Sezono naujienos KVMT: tarp tikrovės ir fikcijos

Dar Aristotelis pastebėjo žmonių polinkį mėgdžioti. Filosofo žodžiais tariant, tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno, be to, mėgdžiojimas žmogui suteikia malonumą arba žinių. Menininkai, anot Aristotelio, imituoja realybėje veikiančius žmones, todėl savo meno kūrinių veikėjus sukuria už mus geresnius arba blogesnius, o kai kuriais atvejais – ir tokius pačius kaip mes. Žiūrovas tikrovės atspindį mene stebi su malonumu, kurį suteikia naujai įgytos žinios.

Jeigu žiūrovas neatpažįsta meno kūrinyje vaizduojamo objekto, jis gali pasimėgauti objekto grožiu. Vadinasi, nuėję į teatrą, scenoje mes stebime save. O savęs neatpažinę, mėgaujamės spektaklio vaizdu ir garsu.

Prisiminti šią Aristotelio teatro komunikacijos teoriją paskatino šio Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) sezono naujienos – Giocachino Rossini komiška opera "Turkas Italijoje" ir Zitos Bružaitės opera vaikams "Guliverio kelionės". Šių dviejų skirtingiems žanrams ir epochoms atstovaujančių kūrinių pastatymai turi šį tą bendra: skirtinga menine raiška reflektuoja mus supančią kasdienybę.

Realybės šou dvasia

G.Rossini opera "Turkas Italijoje" buvo realizuota drauge su Estijos koncertine įstaiga "PromFest", tad nurodo į kasmet Estijos mieste Pernu vykstantį festivalį, siekiantį klasikinį operos repertuarą pateikti šiuolaikiškai, aktualiai.

Šį kartą estų režisierius Andrus Vaarikas G.Rossini operos personažus pavertė televizijos realybės šou veikėjais. Režisūrinį sprendimą pasufleravo operos "Turkas Italijoje" siužetas, kurio centre, kaip ir įprasta bel canto komiškajai operai, – meilės penkiakampis, kurio intrigų gausoje keblu susigaudyti ne tik patiems komedijos veikėjams, bet ir žiūrovui. Būtent todėl A.Vaarikas nusprendė realybės šou tapusius operos veikėjus traktuoti kaip marionetes, kurias valdo ne likimo jėgos, o prodiuseriai, siekiantys sukurti kuo didesnę intrigą, keliančią televizijos projekto reitingus.

Sprendimas: G.Rossini operos istoriją estų režisierius perkėlė į nūdienos žmogui artimą realybės šou pasaulį. / D. Rimeikos nuotr.

Spektaklio scenografija ir kostiumai, kuriuos kūrė estas Madis Nurmsas, sukūrė kičinės aplinkos įvaizdį ir nukėlė į XX a. pabaigą, kai žiūrovai buvo pamėgę ne tik televizijos ekrane stebėti kitų buitinį asmeninį gyvenimą, bet ir jį kontroliuoti, spręsdami, kas realybės šou toliau dalyvaus, o kas iškris.

Scenoje veikiančių personažų kūnai nebepriklauso jiems patiems – jie tampa valdomi kitų, šiuo atveju – realybės šou prodiuserių.

Spektaklis "Turkas Italijoje" neinteraktyvus, tačiau leidžia iš arti stebėti vidinius veikėjų-dalyvių išgyvenimus. Realybės šou projektų gerbėjams veikiausiai pažįstami išpažinčių kambariai, kuriuose jų mylimi ar nekenčiami dalyviai dalijasi asmeniniais išgyvenimais. KVMT scenoje atskleisti savo išgyvenimų dalyviai sėdasi prieš išpažinties kamerą, o jų išpažintys – tai koloratūriškai G.Rossini sukomponuotos bel canto arijos, dainuojamos tiesiai į kamerą, žiūrovui rodomos dar ir stambiu planu vaizdo projekcijose, kurias kūrė Katre Sulane.

Arijose, kaip ir kituose muzikiniuose numeriuose, vengiama kontrastų bei pernelyg atvirai deklaruojamo emocionalumo, būdingo tradiciškesnėms G.Rossini arijų interpretacijoms. Tokia spektaklio muzikinio vadovo ir dirigento Erki Pehko bel canto muzikos traktuotė dera su spektaklio scenografija ir natūralistiniu režisūriniu sprendimu.

Sprendimas: G.Rossini operos istoriją estų režisierius perkėlė į nūdienos žmogui artimą realybės šou pasaulį. / D. Rimeikos nuotr.

Autentika kičo fone

Operos veikėjai scenoje veikia nedaug ir elgiasi natūraliai, tad jų vaidyba labiau primena elgseną kasdienėje buitinėje aplinkoje nei prašmatnioje operos scenoje. Spektaklio choreografija, kurią kūrė Dainius Bervingis, neryški, tad nesudaro kontrasto natūralistinei scenografijai. Tai operos veikėjus priartina prie tikro realybės šou, kuriame kiekvienas vaidina pats save.

Sąmoningai operoje "Turkas Italijoje" pabrėžiamas natūralizmas pasufleravo ir tam tikrą personažų suvienodinimą. Spalio 8-ąją KVMT dainavo solidi solistų komanda: Selimu tapo Joris Rubinovas, Fiorilla – Gabrielė Bukinė, Don Geronio – Žygimantas Galinis, Narciso – Mindaugas Jankauskas, Zaida – Ieva Goleckytė, Prosdocimo – Andrius Apšega.

Verta pastebėti, kad šis "Turko Italijoje" pastatymas orientuotas į performatyvumą. Kūnas čia funkcionuoja veikiau kaip scenos artefaktas, žinutę žiūrovui perduodamas pats savaime, bet ne išreikšdamas vidinio vyksmo dramą. Tai pabrėžia ir spektaklio kostiumai, kurti nevengiant atvirai demonstruoti kūno. Taip scenoje veikiančių personažų kūnai nebepriklauso jiems patiems – jie tampa valdomi kitų, šiuo atveju – realybės šou prodiuserių.

Tačiau iš marionetiškai traktuojamų personažų gausos norėtųsi atkreipti dėmesį į Narciso vaidmenį atlikusį Mindaugą Jankauską. Dėmesį prikaustė ne tik blizgančios jo trumpikės, bet ir bravūriškai atliktos arijos. Žvelgiant į šią "Turko Italijoje" kaip socialinės tikrovės atspindžio traktuotę, M.Jankausko personažas teikia vilties, kad net ir postmodernistinėje visuomenėje, kurioje mąstytojai įžvelgia dominuojančio kičo ir autentiškumo stokos problemas, egzistuoja individuali individo raiška.

Universalios tiesos

Visai kitokį tikrovės atspindį pateikia kompozitorės Zitos Bružaitės ir libreto autorės Daivos Čepauskaitės opera "Guliverio kelionės". Ši muzikinė Johnathano Swifto istorijos interpretacija apipavidalinta kaip opera vaikams, nors iš tiesų yra neabejotinai įdomi visiems.

Universalu: „Guliverio kelionės“ – tiek garso, tiek vaizdo prasme estetiškas, visų amžiaus grupių auditorijai aktualius klausimus keliantis spektaklis. / M. Aleksos nuotr.

Z.Bružaitė yra užsiminusi, kad nei gyvenime, nei kūryboje jai nėra priimtinas didaktinis tonas. Tai justi ir operoje "Guliverio kelionės". Kita vertus, šis sceninis kūrinys moralą tikrai turi, tačiau jis pateikiamas labai patraukliai, išlaikant pusiausvyrą tarp šmaikštumo ir rimtumo, vengiant infantiliškos leksikos, tačiau pagrindinę mintį komunikuojant vaiko pasauliui suprantama kalba. Z.Bružaitė ir D.Čepauskaitė į Guliverio istoriją pažvelgė filosofiškai ir išryškino mažo-didelio žmogaus santykio vertybinį aspektą bei banalių ir buitiškų problemų, trumparegiškų jų sprendimo būdų absurdiškumą.

Muzikinėje "Guliverio kelionių" drobėje pinasi skirtingų muzikos stilių elementai. Čia galima išgirsti baroko, šiuolaikinės akademinės ir populiariosios muzikos, džiazo elementų. Virgilijaus Visockio diriguojamas orkestras, kurį papildo ritmo grupė, tiksliai atliepė scenoje matomą vaizdą – sutapo muzikos ir choreografijos (ją kūrė D.Bervingis) bei kai kurie režisūriniai (režisierė – Agnė Dilytė) prasminiai akcentai. Tai sufleruoja, kad ne vien sceninis operos atlikimas, bet ir pats operos kūrybinis procesas buvo dinamiškas procesas, kuriame dalyvavo visi operos kūrėjai.

Universalu: „Guliverio kelionės“ – tiek garso, tiek vaizdo prasme estetiškas, visų amžiaus grupių auditorijai aktualius klausimus keliantis spektaklis. / M. Aleksos nuotr.

Operos "Guliverio kelionės" personažai sukonstruoti vengiant gėrio ir blogio priešpriešos. Pagrindinis veikėjas Guliveris, kurį spalio 10 d. įkūnijo Ramūnas Urbietis, buvo lyriškas. Regėdamas liliputų ir blefuskų ginčą dėl kiaušinio lupimo ir valgymo strategijos, Guliveris nedemonstravo dramos. Į situaciją, kai tapo Milžino karaliaus dukros žaisliuku, jis taip pat reagavo santūriai. Guliverio žmona (Živilė Lamauskienė) į kelionę jį išlydėjo taip pat lyriškai ir santūriai. Ir nors Guliverio, jo žmonos ir Kapitono (Kazimieras Ivanovas) kostiumai (juos kūrė Ramunė Skrebūnaitė) su perukais nukėlė į senovę, išties veikėjai buvo panašesni į paprastus šiuolaikinius žmones kasdienėse buitinėse situacijose nei nuo šiandieninės tikrovės atitolusius istorinius personažus.

Karikatūriškai pateikiami kiaušinio kostiumais pasipuošę Liliputų šalies gyventojai ir Liliputų ministras (Jonas Lamauskas), Liliputų vadas (Mindaugas Zimkus), Liliputų karalius (Povilas Padleckis) ir karalienė (Nomeda Vilkanauskaitė). Vaizdo projekcijose (jas kūrė Linas Augutis) ir scenografijoje išryškėjančios akys, stebinčios Guliverį, mažos erdvės, dėžės formos sostas, kuriame sėdi Liliputų karalius, identiškai atrodančiais Liliputijos gyventojais užpildyta scena atspindi klaustrofobišką ir trumparegišką liliputų mąstymą bei sufleruoja, kad ne ūgis, o tolerancijos stoka ir savanaudiškas susitelkimas į menkus dalykus daro žmogų mažą. Tačiau liliputai šioje operoje išlieka gana simpatiški – kūrėjai neskatina jų smerkti, veikiau ragina pažvelgti į situaciją ir liliputų, blefuskų bei Guliverio santykį su jais iš šalies.

Šalia gana paprasta, tačiau estetiškai patrauklia menine raiška pasakojamos istorijos vaikams nesunkiai galima įžvelgti ir filosofinį istorijos naratyvą.

Labai simpatiški pasirodė milžinų šalies gyventojai – Milžinas (Povilas Strikaitis), Milžino žmona (Iveta Kalkauskaitė), Milžino dukra (Marija Arutiunova), Milžinų karalienė (Ieva Vaznelytė), Milžinų karalius (Kazimieras Ivanovas), Milžino kaimynas (Mindaugas Zimkus) ir Meškiukas (Antanas Striganavičius). Milžinų dydį ir charakterį perteikia labai lėti jų judesiai ir balti pūkuoti kostiumai. Jų lyrišką ir toli gražu neagresyvų būdą atspindi ir muzikinės partijos bei lyriškas jų atlikimas. Toks vizualinis ir garsinis sprendimas sufleruoja, kad žmogaus dydis tėra reliatyvus – didelis arba mažas jis gali būti tik santykyje su už jį mažesniu ar didesniu, o žmogus pats savaime nėra nei geras, nei blogas – jis elgiasi pagal aplinkos normas.

Universalu: „Guliverio kelionės“ – tiek garso, tiek vaizdo prasme estetiškas, visų amžiaus grupių auditorijai aktualius klausimus keliantis spektaklis. / M. Aleksos nuotr.

Guliverį jo dvasinėje ir fizinėje kelionėje lydėjo nebylus švyturio personažas (Viktorija Batvinytė). Simboliškai nurodydamas kelią, jis bendravo ir su publika, suteikdamas spektakliui interaktyvumo. Patraukliai atrodė ir skambėjo miestiečiais, jūreiviais, liliputų, blefuskų ir milžinų karalysčių gyventojais tapę baleto ir choro artistai (chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė). Didžiausią įspūdį darė jų kostiumai, kuriuos papildančios dekoracijos ir vaizdo projekcijos kūrė kelionės vaizdinius ir atmosferą. Šią Guliverio kelionę galima vertinti dvejopai: ir kaip dvasinę, ir kaip fizinę. Tuo šis spektaklis ir įdomus – šalia gana paprasta, tačiau estetiškai patrauklia menine raiška pasakojamos istorijos vaikams nesunkiai galima įžvelgti ir filosofinį istorijos naratyvą.

Taigi, grįžtant prie Aristotelio minčių ir reziumuojant abiejų KVMT premjerų įspūdžius, tenka konstatuoti, kad malonumas ir įgytos žinios teatre – labai suderinami dalykai. Malonumą žiūrovui suteikia ne tik tikrovės reiškinių refleksijos, bet ir jos suderinamumas su kokybiškai sukomponuota ir atlikta partitūra, akiai patraukliais vaizdiniais. Malonumą žiūrovui sukeliančių elementų skalėje labai svarbi ir savo socialinės aplinkos atpažinimo dedamoji, sukurianti spektaklio įtaigumo efektą ir atvirumą refleksijai. Tiek "Turkas Italijoje", tiek "Guliverio kelionės" šį efektą sukuria ir parodo, kad operos žanras taip pat gali būti ne tik prašmatnus, bet ir aktualus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių