S. AbdulMajid: geriausi vaidmenys gimsta, kai dirba ir kūnas, ir smegenys

  • Teksto dydis:

Vokietijoje gyvenančią teatro ir kino aktorę Susaną AbdulMajid su Lietuva sieja šeiminiai ir kūrybos ryšiai. Teatro publika ją išvydo Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjeroje „Snieguolė“, kurią sukūrė tarpdisciplininė menininkė Gintarė Minelgaitė-Duchin (Dr. GoraParasit).

Gimtojoje Vokietijoje aktorė dirba kine ir televizijoje – 2019 m. ji buvo išrinkta Vokietijos „Berlinale Talent 2019“ laureate, pelnė keletą nominacijų kaip geriausia pagrindinio vaidmens aktorė už vaidmenį Henrikos Kull filme „Jibril“.

Apie aktorės darbo su tokiais Europos teatro korifėjais kaip Thomas Ostermeieris ir Milo Rau patirtis ir naujausią spektaklį NKDT – teatro meno vadovo teatrologo Edgaro Klivio pokalbis.

– Teatrą studijavote Berlyno menų akademijoje, Stellos Adler vaidybos akademijoje Niujorke. Baigėte ne taip seniai, 2014 m. Pradėjote dirbti gatvės teatre, o tada patekote į „Schaubühne“ teatrą pas T. Ostermeierį, kur norėdami patekti daugelis aktorių galėtų ir ką nors nužudyti. Kaip jūs ten atsidūrėte ir kaip jums sekėsi dirbti šiame teatre?

– Vokietijoje, baigiantis teatro studijoms, rengiamos tarsi atviros išleistuvės, kur absolventai rodo savo monologus, o režisieriai ir prodiuseriai gali ateiti, pažiūrėti, pasirinkti. Jei jiems patinka pastatymas, kartais jauniesiems menininkams pasiūlo darbo. Tačiau tai nebuvo mano kelias. Buvo ir kitų pasiūlymų. Pavyzdžiui, tuo pat metu, kai baigiau studijas, Berlyno Maksimo Gorkio teatras, kuris yra politiškai labai aktyvus, paskelbė, kad steigia egzilinę trupę, į kurią bus renkami nuo karų savo šalyse pabėgę aktoriai imigrantai iš viso pasaulio, – pirmoji tokio pobūdžio teatro trupė. Daugelis tuo metu man sakė: o, puiku, turėtum eiti į šį teatrą, jungtis prie tos trupės, tai karjera kaip tik tau. Tačiau aš galvojau: ne, nenoriu ten būti.

Taigi, kol kas nors kitas nenusprendė už mane, priėmiau sprendimą – išėjau į gatvę ir sukūriau savo teatrą. Tai ir pavertė mane teatro menininke – susitikdavau su įvairiais žmonėmis, kūriau kolektyvą, važinėjome po visą Vokietiją, gatvėje statėme partizaninio stiliaus palapines ir vaidindavome su mikrofonais, šokome. Dariau beprotiškus dalykus, įsivaizduokite, mane lipnia juosta prilipdydavo prie žemės, – sekdama Marinos Abramovič performansais, leisdavau žmonėms mėtyti į mane akmenis... Viename iš tokių gatvės pasirodymų mane pamatė „Schaubühne“ teatro atstovai ir pakvietė į aktorių atranką.

Vaidmuo: „Režisieriai kartais nežino, ko jie nori“, – sako menininkė, pabrėždama: geriausi vaidmenys gimsta, kai į kūrybos procesą įsitraukia ir aktorius. / S. AbdulMajid asmeninio archyvo nuotr.

– Koks tai buvo darbas?

– 2014 m. pradėjau dirbti „Schaubühne“ teatre su švedų kūrybine komanda, kurie sukūrė didžiulę imersinę instaliaciją, pastatė trijų aukštų kompleksą tarsi atskirą pasaulį, kuriame mes, aktoriai, gyvenome neišeidami keturiolika parų, – beprotiška patirtis. Tuo metu aš, beje, svajojau apie klasikinius vaidmenis, tačiau karjerą pradėjau nuo tokių visiškai netradicinių patirčių kaip ta instaliacija ir dabar tuo labai džiaugiuosi – patirtis buvo nereali ir tie spektakliai labai išgarsėjo. Tokia buvo mano pirmoji patirtis „Schaubühne“ teatre.

2016 m. vėl dirbau šiame teatre, šįkart su Angelica Liddell, kuria labai žaviuosi. Tai garsi ispanų režisierė, labai radikali, už tam tikrus spektaklius išmesta iš Madrido nacionalinio teatro, tačiau „Schaubühne“ teatre ji, aišku, buvo ypač laukiama.

Apskritai šiuo požiūriu man sekėsi. Turėkite galvoje, kad valstybiniuose Vokietijos teatruose galioja labai griežta sistema ir dauguma studijas baigusių teatro atlikėjų darbo vietos ten negauna. Kiekvienas teatras turi teatro mokyklą, kuriai teikia pirmenybę ir sistema yra gana uždara. Šiuo metu, tiesa, tai jau keičiasi, atsiranda daugiau atvirų atrankų, bet tai prasidėjo neseniai. Man pasisekė ir netrukus sulaukiau daugiau pasiūlymų iš valstybinių Vokietijos, Austrijos teatrų. Ten sukūriau ir klasikinių vaidmenų.

– T. Ostermeieris yra vienas iš Europos teatro lyderių, taip pat ir Milo Rau. Dirbote su juo „NT Gent“ teatre. Ką su juo statėte ir kaip sekėsi dirbti kartu?

– Tai buvo 2019 m. Jie statė Eschilo „Orestėją“. Buvau atrinkta Kasandros vaidmeniui ir jį suvaidinau. Tačiau svarbiausia, kad šiame teatre ne vien gauni vaidmenį, bet ir tampi projekto dalimi. Žinote, 2018 m. M. Rau, kaip teatro meno vadovas, paskelbė manifestą su skirtingomis taisyklėmis, kurių turite laikytis kiekviename spektaklyje. Viena iš jų, pavyzdžiui, skelbė, kad rekvizitų svoris negali būti didesnis nei apytiksliai du dideli sunkvežimiai. Kita taisyklė – kiekviename spektaklyje turi būti kalbama bent dviem skirtingomis kalbomis. Bent vienas spektaklis per metus turi būti sukurtas tokioje pasaulio vietoje, kur nėra kultūros infrastruktūros, nėra kultūros institucijų ir pan.

Viena iš svarbiausių manifesto taisyklių skelbia, kad kiekvienai pjesei, jei tai klasikinė pjesė (net jei vaidinate W. Shakespeare’ą), galite naudoti ne daugiau kaip 20 proc. tikrojo originalaus teksto. Likusią teksto dalį sukuria patys aktoriai, vaidinantys tame spektaklyje. Iš to išplaukia kita taisyklė, kad autoriaus teisės priklauso ne režisieriui ar autoriui, o kiekvienam aktoriui ir aktorei po lygiai. Vadinasi, už kiekvieną suvaidintą spektaklį gaunate ne tik atlyginimą kaip aktorius, bet ir, priklausomai nuo to, kokia didelė jūsų komanda, nedidelį procentą kaip autorius.

– Ar manifestą priėmė visas kolektyvas, ar, pavyzdžiui, jūs jį pasirašėte?

– Na, tai buvo kaip ir sutarties dalis. Jums jį perskaito ir paaiškina, o tada galite sutikti ar nesutikti, tačiau paprastai aktoriai juk žino, kur eina... Taigi, kai pradėjau kurti Kasandros vaidmenį, visa tai man buvo nauja. Iš pradžių žiūrėjome filmus, klausėme filosofijos, ekonomikos paskaitų, kurias skaitė skirtingi dėstytojai. Paskui reikėjo sukurti savo tekstą, pagrįstą įgytomis žiniomis, bet pirmiausia – savo pačios istorija. Taigi, kiekvienas vaidmuo yra pagrįstas personažu ir tavo pačios patirtimi, todėl, pagal M. Rau principus, spektaklyje vienas aktorius negali būti pakeistas kitu, kaip, pavyzdžiui, būna operoje. Kiekvienas vaidmuo yra skirtas būtent konkrečiam atlikėjui.

– Pakalbėkime apie jūsų asmenines patirtis. Esate gimusi Vokietijoje, arabų šeimoje, ir jūsų šeimos tėvų kilmė jums yra svarbi. Žinau, kad Berlyno laisvajame universitete, kur studijavote Vidurinių Rytų kultūras, vedate seminarą apie šių skirtingų kultūrų patirtį. Taip pat dalyvaujate meniniuose projektuose Irake. Papasakokite apie šias veiklas.

– Vykti į Iraką mane paskatino M. Rau. Daug metų Irakas, Mosulas, iš kurio yra kilusi mano mama, buvo neprieinamas (dėl Sadamo Huseinno režimo, JAV invazijos, ISIS veiklos), taigi, kai atsirado galimybė, nusprendėme aktorius, vaidinančius „Orestėjoje“, nufilmuoti Mosule kaip pjesės veikėjus. Taip, taikant M. Rau rekonstrukcijos metodą, kai per fizinius pratimus, imituojančius, pavyzdžiui, žudymą, žiaurumus, priartėjama prie realių emocijų, buvo sukurtas spektaklis „Orestas Mosule“.

