Atsidūrė netikėtai

Tuo metu, kai mamos asfaltuotais takeliais laksto paskui savo pyplius, o paaugliai su riedlentėmis skrieja nuo tramplinų, Dainavos parke verda dar ir kitas – lėtesnis – gyvenimas. Susikibusios už parankių garbaus amžiaus kaimynės kasdien suka ratus aplink centre stovinčią Broniaus Zalenso skulptūrą „Švelnumas“. Žilagalviai stumdo šachmatus ant suolelių arba specialiai šiam žaidimui įrengtų stalelių. Vikresni senjorai kojas ir rankas mankština treniruoklių aikštelėse.

„Gyvenu visai čia pat, V. Krėvės prospekto daugiabutyje. Su kaimyne užsibrėžėme žingsnių skaičių, kurį turime įveikti kiekvieną dieną. Ateiname ir vaikštome“, – 78-erių kaunietė Danguolė abejojo, ar prieš savaitgalį jai pavyks nenukrypti nuo plano. Pagundos parko teritorijoje neleido įsibėgėti ir vertė stabtelėti kas kelis žingsnius. Antai nuo suoliuko greta kalnelio sklido akordeono muzika ir dainos, kiek tolėliau, po medžiu, būrelis klausėsi poeziją skaitančios garbaus amžiaus damos su spalvotu šalikėliu.

„Kas čia vyksta?“ – Danguolei gūžčiojant pečiais iš nuostabos, pro šalį ėję keli senjorai kyštelėjo pačių paruoštą lankstinuką.

Tampa tradicija

Ketvirtadienio popietės šurmulys parke, kaip buvo rašoma lankstinuke, – programos „Senjoro“ atstovų organizuojamas piknikas. Anot idėjos sumanytojų, toks renginys – puiki proga senjorams palydėti vasarą, pasveikinti auksinį rudenį, drauge smagiai praleisti laiką ir užmegzti naujų draugysčių.

„Lankydami senjorus girdime, kad vasara jiems kelia nemažai iššūkių. Dažnas susiduria su sveikatos problemomis dėl karščių, senjorai jaučiasi vieniši, kol artimieji laviruoja tarp vasariškų veiklų, darbo ir atostogų“, – taip, pasak programos „Senjoro“ vadovės Rugilės Bitautaitės, gimė idėja surengti senjorų pikniką.

Vaišės: piknikas tapo ne tik proga parodyti save, bet ir pademonstruoti savo kulinarinius gebėjimus. Regimanto Zakšensko nuotr.

Praėjusiais metais jis vyko baigiantis rugpjūčiui. Šiemet – rugsėjį. Pirmąją rudens savaitę piknikai subūrė Šiaulių ir Radviliškio senjorus, o rugsėjo 12-ąją – Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Mažeikių, Telšių, Vilkaviškio, Kuršėnų ir Kauno gyventojus. Apie renginį sužinoję iš kaimynų, draugų bendruomenių susibūrimuose, grupiniuose užsiėmimuose ar internete, senjorai ketvirtadienio popietę tuntais traukė į Dainavos parką. Kas su sulankstomais stalais ir išskleidžiamomis kėdėmis, kas su sumuštinių padėklais, kas su armonika ir lūpine armonikėle. Buvo ir tokių, kurie atėjo tiesiog pažiūrėti.

Panašūs senolių likimai

Kaunietė Veronika Dainavos parke pasirodė su pintu krepšeliu, pilnu sumuštinių. Iš jos bičiulės maišelio kyšojo naminės giros butelis ir dėžutė su obuolių pyragu, kurį pati kepė. Trečioji draugė paruošė naminių lašinių juostelę, raugintų agurkų ir juodos duonos.

„Matėme vieną vyruką su armonika. Užkursime visi tokį vakarėlį, kad jaunimas pavydės“, – našlė Veronika vylėsi ne tik smagiai praleisti laiką.

Prieš trejus metus vyrą palaidojusi, du suaugusius, užsienyje gyvenančius sūnus tik per didžiąsias metų šventes ir retsykiais vasaromis matanti senolė troško susirasti daugiau bendraminčių, kuriuos galėtų pakviesti arbatos, drauge aplankyti muziejų, nueiti į koncertą ar tiesiog pasivaikščioti po parką.

„Vis smagiau nei vienai pro langą žiūrėti. Turiu dvi drauges, bet jos turi vyrai, plačias gimines. Rečiau randa laiko tokioms kaip aš“, – atsiduso Veronika. Piknikas subūrė daugiau panašaus likimo senjorų. Kaip ir dera vienišiui, Vytautas į parką atėjo vienas, bet ne tuščiomis – atsinešė obuolių sūrį, kuriuo, nieko nelaukęs, ėmė vaišinti garbaus amžiaus damas.

„Daug obuolių sode šiemet, kai kurie pūva net nenukritę nuo medžių. Verdu obuolienę, sūrį gaminu. Aišku, būtų gerai turėti kokią šeimininkę šalia“, – Vytautui bekalbant moterų akys ėmė blizgėti, o lūpų kampučiai nevalingai kilo į viršų. Vytautui prisėdus šalia, užsimezgė pokalbis, o po kelių minučių pasigirdo ir dainos. Toli gražu ne visiems rūpėjo antrosios pusės paieškos. Kai kurioms moterims piknikas buvo puiki proga ištraukti dar nedėvėtą suknelę, pasisukti plaukus ir ryškiai padažyti lūpas.

„O aš tiesiog noriu su kokiu nors vyriškiu persimesti šaškėmis“, – pamatęs pro šalį einantį pažįstamą, kaunietis Ričardas net stryktelėjo iš vietos.

Kontaktas: net ir tie senjorai, kurie atėjo vieni, per keliolika minučių rado bendraminčių. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kviečia jungtis ir kitus

Pikniko formatas pasirinktas taip pat neatsitiktinai. Pasak iniciatyvos sumanytojų, gamtos apsuptis ir dalijimasis maistu padeda lengviau užmegzti šiltą kontaktą ir skatina bendrumo jausmą, tad net ir nepažįstami žmonės pikniko pabaigoje gali tapti bičiuliais.

„Norime, kad ši graži piknikų idėja pradžiugintų kuo daugiau Lietuvos senjorų, todėl kviečiame prisidėti ir kitus miestus, bendruomenes. Visi turime artimųjų ar pažįstamų senjorų, tad kartu galime sukurti jiems jaukią aplinką gamtoje, kurioje jie galės mėgautis skaniu maistu, sutikti seniai matytų draugų ar užmegzti naujų pažinčių ir taip kurti pozityvesnę senatvę“, – programos „Senjoro“ vadovė R. Bitautaitė ragino visuomenę, senjorų bendruomenes, miestų savivaldybes ir su senjorais dirbančias organizacijas plėtoti šią iniciatyvą.

Šiltuoju metų laiku būtų galima piknikus rengti Lietuvos miestuose ir miesteliuose, o orams atvėsus ieškoti kitų būdų, kaip suburti senjorus ir praskaidrinti jų kasdienybę.