Pasak V.Karmalavičienės, čia laikomos knygos, raštai ir dokumentai ją žavi savo istorija ir kultūriniu palikimu. Kartais bibliotekos darbuotojams tenka ir galvą pasukti – iš kur retas leidinys galėjo atkeliauti?

Lemtinga pažintis

Įkurtas 1921-aisiais, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus šiais metais mini 100-metį. Žinoma, muziejui gyvuoti būtų kur kas sunkiau be ištikimų darbuotojų, jam atidavusių ne vieną dešimtmetį. Ketvirtį amžiaus muziejaus bibliotekoje dirbanti V.Karmalavičienė atlieka svarbų darbą reikšmingus, retus leidinius išsaugant ateities kartoms. Kitados ji nė negalvojo, kad savo gyvenimą susies su muziejumi.

"Visą gyvenimą norėjau dirbti su menu. Pagal išsilavinimą esu humanitarė, lituanistė. Baigusi universitetą mėginau mokytojauti, bet gyventi nuo skambučio iki skambučio – ne man. Tačiau gyvenimas susiklostė savaime: 1980 m. buvau pakviesta dirbti į tuometį Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą meno bibliotekos vedėja. Technikume susipažinau su ten dirbusiu jaunu dailės istorijos dėstytoju Osvaldu Daugeliu, kuris dirbo ir M.K.Čiurlionio muziejaus tapybos skyriuje. O.Daugelis nuolat pasakojo apie muziejų, turtingą jo biblioteką, kuri jam buvo nepaprastai svarbi, jis matė jos didelę perspektyvą. Jau tuomet sakydavo: ateik į muziejų, ten yra ką veikti! Vis dėlto aš muziejų įsivaizdavau kaip kažką sakralaus, nepasiekiamo, išskirtinio, apie ką galėjau tik svajoti", – pasakoja pašnekovė.

Nusprendusi, kad mokytojauti nebenori, V.Karmalavičienė buvo pakviesta dirbti į Dailininkų sąjungos Kauno skyrių. Atkūrus nepriklausomybę, dirbo Kauno savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriuje. Darbas buvo sunkus, atsakingas ir alinantis, tad po penkerių metų V.Karmalavičienė nusprendė iš jo išeiti.

Ji man priminė pagal rašytojo Umberto Eco romaną sukurto filmo "Rožės vardas" biblioteką, kurios labirintuose, rodos, niekuomet nesusigaudysiu.

"Tada prisiminiau O.Daugelio, tuo metu jau M.K.Čiurlionio muziejaus direktoriaus, kvietimą dirbti muziejaus bibliotekoje. Taip ir atsidūriau muziejuje, kuriame dirbu jau 25-erius metus. Anksčiau darbus vis keisdavau, nes jie atsibosdavo ir pasidarydavo nebeįdomūs. Tad džiaugiausi pagaliau atradusi savo vietą", – šypsosi ji.

Tenka tapti detektyvu

Šiuo metu muziejaus bibliotekoje vyksta skaitmeninimo procesai. Dešimtajame dešimtmetyje, kai čia įsidarbino V.Karmalavičienė, bibliotekos darbuotojų kasdienybė atrodė visiškai kitaip. Dar nebuvo pastatytas naujas modernus bibliotekos pastatas. Nebūta ir kompiuterių, specialių programų, interneto.

"Biblioteka buvo įsikūrusi ankštose patalpose, o knygų lentynos siekė lubas. Vienoje bibliotekos patalpoje buvo ant lentynų pakabinamosios kopėčios, o kitoje – toks bokštelis ant ratukų, kuris važinėjo tarp lentynų. Tik užlipus ant bokštelio platformos buvo galima pasiekti reikalingą knygą. Katalogas nebuvo iki galo sutvarkytas, tad kartais knygos, kurios reikėjo, ieškoti tekdavo visą dieną, – prisiminė pašnekovė. – Pirmą kartą išvydusi biblioteką išsigandau! Ji man priminė pagal rašytojo Umberto Eco romaną sukurto filmo "Rožės vardas" biblioteką, kurios labirintuose, rodos, niekuomet nesusigaudysiu... Tačiau ilgainiui pripratau. Kartą į muziejų atvyko užsienio delegacija. Įdomiausia atrakcija delegacijos atstovams buvo filmuoti ir fotografuoti mane, pakibusią aukštai, palubėje ant kopėčių."

Nepriklausomybės pradžioje bibliotekoje teko dirbti primityviausiu būdu. Iš pradžių ji turėjo dvi pagalbininkes, vėliau – tris. Būdama bibliotekos vedėja, pašnekovė rūpinosi naujų knygų gavimu, inventorinimu, sąskaitų tvarkymu, planais ir ataskaitomis. Pagalbininkės ranka arba spausdinimo mašinėle aprašydavo knygas kataloginėse kortelėse ir dirbo su skaitytojais, kuriais tuo metu buvo tik muziejaus darbuotojai – anuomet biblioteka nebuvo skirta platesnei visuomenei. Tik vėliau buvo pastatytas naujas modernus bibliotekos pastatas su erdvia skaitykla ir talpiomis saugyklomis, į kurį persikraustyta 2008-aisiais. 2019-ųjų rugsėjį biblioteka pagaliau buvo atverta plačiajai visuomenei. Šiandien joje lankosi akademinė bendruomenė: mokslininkai, studentai, meno istorija besidomintys skaitytojai.

V.Karmalavičienė pasakoja, kad išskirtinius leidinius saugančioje bibliotekoje kyla nemažai iššūkių. Vienas iš jų – autorių teisių turėtojų paieška, kurios metu tenka tapti tikru detektyvu.

"Norint skaitmeninti knygas, reikia atlikti itin kruopščią nenustatytų autorių teisių turėtojų paiešką. Kol autorius dar gyvas ir po jo mirties nepraėjo 70 metų, viešai skelbti suskaitmeninto kūrinio negalima, jei tam negautas leidimas. Tad neretai tenka ieškoti asmenų, kuriems priklauso kūrinio teisės, ir prašyti jų leidimo. Bibliotekos darbuotoja Silvija Burokaitė vykdė net du autorių teisių paieškos projektus, – paaiškino ji. – Ne kartą yra tekę ir pasukti galvą, aiškinantis knygos istoriją. Dažniausiai tokie atvejai susiję su senomis, retomis knygomis, kai reikia tyrinėti proveniencijas (knygos priklausomybės ženklus), marginalijas (pastabas knygos ar rankraščio paraštėse), antspaudus, dedikacijas, kurie per laiką būna išblukę, neįskaitomi. Bibliotekoje yra knygų, atkeliavusių iš dvarų, ant kurių vieno tomo yra, tarkime, Plungės dvaro antspaudas, o ant kitų tos pačios knygos tomų jo nėra. Tada tyrinėjame šaltinius arba kartais tiesiog spėjimo būdu nustatome, kad kiti tomai taip pat priklauso Plungės dvarui, Oginskių bibliotekai. Tai sunkus, bet įdomus darbas."

Žavi retais leidiniais

Muziejaus biblioteka nėra itin didelė, tačiau labai reikšminga savo turiniu. Joje galima aptikti išties retų literatūros kūrinių. Esama ir tokių leidinių, kurių nerastume jokioje kitoje šalies bibliotekoje.

V.Karmalavičienė pastebi, kad nuo 1921-ųjų bibliotekoje sukaupta nemažai senų Lietuvos meno ir itin retų užsienio kraštų leidinių, išleistų XVI–XVIII a. Tai įvairūs leidiniai, pradedant istorinėmis kronikomis, baigiant įvairių pasaulio vietų religiniais raštais. Pastarieji vertingi savo poligrafine kokybe ir originaliomis iliustracijomis. Bibliotekoje saugomos žymių Lietuvos ir išeivijos dailininkų asmeninės bibliotekos: Petro Rimšos, Jono Šileikos, Ievos Aleksienės, Petro Stausko, Aleksandro Mykolo Račkaus.

"Itin vertingas yra diplomato Vlado Daumanto palikimas, kurį sudaro net 310 vienetų. Šioje kolekcijoje yra netgi vienas 1484 m. išleistas inkunabulas – ankstyvojo spaudos laikotarpio knyga, spausdinta Neapolyje. Taip pat – svarbi lietuvių raštijos pradininko J.Bretkūno "Postilė" (1591). Abi šios knygos šiuo metu eksponuojamos parodoje "Lietuvos dailė XIV–XIX a.", – atskleidė pašnekovė. – Be galo vertinga ir tarpukario Lietuvos gydytojo, kultūros veikėjo A.M.Račkaus numizmatikos leidinių kolekcija. Pavyzdžiui, 1597 m. Miunchene išleistas, Adamberge spausdintas traktatas apie monetas."

Muziejuje V.Karmalavičienė pradėjo dirbti jau nepriklausomybės laikais. Tačiau vyresni kolegos jai papasakojo apie sunkumus okupacijos periodu. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad daugybė eksponatų, ypač Lietuvos valstybingumo ženklai, buvo laikomi ideologiškai žalingais ir privalėjo būti sunaikinti.

"Muziejus turėjo didelę Lietuvos Respublikos ordinų ir medalių kolekciją, kurią 1940 m. iš Prezidentūros gavo pirmasis muziejaus direktorius P.Galaunė. Čia taip pat buvo saugoma jau minėto A.M.Račkaus iš JAV sukaupta knygų ir eksponatų kolekcija su Lietuvos Valstybės atributika. Po šalies okupacijos vadovybei ir muziejininkams reikėjo pasirinkti protingą taktiką, kad būtų galima kaip legendiniam Odisėjui išlaviruoti tarp Scilės ir Charibdės, – pastebėjo pašnekovė. – Už išsaugotus svarbius eksponatus galime dėkoti direktoriaus sekretorei Elenai Barščiauskaitei. Turėdama didelę darbo Užsienio reikalų ministerijoje patirtį, ji mokėjo priimti itin racionalius sprendimus. Dokumentuose, kuriuos ji rūpestingai tvarkė, buvo įrašyti įtarimo nekeliantys eksponatų pavadinimai. Taip dėžės su reikšmingomis knygomis, Pirmosios Lietuvos Respublikos ordinais ir medaliais ilgus dešimtmečius ilsėjosi muziejaus saugyklų kampe kaip nereikšmingi eksponatai. Sovietmečiu tam reikėjo drąsos ir ryžto, nes darbuotojams grėsė politinės bylos. Laimei, Lietuvos kultūros vertybės buvo išsaugotos. Prasidėjus Atgimimui, muziejuje buvo surengta jų paroda, sulaukusi gausybės lankytojų"

Knygas slėpė muziejuje

Pasak pašnekovės, įdomiausia yra tarpukario diplomatės, žurnalistės Magdalenos Avietėnaitės knygų atsiradimo muziejaus bibliotekoje istorija.

"Kai 1944 m. M.Avietėnaitė, palikusi visą savo turtą, pasitraukė į Vakarus, jos artima bičiulė, jau minėta E.Barščiauskaitė, įsidarbinusi muziejuje sekretore, pasiryžo viską gelbėti. Pirmiausia – žurnalistės asmeninės bibliotekos knygas, kuriomis galėjo susidomėti ir sunaikinti sovietiniai pareigūnai. E.Barščiauskaitė pasikvietė į talką muziejaus darbuotoją Rimutę Jablonskytę – būsimą garsią archeologę, habilituotą mokslų daktarę, profesorę. Abi moterys, nepaisydamos pavojų, po truputį suvežė visas bibliotekos knygas į muziejų. Tai buvo labai rizikingas sumanymas, laimei, muziejaus direktorius P.Galaunė tam pritarė, – atskleidė pašnekovė. – Elena iš visų M.Avietėnaitės bibliotekos knygų iškirpo jos autografus ir dedikacijas, kad niekas neatpažintų, kam jos priklausė. Knygas ji sudėjo muziejaus bibliotekos buvusio sekretoriato spintose, viršutinėse lentynose, antroje eilėje, kad nesimatytų ir nekeltų įtarimo."