2019 m. Mosulas buvo vien griuvėsiai. Milo norėjo ten nuvykti ir pastatyti šią Eschilo tragediją. Juk ji yra apie smurto ratą, kur žmonės žudo vieni kitus, sukeldami dar daugiau nuoskaudų ir prakeiksmo. Ar žudymas gali kada nors baigtis? Ar viskas tęsis be galo? Eschilas pasiūlė idėją. Jo pjesėje deivė Atėnė nusileidžia ir pasako, kad žudymas turi liautis. Šį momentą ir atkuriame spektaklyje ir tai tampa tarsi teismo procesu Mosulo žmonėms, kuriems iškilo klausimas: „Ką daryti su likusiais ISIS kariais? Žudyti ar pasigailėti?“. Spektaklyje užfiksavome šią akimirką. Kartu sulaukėme daug kritikos, kad pasinaudojome ką tik karą patyrusių žmonių emocijomis. Tokios kritikos mes ir asmeniškai aš, spektaklyje atlikusi trojietės vergės Kasandros vaidmenį, sulaukdavome visuose didžiuosiuose festivaliuose per spaudos konferencijas ir susitikimus su žiūrovais. Vis dėlto gyniau spektaklį sakydama, kad mes visada panaudojame kažkieno istorijas.

Beje, vėliau, 2021 m., su tarptautiniu kolektyvu nuvykome į Iraką kurti kino studijos. Kai amerikiečiai susprogdino senąją Menų akademiją, vietiniai menininkai mums sakė: nebenorime čia turėti teatro, nes jis anksčiau ar vėliau bus susprogdintas, norime kurti kiną, kuris egzistuos ir kurį žmonės galės žiūrėti visur. Taigi, organizavome seminarus su didele tarptautine kino kūrėjų komanda. Važinėjome ten kokius devynis mėnesius, vedėme seminarus, sukūrėme kino studiją ir septynis trumpametražius filmus, o dabar ten rengiame kino festivalį.

– G. Minelgaitė-Dr. GoraParasit yra dar viena režisierė, su kuria jus sieja glaudus ryšys. „Snieguolė“, kur jūs filmuojatės, yra jau trečias jūsų bendras projektas. Tarp jų – ir gyvoji skulptūra „Tristanas ir Izolda“. Ką artimo jūs randate Gintarės estetikoje, kūryboje?

– Nuo pat pradžios man labai patiko, kad Gintarė man siūlo save vizualiai visiškai pakeisti per radikalią estetiką. Vokietijoje neretai susiduriu su atrankomis, kur svarbiausia tampa mano egzotiška išvaizda. Gintarė į tai žiūri visiškai kitaip. Pavyzdžiui, ji visus aprengia lateksiniais drabužiais, kurie yra tarsi savotiška nauja oda. Taip apsirengęs nesi nuogas, tačiau tavo kūnas tampa matomas. Man patinka, kad ji turi savo estetiką ir nori, kad aktoriai eitų tam tikra kryptimi, pavyzdžiui, judėtų tam tikru būdu. Man patinka tarnauti formai. Čia taip pat matau, kad fizinis pasirengimas yra labai svarbus. Nebūtina būti tam tikros formos, bet raumenys turi būti stabilūs, kad galėtum išgyventi scenoje, galėtum dirbti su skirtingais režisieriais ir jų siūlomomis formomis.

– Vis dėlto, ar jūs labiau linkusi daryti tai, ką režisieriai jums sako (tarnauti formai, kaip sakėte), ar ieškoti vaidmens pati?

– Na, aš po dešimties metų darbo teatre, o vėliau ir kine, supratau, kad svarbu ne tik tai, ko nori režisierius. Režisieriai kartais nežino, ko jie nori. Jiems taip pat reikia tavęs. Netgi jei jie jau turi vizualinę formą, nežino, ką tu gali, ką sugebi, todėl aktoriui labai svarbu įsitraukti ir matyti save kaip lygiavertį menininką. Geriausi vaidmenys gimsta, kai įsitrauki. Negali būti tingus ir galvoti, kad režisierius žinos, ką daryti, kai būsi scenoje. Turi judinti savo kūną ir smegenis. Manau, kad tai yra smagiausia dalis. Dėl to man iš tikrųjų patinka vaidinti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kas toliau?

Kas toliau? portretas
Pradžioj atsirado W, dabar jau viduryje žodžio gaLima raŠyTi DidŽiąSias raiDes?

Neįdomu

Neįdomu portretas
Bet linkiu sėkmės !
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių