Įkvėpta asmeninių istorijų

Pirminė parodos idėja gimė dar 2021 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojams lankantis XIX a. Juozo Grižo sodyboje etnografiniame Maleišių kaime. Iš J. Grižo palikuonės Rimantos Grižaitės-Adomaitienės tuomet buvo įsigyta keturias Grižų giminės kartas menanti drabužių kolekcija, kurios dalis šiandien eksponuojama parodoje „Pasikalbėkime“.

Parodoje pateikiama ir daugiau individualių kūrybos pavyzdžių. Viena iš eksponatų istorijų pasakoja apie Astą Elvyrą Baltrušaitytę, kurios vaikystės garderobą kūrė jos tėvas Pranas Baltrušaitis ir močiutė Marijona. Kaime siuvėjų meistrystė dažnai buvo perduodama iš kartos į kartą, atspindėdama bendruomenės tvarumo ir kūrybiškumo principus. Neturintys siuvimo įgūdžių galėjo kreiptis į kriaučius – keliaujančius siuvėjus, o miestų gyventojai drabužius modeliuodavo įkvėpti užsienio mados žurnalų.

Astos istorija – priminimas apie laikus, kai drabužiai buvo vertybė, o kiekvienas siuvinys turėjo savo istoriją. Tai, kas anksčiau buvo būtinybė, šiandien grįžta kaip sąmoningo vartojimo tendencija.

Paroda neapsiriboja istorija – ji kviečia diskutuoti apie šiuolaikinės mados tvarumo principus, lyčių vaidmenų laisvėjimą ir kūrybos ribų išplėtimą. Tai daugiau nei mados retrospektyva – tai kvietimas permąstyti mūsų ryšį su drabužiais, istorija ir kultūra.

Mil­da Grik­šai­tė. Jaus­mų virs­mas. 2022–2024. / G. Keturakytės, J. Mocevičiūtės, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Kaimo ir miesto dialogas

Kaimo mados estetika pasižymėjo natūralumu – linas, vilna ir gamtos įkvėptos spalvos buvo jos pagrindas. Dekoratyvūs elementai drabužiams teikė simbolinę prasmę, jungiančią tautinę savastį su estetinės harmonijos principais. Miestuose modernios mados įtaka augo dėl glaudesnių ryšių su Europos kultūros centrais, tokiais kaip Paryžius. Ekonominis ir pramonės augimas skatino pokyčius tiek kaime, tiek mieste, artindamas jų estetines ir kultūrines praktikas.

Vienas pirmųjų profesionalios lietuviškos mados kūrėjų buvo V. Javlovas, 1909 m. baigęs mokslus Paryžiuje ir 1910 m. Kaune įkūręs pirmąją drabužių sukirpimo mokyklą. Jo darbai ir žurnalas „Siuvėjų menas“, publikuotas su praktinėmis iškarpomis, tapo pagrindu formuojant laikinosios sostinės mados įvaizdį, jungiantį savitas sukirpimo metodikas ir art deco stiliaus elementus – simetriškas linijas, ryškias spalvas ir geometrinius ornamentus.

Kita mados kūrėja, Julija Šiurkutė (1910–1986), kilusi iš Santeklių kaimo Mažeikių apskrityje, savo darbais įkūnijo kaimo ir miesto kultūrų sanpyną. Likusi našlaitė, Julija anksti pradėjo dirbti, o patekusi į Kauną, mokėsi siuvimo ir 1932 m. baigė siuvimo kursus. Kaimo paprastumas ir miesto rafinuotumas darniai egzistavo Julijos darbuose kaip įrodymas, kad šios dvi kultūros gali papildyti viena kitą. Miestai savo ruožtu perėmė kaimo simboliką ir ornamentiką, pritaikydami juos moderniems poreikiams, o kaimas eksperimentavo su naujomis formomis ir technologijomis, sekdamas miesto mados tendencijas.

Šiandien Lietuvos mados kūrėjai tęsia šį dialogą. Jie iš kaimo tradicijų perima natūralias medžiagas, simboliką ir tvarumo principus, o iš miesto – technologines naujoves ir kūrybinę drąsą. Ši kaimo ir miesto sintezė ne tik liudija kultūrinę savimonę, bet ir kuria unikalų lietuviškos mados paveikslą, kuriame skirtingos tradicijos susijungia į harmoningą visumą.

Pa­jau­ta Kud­lins­kie­nė. Viš­tos ko­jos, 2018. Tiu­lis, med­vil­nė, ran­ki­nis siu­vi­mas, siu­vi­nė­ji­mas. / G. Keturakytės, J. Mocevičiūtės, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Lytiškumas ir lygiateisiškumas

Lytiškumo ir lygiateisiškumo klausimai – neatskiriama mados istorijos dalis. Šiandien belytė mada atspindi visuomenės siekį peržengti tradicinius lyčių vaidmenis, kurti atviresnę, lygybės principais grįstą kultūrą ir pabrėžti asmens individualumą, o ne lytį.

XX a. pr. moterų apranga Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, buvo griežtai reglamentuota – ilgi sijonai ir korsetai pabrėžė tiek moters grožį, tiek jos socialinį vaidmenį. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas tapo esminiu lūžiu. Vyrai buvo mobilizuoti į frontą, o moterims teko perimti daugelį tradiciškai vyriškų vaidmenų – dirbti fabrikuose, ūkiuose ir kitose iki tol vyriškomis laikytose srityse. Tai skatino praktiškų drabužių poreikį, o kelnės, anksčiau laikytos tik vyrišku drabužiu, tapo emancipacijos simboliu. Tai stiprino moterų pasitikėjimą savimi, skatino jų siekį būti savarankiškomis, siekti išsilavinimo ir aktyviai dalyvauti feministiniame judėjime. Šie pokyčiai lėmė ne tik moterų išvaizdos permainas, bet ir reikšmingus jų teisinio statuso pokyčius – moterims pradėtos pripažinti juridinės teisės, kurios anksčiau buvo prieinamos tik vyrams. Visi šie procesai prisidėjo prie moterų pozicijų stiprėjimo visuomenėje.

Šiandien belytė mada atspindi visuomenės siekį peržengti tradicinius lyčių vaidmenis, kurti atviresnę, lygybės principais grįstą kultūrą ir pabrėžti asmens individualumą, o ne lytį.

Tarpukariu Lietuvos moterų įvaizdį formavo Paryžiaus, Berlyno, Varšuvos ir Sankt Peterburgo mados, tačiau buvo išlaikytas ryšys ir su šalies kultūra. Ėmė populiarėti berniukiškas stilius (garçonne). Ši mada išreiškė naują moters tapatybę – aktyvią, nepriklausomą ir lygiavertę vyrams, parodė, kaip keičiasi visuomenės vertybės, bendruomenės ryšiai ir požiūris į moterų vaidmenį. Mada pasitelkta ir išreiškiant nepriklausomybę nuo tuo metu galiojusių lyčių normų. Štai tarpukario menininkė Veronika Šleivytė sąmoningai rinkosi „vyrišką“ stilių – kostiumus, kelnes, griežtus švarkus, taip pabrėždama savo lytinę orientaciją. Jos gyvenimo būdas ir kūryba tapo vienu pirmųjų mados, kaip priemonės protestuoti prieš visuomenės normas, pavyzdžių.

Šiandien belytė mada reprezentuoja lyčių vaidmenų laisvėjimą. Dizaineriai kuria drabužius, kurie neturi aiškios lyčių skirties – neutralūs siluetai, neseksualizuoti drabužiai ir minimalistinis dizainas akcentuoja žmogaus individualumą, o ne socialiai sukonstruotus vaidmenis. Ši kryptis ypač populiari tarp jaunų žmonių, siekiančių išreikšti save už tradicinio binarinio mąstymo ribų.

Lyčių lygiateisiškumas madoje įgauna ir politinį atspalvį – mada tampa platforma diskusijoms apie lytinės orientacijos ir socialinės įvairovės priėmimą. Belytės mados iškilimas, moterų emancipacijos istorija ir lytinės orientacijos atspindžiai drabužiuose rodo, kad mada peržengia vien estetikos ribas. Tai erdvė, kurioje susipina asmeniniai pasirinkimai, socialiniai pokyčiai ir politiniai siekiai.