Baldus ir kitus vertingus daiktus E.Barščiauskaitė išslapstė pas patikimus žmones, dalį priglaudė ir pas save, vildamasi, kad jos bičiulė netrukus grįš ir viską atsiims. Niekas netikėjo, kad sovietinė okupacija truks ilgus dešimtmečius. V.Karmalavičienės teigimu, paslėpti daiktai pasitarnavo kilniam tikslui. M.Avietėnaitės sesuo Izabelė buvo ištekėjusi už garsaus tarpukario visuomenės ir kultūros veikėjo, žurnalisto Valentino Gustainio ir augino du vaikus – dukrą Valentiną ir sūnų Gediminą. 1941 m. birželį visa šeima buvo ištremta į Sibirą.

Biblioteka nėra itin didelė, tačiau labai reikšminga savo turiniu. Joje galima aptikti išties retų literatūros kūrinių.

"Kai atsirado galimybė rašyti laiškus į Lietuvą, šeima pradėjo susirašinėti su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene. E.Barščiauskaitė, gerai pažinojusi ją, sužinojo, kad Gustainiai gyvi. Abi moterys ryžosi šeimai padėti. Jos ėmė komise pardavinėti M.Avietėnaitės daiktus, o už gautus pinigus pirkdavo maisto produktų ir siųsdavo siuntinius, kartais į juos įdėdamos M.Avietėnaitės daiktų. V.Gustainytės liudijimu, krikšto mamos M.Avietėnaitės daiktai ir S.Čiurlionienės bei E.Barščiauskaitės rūpinimasis išgelbėjo šeimai gyvybę", – atskleidė V.Karmalavičienė.

Kai Gustainiai grįžo iš tremties, jiems E.Barščiauskaitė grąžino M.Avietėnaitės likusius baldus ir kitus daiktus. O žurnalistės knygos dar keliolika metų buvo muziejaus prieglobstyje. 1964 m. išeidama į pensiją, E.Barščiauskaitė M.Avietėnaitės knygas pavedė globoti Valerijai Čiurlionytei-Karužienei. Netrukus palikimas buvo perduota iš tremties grįžusiai Gustainių šeimai.

"Bibliotekos istorija tuo nesibaigė: 2002 m. V.Gustainytė padovanojo knygas M.K.Čiurlionio dailės muziejui. Taip po ilgų klajonių jos rado nuolatinį prieglobstį ten, kur daug metų buvo slepiamos nuo sunaikinimo", – pasakojo bibliotekininkė.

Atrado savo vietą

V.Karmalavičienė sako su bibliotekos knygomis jaučianti ypatingą ryšį. Vartydama jas tarsi nusikelia kelis šimtus metų į praeitį, prisiliečia prie istorijos. "Filosofas Francis Bacon‘as yra pasakęs: "Knygos – minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rūpestingai gabenantys savo brangų krovinį iš kartos į kartą", – cituoja ji. – Mane visada žavėjo kuriantys žmonės, kurie puošia pasaulį, daro jį gražesnį. Ypač žavi senosios retos knygos su originaliomis, pridengtomis permatomu popieriumi, litografijomis. Leidiniai paauksuotais puslapių kraštais mums rodo, kokia pagarba senovėje buvo teikiama knygai – prisiliesdama prie jų jaučiu, kad tie prabėgę šimtmečiai yra čia ir dabar – vienoje vertikalėje."

Ketvirtį amžiaus muziejaus bibliotekai atidavusi pašnekovė džiaugiasi atradusi sau puikiai tinkančią darbo vietą. Apsupta svarbių meno istorijai knygų ir retų leidinių, ji jaučiasi laiminga galėdama spaudinius išsaugoti ateities kartoms.