"Jeigu būtų uždrausta juokauti, matyt, ne kažką beparašyčiau", – sako kaunietis poetas Algimantas Mikuta. Nors prisipažįsta ironizuoti, pasišaipyti kūryboje pradėjęs ne iškart.

Šiemet jau spėjęs pelnyti du apdovanojimus – Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už rinktinę "Gyvenau be laikrodžio" (2014 m.) ir Bernardo Brazdžionio premiją už eilėraščių knygą "Keltininkas" (2013 m.), poetas sakosi neatsiginantis žurnalistų. Išėjus rinktinei, į kurią atrinkti eilėraščiai iš visų iki šiol išleistų A.Mikutos poezijos knygų, autorius jaučiasi tarsi užbėgęs už akių literatūrologams, kurie panašias rinktines dažnai sudaro po autorių mirties. Skeptiškai žiūrintis į kūrėjų susireikšminimą, siekį pranašauti, A.Mikuta pastebi, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms poetas gali tapti tautos sąžine, romantizmo legenda ar kuo kitu – daug daugiau nei vien tekstų rašytoju.

– Esate kilęs iš Žemaitijos. Kokį tik jums būdingą rėžį jumyse įrėžė šis regionas?

– Man pačiam apie kokį nors rėžį, esantį galvoje ar sieloje, pasakyti sunku – veidrodis šito nerodo. Tie, kurie paskaito mano rašinius, juolab juos apšneka, visokių neva vien žemaičiams būdingų bruožų pastebi – lėtoką reakciją, užsispyrimą, tiesmuką šnekėjimą ir pan. Nenoriu ginčytis, tačiau nemanau, kad visi žemaičiai yra tokie ir kad užsispyrėlių nebūna palei Marijampolę. Toks jau yra žemaičio stereotipas, ir ne mano galioms jį sugriauti, nors aną dieną viena moteriškė poliklinikoje suabejojo mano žemaitiškumu ir pagal akcentą priskyrė mane biržiečiams, itin tuo mane nustebindama. Šiaip jau sugebėjimo laviruoti, manevro laisvės tikrai stokoju, šneku, ką galvoju, arba tyliai vypčioju, todėl dažnai įtariu, kad dėl to kalti žemaitiški genai. Žemaitija man miela ir artima, nes tenai užaugau ir pažįstu ją geriau už kitus Lietuvos kampelius. Su žemaičiais vis dar susišneku, nors, kaip žinia, jie neskuba atsilapoti, išsipasakoti, o bet kurį nepažįstamą žmogų ilgai ir nuodugniai tyrinėja. Šios savybės reliktų aptinku ir savyje, bet tik reliktų, argi kitaip galėčiau taikytis į lyrikus, kad ir, anot kritikų, ne grynuosius, nes grynieji užauga tik Aukštaitijoje.

– Jūsų poezija dažnai kupina ironijos. Įsivaizduokime, kad poezijoje būtų draudžiama juokauti, pašiepti. Ką ji prarastų? Ką prarastų jūsų eilėraščiai?

– To nereikia nė įsivaizduoti. Sovietmečiu taip yra buvę. Apie daugelį dalykų reikėjo kalbėti santūriai, netgi pamaldžiai. Ne vienas tekstas redaktorių, o kartais netgi cenzorių buvo atmetamas dėl lengvabūdiško temos traktavimo, netinkamo tono. Galima paskaityti pokario laikais rašytą lietuvių poeziją, ir bus aišku, kas prarandama, kai kalbama vien patetiškai, lyg iš oficialios tribūnos, suraukta kakta ir dar melagingai. Suprantama, tiek romantiškus jausmus, tiek karčią teisybę galima reikšti ir pabrėžtinai rimtai, juolab sielvartingai, su pasidūsavimais. Didžioji dalis poezijos tokia ir yra. Žvilgtelėjau į savo rinktinę ir radau, kad pirmasis ironiškas eilėraštis "Sparnų nukarpymo diena" atsirado tik trečioje knygoje. O ironiko etiketę kritikai man prikabino dar vėliau. Todėl nereikėtų manyti, kad pašaipa ir ironija yra prigimtiniai mano bruožai, – juos išprovokavo aplinka, kurioje gyvenau, sutikti žmonės, konkrečios gyvenimo aplinkybės. Tokio požiūrio niekada sąmoningai nesiekiau. Pasišaipydamas – pirmučiausia juk iš savęs – tikriausiai bandau įveikti nuobodį, kuris, mano supratimu, yra didžiausias visų menų priešas. Jeigu šiandien būtų uždrausta juokauti, matyt, ne kažką beparašyčiau. Nors kažin kažin. Geriausia iliustracija to, ką gali ir ko negali draudimai, yra anekdotai. Juos ne tik drausdavo, už juos į kalėjimą sodindavo, tiesa, ne kūrėjus, o atlikėjus, nes kūrėjų nenustatydavo, o jie vis vien gyvavo. Beje, ironijos mano eilėse nėra tiek jau daug. Šia bacila užkrėsta gal tik koks ketvirtadalis vėlyvųjų tekstų – juos eliminavus šis tas dar liktų.

– Rinktinėje "Gyvenau be laikrodžio" – eilėraščiai iš dvylikos jūsų poezijos knygų. Kaip jaučiasi poetas, kai jį pasiekia knyga, į kurią sudėta viso gyvenimo rinktinė kūryba?

– Jaučiuosi truputėlį užbėgęs už akių literatūrologams, kurie panašias rinktines sudarinėja po autorių mirties. Rinktinė išėjo ne taip seniai, tad nieko daugiau negaliu pasakyti. Nenoriu iš naujo gilintis į atranką, knygos turinį, nes jaučiu, kad imsiu sau priekaištauti, kad kažko neįdėjau. Kolegos panašių priekaištų man jau spėjo pareikšti.

– Kurį laiką redagavote "Nemuną". Kokia, jūsų akimis, yra dabartinė literatūrinė spauda – beveik pilnakraujė ar nepakankama?

– Žvelgiant iš šalies atrodo, kad dabartinę literatūrą ši spauda aprėpia iki galo, už jos ribų mažai kas lieka, nebent visiškai prasta rašliava. Spaudoje pasigendu didesnės įvairovės. Gal tik "Šiaurės Atėnai" yra komponuojami originaliau – ten pasitaiko įdomių netikėtumų, ypač intriguojančio turinio vertimų, jaunimo eseistikos. Pavirtęs žurnalu, sumodernėjo "Literatūra ir menas", tiesa, gana formaliai. Nuo mano darbo "Nemune" laikų literatūrinėje spaudoje įvyko vienas akivaizdus itin teigiamas pokytis – įsitvirtino kvalifikuota ir gausi jaunųjų kritikų generacija, bemaž nebetenka recenzijų apie kolegų knygas rašyti patiems prozininkams ir poetams, kaip kad buvo prieš dešimtmetį. Suprantama, jaunosios magistrantės ir doktorantės (jų daugiausia) yra kategoriškos, vyresnių rašytojų beveik nepastebi, bet nėra linkusios nuolaidžiauti ir savo bendraamžiams, net atrodo, kad yra susiformavusios priešingų požiūrių stovyklos, – literatūrai tokie skersvėjai tik į sveikatą, grūdina ir nupučia putas, kurių niekados netrūksta. O nuolat šiai spaudai kartojamą priekaištą, kad ji mažai kam įdomi, aš apversčiau kita puse – kodėl šiandien Lietuvoje tiek mažai žmonių, kurie domisi kultūrine spauda? Tiesa, spauda brangoka, bet pastebėjau, kad mažai kas ją skaito ir bibliotekose. Tai, kad meno žmonės ima virti savo sultyse, nieko gero nežada, mažakraujystė išsivysto gana greit. Recepto, kaip pakeisti visuomenę, kad ji labiau linktų ne į popsą, o į turiningesnį meną, aš neturiu. Anądien girdėjau paauglį klausiant: kas man iš to, jei aš perskaitysiu šitą knygą. Komercinėje visuomenėje visi nori greitų rezultatų.

– Kokia poeto paskirtis? Jis yra tik tekstų, kuriuos skaito nedidelė tautos dalis, rašytojas ar kur kas daugiau?

– Nesiimu formuluoti poeto paskirties apibrėžimo. Kokia tada dailininko paskirtis? Piešti? Visais laikais (anksčiau nesąmoningai) kūriniui teikiau pirmenybę prieš autorių. Jei kūrinys (tegul bus poezija) įsimena, jaudina, drąsina ar atskleidžia slaptas viltis, vadinasi, jo autorius savo priedermę atliko, ir visiškai nesvarbu, kokia to autoriaus pavardė, net nesvarbu, kada publika tuo kūriniu susidomėjo: kai autorius dar gyvas ar po jo mirties, kaip kad K.Donelaičio ar M.K.Čiurlioniuo atveju. Be to, poezijos tekstai į sąmonę įsiskverbia ir kitais keliais – per dainas, citatas, vartojamas kasdieniškiausioje kalboje. Gera poezija turi savybę ištirpti vandenyje, rafinuota iškrenta kristalais. Gana skeptiškai žiūriu į kūrėjų susireikšminimą, siekį lyderiauti, pranašauti. Vienam kitam tai padeda, bet daugeliui tik kenkia. Kolegos Amerikoje, girdėjau, šaipėsi ir iš B.Brazdžionio, juokais vadindami jį pranašu. Bet išmušė Atgimimo valanda, ir jo karo metų eilėraštis "Šaukiu aš tautą" pasklido po Lietuvą lygiomis teisėmis su "Tautiška giesme", kadaise V.Kudirkos smuikeliu čirpinta Šakiuose. Taigi poetas yra tekstų rašytojas, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali tapti ir kai kuo daugiau. Tautos sąžine, romantizmo legenda ar dar kuo nors. O dėl to skaitymo, tai juk piliečiai dabar neskaito nieko, – trijų K (komercija, kompiuterija, kriminalizacija) banga užklojo visas subtilybes, bet galgi neamžinai. Juk mažėja tik skaitančių, bet ne rašančių. Anot K.Linėjaus, rūšys priešinasi išnykimui.

– Kuo esate užsiėmęs pastaruoju metu: intensyviai rašote, planuojate kitą knygą, verčiate?

– Šį tą rašau, bet ne intensyviai. Esu parengęs porą rankraščių, į vieną sudėjau visą kada nors verstą poeziją (žinoma, atlikęs rimtą atranką), į kitą – šio amžiaus pradžioje rašytus komentarus, pastabas, prisiminimus, vadinkime tai eseistika. Laukiu, ką pasakys leidėjai. Kaupiasi ir eilėraščių krūva. Šiuo metu kaip niekada intensyviai darau vieną darbą – atsakinėju į žurnalistų klausimus. Tokio jų dėmesio dar nebuvau sulaukęs.

Bėganti minia

Minia į priekį lekia užsimerkus,
o štai atgal sugrįžta atbula
per dykvietes, gėlynus, parkus
lyg ištaškyta į šalis bala.

Į priekį bėgdama šnopuoja, murma,
be garso šasteli atgal, senius
įmindama į juodą purvą,
nušluodama nuo tako lėtesnius.

Minia tokia – kai myli, tai jau myli,
kai trypia, tai jau trypia negyvai,
nardina tarsi akmenį į gylį,
nors ką tik jos skraidinamas buvai.

Kažkiek nešti, bet nublokšti į šalį
įsimena tą skrydį su minia,
aukštybėn keliančią jos galią,
alsavimą sugniaužta krūtine.

O tiems, kurių viršugalviais prabėgo
akla minia, sukurstyta vilties,
nei skausmas, nei klaikumas neatlėgo,
vargu ar jie kada beatsities.

(Iš eilėraščių knygos "Keltininkas")

* * *
Kai naktimis dar mėgavaus vynu
ir miesto parkų čežesiu sausoku,
kokių tik nesutikdavau žmonių –
pakvaišėlių, klajūnų, filosofų.

Ir kuo tamsiau, tuo šaukdavo garsiau,
ne vienas net į atlapus įkibęs.
Tiek visokių kalbų prisiklausiau,
kad ligi šiol neatrenku teisybės.

* * *
Dabar aš nieko neveikiu. Kepu
štai žuvį, ne paties pagautą.
Vakaris vėjas pučia nuo kapų
ir gludina vis dar šakotą tautą.

Paplaukiui braukia, šitaip daug greičiau,
negu kiekvieną stagarą genėti.
Reikės, kol nesutemo, atlaidžiau
pasiskaityti Tomą Akvinietį.

* * *
Dar paskrendu. Lėtokai. Neaukštai.
Kairiu sparnu vis kliūdamas už medžių.
Dažniau sklandau. Plasnoju gan retai –
ir tai tiktai paragintas vienmečių.

Anoks čia polėkis – vieni vargai,
pasiutęs noras dangui įsiteikti.
Nors tiek gerai, kad krisiu neilgai
ir nesuspėsiu to dangaus prakeikti.

(Iš A. Mikutos poezijos rinktinės "Gyvenau be laikrodžio")