Nežinomas fotografas. Mergina su kailine apykakle ir skrybėlaite, XX a. 3 deš. ČDM Ta 9445(100) 

Vaikystės transformacijos

Iki sovietmečio vaikų mados samprata beveik neegzistavo – vaikai buvo laikomi mažais suaugusiaisiais, o jų apranga atspindėjo ne amžių, o socialinę padėtį ir šeimos tradicijas. Jų drabužiai dažnai buvo mažesnės suaugusiųjų drabužių versijos, pasiūti iš tų pačių medžiagų ir laikantis tų pačių siluetų. Tiek kaimo, tiek miesto vaikai dėvėjo praktišką, ilgaamžę aprangą, dažnai skirtą „išaugimui“. Mergaitės vilkėjo sukneles arba ilgus sijonus ir marškinius, o berniukai – kelnes su petnešomis ar švarkus, primenančius suaugusiųjų kostiumus.

Toks požiūris į vaikystę ir jos aprangą, daugiausia nulemtas praktinių ir ekonominių motyvų, keitėsi tik XX a. vid., kai imta labiau atsižvelgti į vaikų poreikius, jų judrumą ir norą jaustis laisviau. Oficialioje aprangoje, ypač mokyklinėse uniformose, pokyčiai nebuvo tokie ryškūs. Dar tarpukariu Juozas Zikaras, dirbdamas Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, su Gabriele Petkevičaite-Bite sukūrė mergaičių ir berniukų uniformų projektus. Naujoji uniforma buvo patvirtinta 1921 m. vasario 10 d. mokytojų tarybos posėdyje. Taip J. Zikaras prisidėjo prie šalies švietimo sistemos vizualinio identiteto kūrimo, o uniformų dizainas tuo metu atliko svarbią reprezentacinę funkciją, kuri vėliau išliko net sovietmečiu.

Sovietmečio vaikų apranga dažnai buvo praktiškumo ir taupumo pavyzdys, kur socialinė padėtis atspindėjo drabužių stilių. Net ir šiandien matomi fotografijose užfiksuoti momentai pasakoja apie šeimų kasdienybę, kur kūrybiškumas buvo svarbiausia priemonė atrodyti išskirtinai. Parodoje eksponuojamoje nuotraukoje A. E. Baltrušaitytė stovi su broliu ir kaimynu, vilkėdama tėčio P. Baltrušaičio pasiūtą paltuką. A. E. Baltrušaitytė saugo ir kitą širdžiai brangią fotografiją. Joje ji nufotografuota su savo močiute M. Baltrušaitiene, dėvėdama močiutės siūtą suknelę. Ši akimirka perteikia ne tik šeimos tradicijų grožį, bet ir vaikystės jaukumą.

Astos prisiminimuose sovietmečio vaikų mada išliko artimai susijusi su namų aplinka ir siuvimo amatu. „Mano tėtis ir močiutė ne tik siuvo, bet ir suteikė galimybę jaustis ypatingai. Tai buvo daugiau nei drabužiai – tai buvo dalis mūsų šeimos istorijos“, – teigia A. E. Baltrušaitytė. Tuo laikotarpiu kaimo gyventojams kūrybiškai padėdavo keliaujantys siuvėjai, o miestų šeimos, vadovaujamos mamų, semdavosi įkvėpimo iš retų mados žurnalų.

Šiandien tokie pasakojimai atveria platesnę diskusiją apie tvarumą ir atsakingą vartojimą. Dėl savo paprastumo ir funkcionalumo sovietmečio vaikų mada įkvepia kurti šiuolaikinius sprendimus, kurie ne tik išsaugo mūsų kūrybos tradicijas, bet ir pabrėžia tvarumo svarbą.

Balys Buračas. Keliaujantys kaimo siuvėjai J. Blužas ir K. Končius. Šiaulių apskr., Šiaulėnų vls., Gaukių k., 1938 m. ČDM Ng 12511

Padorumo normų kaita

XX a. pr. visuomenė, stipriai veikiama religijos, mados normas siejo su kuklumu ir lyčių vaidmenų skirtimis. XX a. pr. bažnyčia Lietuvoje atliko svarbų vaidmenį formuojant visuomenės požiūrį į padorumą. Tarpukario Lietuvoje vyko vadinamieji mados teismai, kuriuose buvo vertinami drabužių moralumo aspektai. Tokie teismai smerkė drąsesnius moterų mados pasirinkimus – pavyzdžiui, kulkšnių ar pečių atidengimą. Tai stiprino konservatyvias nuostatas ir stabdė mados evoliuciją.

Pokariu prasidėjo laipsniška padorumo normų transformacija. Moterys pradėjo dėvėti kelnes. Nors pradžioje toks sprendimas buvo sutinkamas skeptiškai, kelnių populiarumas įtvirtino laisvesnį požiūrį į moterų garderobą.

Dar ryškesni pokyčiai įvyko XX a. antroje pusėje, kai apatiniai drabužiai – korsetai, liemenėlės, apatinukai – tapo svarbia dizaino dalimi ir peržengė intymaus garderobo ribas. Apatiniai drabužiai pamažu įgijo naujas prasmes ir tapo emancipuoto stiliaus ir individualios išraiškos simboliais.

Tvarumo kelias

Kaimo gyventojai dėl ekonominių ir gamtinių sąlygų pirmenybę teikė natūraliems audiniams – linui ir vilnai, kurie buvo ne tik tvarūs, bet ir praktiški, ilgalaikiai. Stengtasi, kad drabužiai tarnautų daugeliui kartų – senų drabužių medžiagos buvo pritaikomos naujiems, o drabužių priežiūra (pvz., skalbimas rankomis ar taisymas) prisidėjo prie tvaresnės gyvensenos. Tarpukario Lietuvoje, ypač miestuose, ekologinis aspektas dar nebuvo sąmoningai svarstomas, tačiau mada jau turėjo tam tikrų tvarumo bruožų. Kadangi aukštos kokybės medžiagos ir individualus siuvimas buvo brangūs, žmonės rinkosi drabužius, kurie ilgai išliktų madingi. Tai skatino lėtąją madą (angl. slow fashion) – kontrastą šiuolaikinei greitosios mados pramonei.

Siuvėjos siekė maksimaliai panaudoti medžiagas, kas šiandien artimai siejasi su vadinamaisiais nulinių atliekų (angl. zero waste) principais. Tarpukario mada išsiskyrė ne tik vietiniais audiniais, bet ir prabangiomis, iš užsienio atvežtomis medžiagomis, tokiomis kaip šilkas ar brokatas. Šios medžiagos buvo brangios ir sudėtingos apdirbti, todėl siuvėjos privalėjo dirbti itin kruopščiai, planuodamos kiekvieną kirpimą. Atsakingas požiūris į audinių panaudojimą tapo neatsiejama mados dalimi, kur derėjo taupumas ir estetinė vertė.

Moderniais laikais, kai ekologinė krizė tampa vis akivaizdesnė, mada vėl gręžiasi į tvarumą: natūralius audinius, daugkartinį medžiagų perdirbimą ir drabužių ilgaamžiškumo siekį. Mada stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp estetikos, kūrybos laisvės ir ekologinės atsakomybės.

Veronika Šleivytė. Pasitarimas. Marytė su Vėra, 1933 m. Panevėžio apskr., Kupiškio vls., Viktariškių k., KEM GEK 16077

Kūrybiškumas ir profesionalumas

XX a. pr. kaimo siuvėja Adelė Karaliūnaitė-Križenauskienė, pasimokiusi siuvimo pas vietos meistrą, tapo savarankiška kūrėja ir išmokė šio amato dešimt kaimo merginų. Naujas amatas sparčiai plito – kaimo siuvėjos, tapusios ir savotiškomis modeliuotojomis, keliaudavo iš sodybos į sodybą, apsiūdamos visą šeimą. Tai liudijo ne tik kaimo bendruomenių prisitaikymą prie socialinių ir ekonominių pokyčių, bet ir siuvėjų kūrybingumą ir gebėjimą kurti praktiškus, estetiškus drabužius. Kaimo siuvėjų pasiūti drabužiai išsiskyrė kūrybiška forma ir siluetu – jie atspindėjo vakarietiškos mados įtaką ir buvo ne tik praktiški, bet ir madingi. Ši dermė tarp tradicijų ir modernumo įrodo, kad kaimo siuvėjai gebėjo meistriškai prisitaikyti prie kintančių estetinių ir praktinių poreikių.

Beje, A. Karaliūnaitės-Križenauskienės kurti balti kombinezonai, partizanams padėję maskuotis žiemos sąlygomis, parodė, kad apranga gali būti universali ir net tapti vienu iš rezistencinės kovos įrankių.

Sovietmečiu, kai šalyje vyravo centralizuota planinė ekonomika ir griežti normatyvai, mada įgavo netikėtą atspalvį – tuo laikotarpiu žmonės patys tapo aktyviais kūrybos proceso dalyviais. Savo išskirtiniais drabužių deriniais, originaliais aksesuarais, rankų darbo kūriniais buvo siekiama išsiskirti iš minios. Nepaisant riboto pasirinkimo parduotuvėse, žmonės kūrė drabužius, atspindinčius jų asmeninį skonį. Priešingai nei Vakarų šalyse, kur mados industrija buvo komercinė ir dinamiška, sovietiniame kontekste mada tapo asmenišku dalyku. Net ir paprastos rankų darbo suknelės, kurias siuvo siuvėjos arba kūrė pačios vartotojos, leido išsiskirti iš pilkos masės. Šis laikotarpis buvo savotiška drabužių revoliucija.

Dekoratyvūs elementai drabužiams teikė simbolinę prasmę, jungiančią tautinę savastį su estetinės harmonijos principais.

Gamtinis diskursas

Nuo senų laikų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse mada buvo glaudžiai susijusi su gamtos ištekliais – audiniais, siuvimo technikomis, žaliavomis, kurias suteikdavo gamta. Nuo natūralių pluoštų, tokių kaip linas ir vilna, iki augalinių dažų, kuriuos žmonės naudojo drabužiams dažyti, gamta buvo pagrindinis kūrybos ir išteklių šaltinis. Gamta formavo ne tik drabužių estetiką, bet ir žmonių santykį. Sovietmečiu hipių mada atspindėjo siekį grįžti prie gamtos, paprastumo ir natūralumo.

Šiandien mados kūrėjai ne tik atgaivina senąsias tradicijas, bet ir ieško būdų, kaip derinti senovinius natūralius audinius su moderniomis technologijomis ir medžiagomis, kad sukurtų tvarius, ekologiškus ir funkcionalius drabužius. Tai ne tik kūrybinis iššūkis, bet ir filosofinė pozicija, kuriai neabejotinai padėjo subkultūros ir pasipriešinimo judėjimai praeityje. Biologiškai sukurtų audinių naudojimas tampa natūraliu žingsniu mados ir gamtos dermės link.

Gyvi audiniai, sukurti iš biologinių medžiagų, atveria galimybę mados kūrėjams kurti drabužius, kurie auga ir keičiasi. Tai – ateities mada, kuri pasitelkia tiek praeities patirtį, tiek šiuolaikines technologijas, kad galėtume gyventi harmoningai su gamta, dėvėdami madingus drabužius.

Ind­rė Ma­ka­re­vi­čė. WO/MEN. 2020 / G. Keturakytės, J. Mocevičiūtės, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Politinis ir socialinis diskursas

Tarpukario Lietuvoje (1926–1940) mados revoliucija buvo neatsiejama nuo politinių ir ideologinių pokyčių, kurie atsispindėjo moterų socialinio vaidmens transformacijoje po 1918 m. suteiktos teisės balsuoti. Tuo metu moterų apranga tapo modernumo ir saviraiškos simboliu – suknelių siluetai trumpėjo, į madą įžengė elegancija ir praktiškumas, kurie rodė nepriklausomybės siekį.

Sovietmečiu mados industrija pradėta kontroliuoti valdžios institucijų – standartizuoti modeliai turėjo atitikti ideologinius normatyvus, propaguoti kolektyvinį „socialistinį žmogų“. Tačiau būtent ši griežta kontrolė gimdė kūrybingą pasipriešinimą. A. E. Baltrušaitytės prisiminimuose mados kūrimas buvo tylus, tačiau reikšmingas individualumo išraiškos aktas. „Mano tėvelis ir močiutė siuvo ne tik drabužius, bet ir istorijas. Kiekvienas drabužis turėjo prasmę – jis rodė, kad mes galime būti savimi, net jei aplinkui viskas griežtai reglamentuota“, – sako Asta.

Vienas ryškiausių to laikotarpio pasipriešinimo judėjimų buvo hipių kultūra. Hipiai išsiskyrė spalvotais drabužiais, plačiomis kelnėmis, ilgesniais plaukais – tai buvo ne tik mados pasirinkimas, bet ir ideologinis pareiškimas, liudijantis laisvės troškimą ir maištą prieš standartus.

Šiandien Lietuvoje mados industrija yra tapusi atvira kūrybinėms interpretacijoms, o istorija – neatsiejama įkvėpimo dalimi. Dabartiniai dizaineriai, kaip ir jų pirmtakai, naudojasi mada kaip politinės ir socialinės raiškos priemone. A. E. Baltrušaitytė pažymi, kad šiandienis dėmesys tvarumui, ekologijai ir socialinei atsakomybei yra savotiškas dialogas su praeitimi. „Mada – tai ne tik drabužis. Tai yra žmonių istorijos, jų balsai ir vertybės, kurios keliauja per laiką“, – sako ji.

Lietuvos šiuolaikinė mada, remdamasi praeities istorijomis ir asmeniniais išgyvenimais, pabrėžia vietinį savitumą globaliame kontekste, tapdama socialinių ir politinių pokyčių veidrodžiu. Parodoje pristatomi jaunosios kartos šiuolaikinės mados kūrėjų darbai, kurie išskirtinai atskleidžia kūrybišką požiūrį į tapatybę, tvarumą ir kultūrinį paveldą, siūlydami naujas perspektyvas ir interpretacijas šiuolaikinėje mados scenoje.

Indrė Makarevičė savo kūriniu „WO/MEN“ iškelia lyčių klausimus, pristatydama belytės mados kostiumą, kuris simbolizuoja vyriško ir moteriško identiteto susiliejimą. Pajauta Kudlinskienė, per provokuojantį aksesuarą „Vištos kojos“, supina folkloro simboliką ir šiuolaikinę estetiką, kviesdama perprasti tradicijas su humoru ir šiuolaikiniu požiūriu. Indrė Spitrytė-Mikuckė, naudodama tvarias biomedžiagas, tyrinėja gamtos ir kūrybos sąveiką, siekdama pakeisti kenksmingus procesus į tvarius. Milda Grikšaitė savo kolekcijoje „Jausmų virsmas“ išryškina emocijas, perteikiamas per ašaras, kurias autorė mato ne tik kaip liūdesio, bet ir kaip laimės, baimės ar nežinomybės išraišką. Ieva Šlaičiūnaitė savo kinetiniu objektu „Švytuoklė“ atskleidžia laiko, visatos ir gyvybės temas, jungdama tradicines technikas su modernia plastiko materija ir kviesdama į dialogą tarp istorijos ir futurizmo.

Parodą kuravusios Vilma Kilinskienė, Janina Savickienė ir Monika Grašienė-Žaltė sako, kad ši paroda ne tik apie drabužius, bet ir apie tapatybę, kultūrą, pokyčius, kurie atskleidžia, kaip skirtingos tradicijos sąveikauja ir formuoja tai, ką dėvime šiandien.

KAS? Paroda „Pasikalbėkime“.

Kur? Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? veikia iki kovo 30 d