- Simona Gavelytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Nacionaliniame Kauno dramos teatre ką tik viešėję Sakartvelo teatralai – trupė iš Kutaisio, istorinio Lado Meskišvilio valstybinio dramos teatro, gastroles Baltarusijoje ir Lietuvoje baigė pasirodydami Nacionalinio kauno dramos teatro scenoje: pristatė psichologinę dramą "Dupletas" ir komediją "Tiesa".
Apie tai, koks yra 157-ąjį sezoną minintis Lado Meskišvilio teatras šiandien, su kokiais iššūkiais ir problemomis susiduria, kalbėjomės su teatro direktoriumi Sulkhanu Gogolašviliu (S.G.) ir teatro meno vadovu Konstantinu Abašidze (K.A.).
– Kaip formuojate savo teatro repertuarą? Kiek jame spektaklių?
S.G.: Teatro repertuarą sudarome kartu su teatro meno vadovu. Kartu mes parenkame aktualiausias laikotarpio temas. Kartais idėjas pasiūlo patys režisieriai. Repertuarą sudarome visam sezonui, bet, atsižvelgiant į pagrindinių temų, idėjų aktualumo pokyčius Kutaisyje ir apskritai pasaulyje, atitinkamai gali keistis ir mūsų teatro repertuaras. Šiuo metu jame turime 32 spektaklius.
K.A.: Į repertuarą stengiamės įtraukti kuo daugiau žanrų: dramos, psichologinės dramos, komedijos ir kitų. Pjesių pastatymai būna konceptualūs, klasikiniai, šiuolaikiniai. Mūsų teatro trupę sudaro trijų kartų aktoriai – tai padeda kurti įvairovę.
– Kiek premjerų per sezoną įvyksta jūsų teatre?
S.G.: Mažiausiai dešimt. Paskutinė premjera įvyko rugsėjo 27-ąją, o kitą pristatysime jau lapkričio 1-ąją. Teatre nuolatos dirba keli režisieriai, todėl visada vyksta kokios nors repeticijos ir pasiruošimai, visos erdvės būna užimtos.
– Lietuvoje susiduriama su režisierių stygiumi. Kokia situacija yra Sakartvele? Ar kviečiate režisierius iš kitų miestų, šalių?
S.G.: Žinoma. Pavyzdžiui, neseniai jauna režisierė, kuri studijas baigė Sankt Peterburgo universitete, mūsų teatre pastatė spektaklį pagal prancūzų autoriaus Geraldo Sybleiro pjesę. Kūrinio įgyvendinimas, režisūriniai sumanymai yra labai įdomūs. Taip pat turėjome spektaklių, kuriuos statė režisieriai iš Tbilisio, iš Jungtinės Karalystės ir kitų.
Neturime galimybės rinktis, kada bus palanki ekonominė ar socialinė padėtis, todėl nuolatos rodome spektaklius.
– Kiek žmonių yra trupėje? Ar ją dažnai papildo jauni aktoriai?
S.G.: Dabar Lado Meskišvilio teatre dirba 47 aktoriai. Jaunus aktorius mes priimame, tačiau sudarome terminuotą sutartį. Po kurio laiko, jiems atlikus kelis vaidmenis, kai kurie natūraliai atkrenta, o geriausius kviečiame pasilikti. Šiuo metu teatre ypač trūksta jaunų merginų aktorių – laukiame jų atvykstant iš Tbilisio.
– Ar Sakartvele aktoriaus profesija laikoma prestižine?
S.G.: Tikrai taip, ji tokia pripažįstama ir yra populiari, tačiau taip, deja, neatrodo, pažvelgus į atlyginimus. Žmonės, kurie renkasi šią profesiją, tai puikiai žino ir dirba ne dėl pinigų. Norėčiau, kad Sakartvelas greičiau pasiektų geresnę ekonominę situaciją ir aktoriams būtų mokamos bent jau vidutinio dydžio algos.
– Jūsų teatras yra valstybinis. Ar pakanka finansavimo, turite privačių rėmėjų?
S.G.: Negaliu teigti, kad visai neturime rėmėjų ir negauname jokios paramos, bet anksčiau jų būdavo daug daugiau. Neseniai vienas mūsų teatro režisierius Tbilisyje pastatė modernų spektaklį pagal Euripido dramą "Hekabė". Jis sulaukė itin didelio susidomėjimo: žmonės iš įvairių Sakartvelo kraštų ir kaimyninių šalių atvažiuoja į Kutaisį pažiūrėti būtent "Hekabės". Moderniam jos pastatymui reikėjo išties nemažai pinigų, tad teko ieškoti rėmėjų. Be to, nors esame valstybinis teatras, miesto valdžia mums taip pat daro įtaką, nes ji teatrui skiria dideles sumas.
– Ar jūsų teatras dažnai gastroliuoja šalyje ir užsienyje?
S.G.: Po Sakartvelą važinėjame gana dažnai, o pastaruoju metu pradėjome keliauti ir į užsienio šalis. Tai lėmė vizų panaikinimo įstatymas keliaujant po Europą, įsigalėjęs 2017-aisiais. Anksčiau gastroliuoti kitose šalyse būdavo sudėtingiau. Apskritai manau, kad teatras negali tobulėti, jei trupė nekeliauja ir nebendradarbiauja su kitais teatrais tiek toje pačioje šalyje, tiek už jos ribų, nes yra privalu skleisti savo kultūrą ir domėtis kitomis, su kitų teatrų atstovais mokytis vieniems iš kitų, megzti ryšius. Tai svarbi bet kurio teatro gyvavimo dalis.
– Koks yra aukščiausias teatro apdovanojimas Sakartvele?
S.G.: "Duruji" prizas. Juo kasmet apdovanojama po vieną geriausią aktorių, aktorę, režisierių, scenografą, renkamas geriausias spektaklis. Taip pat Sakartvele rengiami gana aukšto lygio teatro festivaliai, vienas jų – tarptautinis Tbilisio teatrų festivalis, pripažintas vienu iš 28 geriausių pasaulyje.
– Ar šalia teatro turite žymių aktorių šlovės alėją?
S.G.: Taip, ji yra priešais pagrindinį fasadą. Vis dėlto man asmeniškai ši idėja nepatinka. Sakartvelas turėjo aktorių, kurie buvo labai populiarūs ir mylimi, kuriuos žmonės iki šiol mini, – štai, kas yra tikroji žvaigždė ir tikrasis įvertinimas, o ne tai, kas tiesiog parašyta ar nupiešta. Be to, ši žymių teatro asmenybių įamžinimo tradicija nėra mūsų, ji nukopijuota nuo Holivudo.
– Jūs esate aktorius ir teatro direktorius. Kaip derinate šias dvi veiklas? Ar nė viena nenukenčia?
S.G.: Niekada nebuvau atsisakęs jokio vaidmens. Kad ir koks jis būtų – pagrindinis ar antraplanis, visada sutinku jį atlikti. Mano nuomone, tai aktoriui neturėtų rūpėti ir yra privalu priimti visus skiriamus vaidmenis. Vis dėlto pats vaidinu nedažnai, nes reikia skirti laiko ir direktoriaus pareigoms. Oficialiai nepriklausau nuolatinių aktorių trupei ir kiekvienąkart kuriant vaidmenį su režisieriumi dėl mano dalyvavimo susitariame individualiai. Kartais apgailestauju, kad negaliu prisiimti tiek vaidmenų, kiek norėčiau. Be teatro, dar fotografuoju ir mokau fotografijos. Svarbiausias dalykas, norint viską suspėti, yra atidus laiko planavimas.
– Konstantinai, esate režisierius. Ar dažnai pats režisuojate spektaklius?
– Iš dešimties premjerų per sezoną aš paprastai režisuoju dvi pjeses, o likusieji aštuoni spektakliai būna statomi kitų. Darbas su skirtingais režisieriais yra labai svarbus, nes padeda aktoriams ir visam teatrui tobulėti. Ypač skatinu ir laukiu jaunų menininkų darbų, net jeigu jie nėra labai geri. Prisimenu, kai pats buvau jaunas ir, pradėdamas savo karjerą, nesulaukiau jokios pagalbos, viską turėjau išsikovoti pats. Tai patyręs nenoriu, kad jauni žmonės eitų šiuo sunkiu keliu ir duodu jiems progą pabandyti režisuoti jau dabar.
– Pasidalykite įspūdžiais apie šias gastroles ir Nacionalinį Kauno dramos teatrą.
S.G.: Mano tėvas buvo operos solistas, todėl su opera daug keliaudavo po Sovietų Sąjungai priklausiusias šalis, tarp jų ir po Lietuvą. Jis man pasakodavo, kad lietuviai yra tie žmonės, su kuriais būtina susidraugauti. Jaučiuosi sužavėtas ir džiaugiuosi pagaliau pats aplankęs šią šalį. Kaunas paliko gerą įspūdį: man patiko senamiestis, miesto architektūra, žmonės, jų svetingumas. Nacionalinis Kauno dramos teatras taip pat yra puikus. Jį pamatęs dar kartą įsitikinau, kaip svarbu turėti atnaujintą, šiuolaikinį teatrą, kuriame įdiegtos naujausios technologijos. Tai lengvina darbą, suteikia daugiau galimybių įvairiems kūrybiniams sprendimams. Mūsų teatre jau 70 metų niekas nebuvo keista, visas pastatas yra nerenovuotas. Kaip tik nuo 2020-ųjų žadame jį atnaujinti. Beje, su viena Lietuvos įmone iš Klaipėdos tariamės, kad ji mums pakeistų kėdes, instaliuotų naują apšvietimą ir atliktų kai kuriuos kitus techninius sprendimus.
Teatras negali tobulėti, jei trupė nekeliauja ir nebendradarbiauja su kitais teatrais tiek toje pačioje šalyje, tiek už jos ribų.
K.A.: Baltarusijoje pristatėme tris spektaklius. Viską suspėti ir suorganizuoti buvo sunku, tačiau žinojome, kur važiuojame. Svarbiausia mums yra bičiulystė su kitais teatrais. 2020-ųjų gegužę Nacionalinio Kauno dramos teatro lauksime Kutaisyje.
– Lietuvoje yra susiformavusi lankymosi teatre tradicija, jį mėgsta skirtingų kartų žmonės. Kaip yra Sakartvele?
K.A.: Sakartvelo, kaip ir Lietuvos, teatro istorija turtinga, tačiau pernelyg ilgai išgyveno sudėtingus ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo laikus. Mes iki šiol turime nuolatinę karo zoną su Rusija ir patiriame nemažai problemų. Dėl šių priežasčių teatrui palaikyti ryšį su auditorija yra sudėtinga. Nepaisant to, ryšys privalo būti, jis negali būti visiškai nutrauktas. Taigi stengiamės būti pasiekiami ir prieinami visiems žmonėms, atviri visuomenei. Per savaitę rodome šešis spektaklius: visomis dienomis, išskyrus pirmadienius. Negaliu sakyti, kad išparduodame bilietus, bet dalis žmonių vis tiek ateina ir nesvarbu, kiek. Aktoriai taip pat vaidina tiek šimtui, tiek dviem ar aštuoniems šimtams žiūrovų. Mes neturime galimybės rinktis, kada bus palanki ekonominė ar socialinė padėtis, todėl nuolatos rodome spektaklius. Reikia tikėtis, kad, bėgant laikui, atsiras geresnės sąlygos ir galimybės teatrui klestėti.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Jaunieji muzikos lyderiai išpildys svajonę groti su orkestru2
„Užlipusi ant scenos pasimėgausiu akimirka, kurios taip ilgai laukiau“, – sako keturiolikmetė pianistė Kotryna Janavičiūtė. Su kitais aštuoniais jaunaisiais muzikantais ji pasirodys Kauno valstybinės filharmonijos scenoje. Kart...
-
Mitologinėse ganyklose: V. K. Slavinsko atminimui
Gaivinu atmintyje ne taip seniai įvykusį apsilankymą menininko Viliaus Ksavero Slavinsko (1943–2023) namuose. Senojo Kauno dvasią tebesaugančioje vietoje – Žaliakalnyje, prie pat Ąžuolyno. Namuose, kuriuos galima vadinti galerija dėl juose...
-
Kauno miesto muziejus kviečia laukti šv. Kalėdų kartu1
Penki Kauno miesto muziejaus (KMM) padaliniai – Kauno rotušė, Kauno pilis, M. ir K. Petrauskų namai, Tautinės muzikos muziejus bei Juozo Gruodžio namai – pradeda gyventi šv. Kalėdų laukimu. Nuo laiko kartu kuriant kalėdines dov...
-
Dainos mus lydi visada: šauliai rengia moksleivių patriotinių dainų konkursą3
Lapkričio 26 d., antradienį, 10–15 val., Lietuvos karininkų ramovėje, Kaune, jau devynioliktą kartą rengiamas tradicinis Kauno miesto ir rajono moksleivių patriotinių dainų konkursas. ...
-
Vidinės erdvės choreografiniai tyrinėjimai
Jei jautiesi supratęs save, būsi suprastas ir žiūrovų, sako šiuolaikinio šokio menininkė Ugnė Kavaliauskaitė. Kartu su šokėju, choreografu, pedagogu Pauliumi Prieveliu ji pristato savo debiutinį spektaklį „Sauliaus ir Alex...
-
Kauno valstybiniame lėlių teatre premjera – „Karalius Lyras“ suaugusiesiems2
Praėjusį savaitgalį Kauno valstybiniame lėlių teatre įvyko ilgai laukta premjera suaugusiesiems „Karalius Lyras“ (režisierė Ewa Piotrovska / Lenkija), kurią palydėjo gausios žiūrovų ovacijos. Pagrindinį personažą – Karalių Ly...
-
Būsenos tarp tikro ir sukurto pasaulio
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) menų galerijoje „101“ eksponuojama Jovitos Ambrazaitytės kuruojama paroda „Bardo. Trys būsenos“ kviečia žiūrovus žengti į nepažinią erdvę tarp materialaus ir minčių pasaulio, kuriame sus...
-
G. Puccini „Bohema“ – opera apie meilės ilgesį1
Kauno valstybinis muzikinis teatras lapkričio 23 d. išleidžia antrąją sezono premjerą – Giacomo Puccini operą „Bohema“. ...
-
SEL kultinis posakis „daug garso ir šviesų“ įgis naują prasmę: kai pamačiau sąskaitas – išsižiojau9
Nors surengti pasirodymą arenoje Lietuvos šou versle yra tarsi populiarumo pasitikrinimas ar net mados reikalas, akivaizdu, kad surinkti pilną salę gerbėjų pavyksta toli gražu ne kiekvienam atlikėjui. O publika tampa vis įnoringesnė. Būtent d...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone lapkričio 18–23 d.
Lapkričio 18 d. Vandžiogalos laisvalaikio salė: 18 val. kūrybinės dirbtuvės, kalėdinių žaisliukų gamyba. Liučiūnų laisvalaikio salė: 12 ir 18 val. neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi projekto „Adatėlė devy...