekvienam sąjungos nariui. Tikrai norėčiau pamatyti žmogų, kuris sugalvojo šią sistemą", – juokėsi ji. Laimei, kad jaunieji kūrėjai buvo drąsūs ir įžūlūs, puikiai mokėjo apeiti sistemą ir žaisti pagal savitas taisykles.

Savos kliūtys

Dešimtajam dešimtmečiui įsibėgėjus, menininkų grupės ėmė skaidytis. Atsirado daugiau galimybių dirbti individualiai, išvažiuoti į Vakarų šalis. Dėl šios priežasties kūrybinės grupės tarsi prarado savo aktualumą. Pasak "Keturių", jos susibūrė, nes troško viena kitos palaikymo, tvirto užnugario. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, menininkai galėjo laisviau atsikvėpti ir pasinerti į individualią kūrybą.

Kai tik vaikas užmigdavo, griebdavau paruoštus dažus ir tapydavau.

Kaip bebūtų, anuos laikus tapytojos prisimena su šypsena. "Sukūrėme tikrai neblogų darbų. Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, jie gali pasirodyti kiek naivoki. Tačiau juk nuo to laiko visos patobulėjome. Dešimtasis dešimtmetis buvo išties geras laikotarpis. Dirbtuvėje gerdavome pienių vyną, diskutuodavome iki išnaktų", – prisiminimais dalijosi A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

1990-ieji džiaugsmo ir vilties teikė ir E.Balsiukaitei-Brazdžiūnienei. Gatvėmis su Lietuvos vėliavomis vaikštantys žmonės ir griūvanti senoji santvarka įkvėpė kurti. "Tas laikas man sutapo su sūnaus gimimu. Gyvenome dviejų kambarių bute – viename jų buvo dirbtuvė. Kai tik vaikas užmigdavo, griebdavau paruoštus dažus ir tapydavau. Galbūt toks metodas ir diktavo ekspresyvų potėpį, pačios tapybos pobūdį bei charakterį. Nebeįmanoma tapyti taip, kaip tapėme anuomet, nes dabar gyvename jau visai kitaip", – mano ji.

Peržvelgdamos šiandienę Kauno meno sceną, tapytojos teigė, kad visi laikotarpiai turi savus iššūkius. "Manau, kad dabar jauniems kūrėjams nėra nei sunkiau, nei lengviau. Jie tiesiog gyvena kitokiame socialiniame, politiniame ir ekonominiame lauke. Atsiranda burbančių, kad jaunimui dabar yra kur kas paprasčiau – eik, kur nori, daryk, ką nori, važiuok, kur nori. Tačiau tokia laisvė atneša ir didžiulę atsakomybę. Apsispręsti išties sunku. Kita vertus, dabar niekas nenurodinėja", – svarstė E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė pridūrė, kad ir šiandien menininkai ne visada išgyvena be kompromisų. Visiškai nepriklausomų kūrėjų reta, kartais tenka prisitaikyti.