„Make Art Not War“: kurti, o ne kariauti

Įvykių, ženklinančių XXI a. 3-iąjį dešimtmetį, kontekste susivokėme, kad būti draugėje yra (gyvybiškai) svarbu. Palaipsniui sugrįžimas prie bendruomeniškumo pradeda keisti vyravusią visuomenių individualėjimo tendenciją.

Bendruomeniškumo tema aktuali šiuolaikinėms kūrėjoms, kurių parodos eksponuojamos galerijoje „Meno parkas“: Eva Vēverė ir Židrija Janušaitė parodoje „Prieglobstis, šventykla, monumentas“, Regina Hübner parodoje „Mes taip pat esame tie, kas nesame“ ir Morgan O’Hara parodoje „Įvietintas piešinys“ akcentuoja buvimo draugėje, artumo, sąveikavimo vieno su kitu temas.

Transformacija

Kad būtume bendruomeniški, turime gebėti būti dėmesingesni sau patiems. Tad kaip tapti geresne savo versija? Menininkė E. Vēverė, kurios kartu su kūrėja Ž. Janušaite surengta paroda „Prieglobstis, šventykla, monumentas“ eksponuojama trečiajame galerijos aukšte, sako, kad šiltnamis galėtų tapti „vieta, kurioje galima „pasodinti“ geresnę savęs versiją“.

E. Vēverė ir Ž. Janušaitė bendrą parodą rengia pirmą kartą. Kūrėjos susipažino beveik prieš dešimtmetį rezidencijoje Latvijoje, o prieš  metus vykusiame Žagarės „Fringe“ festivalyje, kurio organizatorė yra Ž. Janušaitė, gimė ir pirmosios bendros parodos koncepcija.

Instaliatyvi ekspozicija įtraukia žiūrovą į truputį keistą, neįprastą erdvę, sukonstruotą iš prietemos, vaizdo projekcijų, kelių fizinių daiktų, gyvų augalų. Žiūrovas, žvilgsniu klaidžiodamas po vaizdo projekcijas, vis įsiterpia į juose užfiksuotas skirtingas laiko atkarpas, įamžintas toje pačioje – šiltnamio – erdvėje.

Eva Vēve­rė ir Žid­ri­ja Ja­nu­šai­tė. Prieg­lobs­tis, Šven­tyk­la, Mo­nu­men­tas.

Kad nesijaustų užklydėliu, menininkės pasiūlo jam patogiai įsitaisyti ant vieno iš galerijos erdvėje ant žemės patiestų kilimėlių arba prisėsti ant kėdės ir truputį pabūti, atsitraukti į savo „šiltnamį“. Kaip per parodos atidarymą Ž. Janušaitė akcentavo atliktame performanse, „šiltnamis gali virsti savotiška proto būsena, kurioje vyksta įvairūs procesai, auginantys naujas sėklas“.

Vizualiųjų menų kūrėja, daugiausia kurianti instaliacijas, E. Vēverė ir tapybos, žemės meno, videomeno, performanso, instaliacijos srityse kurianti Ž. Janušaitė parodoje kasdienę, buitišką, neestetišką (šiltnamio) realybę siekia sujungti su individualiais kiekvieno įžengiančio į šiltnamį apmąstymais, todėl bendrą ekspoziciją papildo po ją išdėliotos knygos-albumai, kuriuose žiūrovai yra skatinami parašyti ar nupiešti, kokių asociacijų, atsiribojant nuo šiltnamio paskirties, funkcionalumo ir priartėjant prie transformavimo(si) į individualizuotą erdvę, kurią kūrėjos metaforiškai įvardija prieglobsčiu, šventykla, jam kelia šiltnamis.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga ir Latvijos valstybinis kultūros rėmimo fondas.

Santykis

Peržengti uždaros asmeninės erdvės slenkstį paragina antrajame galerijos aukšte eksponuojamos parodos „Mes taip pat esame tie, kas nesame“ autorė, daugiausia kurianti eksperimentinės fotografijos, filmų ir vaizdo įrašų, performansų, objektų kūrimo srityse, Regina Hübner.

Menininkė sako, kad „mūsų tapatybę formuoja ne tik mums būdingos savybės, bet ir mūsų santykiai, sąveika su kitais žmonėmis ir aplinka, su tais „kas nesame“. Kurti santykį su kitais galime žengę už savo „šiltnamio“ ribų. Santykis įgyja potencialą augti tik tikrovėje, ne lūkesčiuose, iliuzijose, svajonėse. Todėl, jei būdami „šiltnamyje“ subrandinome empatijos sėklą, galime ją išnešti į atvirą lauką ir pasėję auginti drauge su kitais, veisti gražų, spalvingą, gyvybingą bendrystės „sodą“.

Stebėti gamtą ir gyventi santykyje su kitais menininkei yra natūralu, kadangi ji, kaip yra sakiusi viename interviu, augo gamtos apsuptyje: vaikščiojo tankiuose miškuose, laipiojo po plačiai išsikerojusius medžius, braidydama po pievas skindavo keturlapius dobilus, nuo kalnų viršūnių žvelgė į neaprėpiamą horizontą.

„Nuo vaikystės myliu gamtą, žmones, estetinį jausmą ir bekompromisę gyvenimo tiesą“, – pabrėžia R. Hübner. Tiesa ir kartu su ja einantis tikrovės suvokimas menininkei yra labai svarbūs, nes tik jų sąlygomis bręstantis santykis turi potencialą augti (ir auginti).

Ekspozicijoje matomi vaizdai (eksponuojami vaizdo kūriniai: „Eva“, „Eva und Eva“), sklandantys garsai (skamba lietuvių liaudies dainų įrašai), žiūrovui iš paskos sekantys atspindžiai (ekspoziciją papildo du objektai, kurių vienoje pusėje yra veidrodis, kitoje – juodas aksomas) įsuka į intensyvų kartojamų vizualių motyvų ir pasikartojančių muzikinių skambesių ritmą, kurį galima suvokti kaip jungiantį ir besitęsiantį ryšį, jo gyvą pajautimą čia ir dabar. Kūrėjai labai svarbu, kad žiūrovas jos darbuose atrastų dalykų, artimų sau ir per juos pajustų ryšį su ja.

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2024“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Morgan O‘Hara. Įvietintas piešinys.

Susietumas

Tiesioginio ryšio su žiūrovais pajutimas, kūrybinis bendradarbiavimas yra viena pagrindinių menininkės M. O’Hara parodos „Įvietintas piešinys“, pristatomos pirmajame galerijos aukšte, dalių.

Eksponuojami kūriniai sukurti kūrybinių dirbtuvių metu bendradarbiaujant su galerijos lankytojais ir savanoriais. M. O’Hara akcentuoja piešimo, kaip pagrindinio žmogaus užsiėmimo, praktiką, reikalaujančią ryšio, stebėjimo ir gyvo perdavimo. Kad kūriniai atsirastų galerijos erdvėje, menininkė turėjo dirbti kartu su į atvirą kvietimą prisidėti prie jų kūrimo proceso reagavusiais savanoriais.

Kūrėjai perduodant, o savanoriams dėmesingai stebint ir perimant gyvus potyrius buvo sukurtas visą galerijos sieną užimantis abstraktus piešinys, mažas jo „šešėlis“ ant galerijos grindų, o parodos atidarymo dieną  į ją užsukę lankytojai buvo raginami papildyti ekspoziciją ir sukurti piešinį ant vienos iš mažesnių ekspozicijų erdvės sienų. Kolektyvinės kūrybos rezultatus sunku nuspėti, bet M. O‘Harai tai labai įdomu. Ji yra sakiusi, kad idėjas paverčia forma, o tada jas studijuoja. Menininkė linkusi dirbti panašiai kaip ūkininkas: sodinti, prižiūrėti ir nuimti derlių. Per šį darbą ji tobulėja, vis giliau įsitraukdama į gyvenimo procesą.

Eksponuojamuose darbuose kūrėja sujungia klasikinę raiškos formą (piešinį) ir gestą – kaip reakciją į sąveikavimo momentą. M. O’Harai autorinės „gyvojo perdavimo piešimo technikos“ naudojimas yra tęstinis procesas, paskatinantis atsirasti vis naujų galimybių kūrybiniam bendradarbiavimui ir bendrystei.

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Meno linija. 2024“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kūryba padeda auginti tarpusavio bendrystę, o bendrystė skatina kūrybiškumą. Tad gerai žinoma frazė  „Make Art Not War“ (liet. Kurkime meną, ne karą), žiūrovui vaikštant po šias parodas, mintyse nuskamba garsiai ir užtikrintai.


Kas? Parodos „Esame tie, kas nesame“, „Prieglobstis, šventykla, monumentas“, „Įvietintas piešinys“.

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 11 d.


Šiame straipsnyje: galerija Meno parkasparodosmenininkaimenasbendruomeniškumasSantakaMedijų rėmimo fondas

NAUJAUSI KOMENTARAI

adreso

adreso portretas
nerasta

re gerai

re gerai portretas
Pats belsies pas ruskį kai nebeturėsi ėsti.

re

re portretas
geriau nuogam vaikscioti meno vardan...
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių