Ne išimtis ir žymusis kompozitorius Wolfgangas Amadeus Mozartas – vunderkindas, iškilusis Vienos klasikas, nesulaukęs 36-erių miręs genijus, tapęs austrų miuziklų kūrėjų libretininko Michaelo Kunze’ės ir Sylvesterio Levay miuziklo „Mozart!“ pagrindiniu veikėju. Šis savitai W. A. Mozarto gyvenimo istoriją pasakojantis miuziklas tapo reikšminga KVMT šio sezono naujiena.

W. A. Mozarto paradoksas

Nors šiandien W. A. Mozarto vardas siejamas su sofistikuota ir taisyklių varžoma aukštosios klasikinės muzikos kultūra, iš tiesų jis norėjo asmeninės ir kūrybinės laisvės, kuri laikotarpio, kuriame jis gyveno, aplinkybėmis buvo sunkiai įsivaizduojama. Kompozitoriaus profesija, priešingai nei šiandien, tuomet tebuvo siejama su patarnautojo aukštuomenei, bet ne laisvo menininko vaidmeniu. Nors W. A. Mozartą galima laikyti žinomiausiu Vakarų Europos klasikinės muzikos kanono kompozitoriumi, nes jo atvaizdas ir muzika yra tapę kone ikonomis ar bent jau simboliais, reprezentuojančiais klasikinės muzikos kultūrą, iš tiesų ne vieną jo gyvenimo faktą, taip pat ir asmenybės bruožus, gaubia paslapties šydas, audrinantis šiandienos menininkų fantaziją.

Kone pati žinomiausia ir itin ryški kompozitoriaus asmenybės interpretacija priklauso čekų ir amerikiečių režisieriui Milošui Formanui, 1984-aisiais sukūrusiam kino šedevrą „Amadeus“. Nesunku pastebėti šio filmo inspiracijų M. Kunze’ės ir S. Levay darbe, kurį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) režisavo Viktorija Streiča.

Režisierė teigia, kad šis spektaklis yra susitikimas „ne su idealizuotu klasikiniu kompozitoriumi, kurio biustas stovi ant fortepijono muzikos mokykloje, o su išskirtine, vitališka, žaižaruojančia asmenybe“. Kaip pagrindinę spektaklio idėją režisierė pasirinko „kurti“ ir „degti“ paralelę, išryškinančią spindesio ir savidestrukcijos priešpriešą, pražudžiusią ne vieną didį menininką. Ši idėja, kaip ir režisūrinis sprendimas W. A. Mozartą vaizduoti kaip amžiną vaiką, – gana ryškios aliuzijos į jau minėtą M. Formano filmą „Amadeus“.

Į muzikinį audinį įterpiamos lengvai atpažįstamos W. A. Mozarto kūrinių citatos daugeliu atvejų veikia kaip simboliai, primenantys apie kompozitoriaus genialumą.

Nors 1999-aisiais Vienoje „Theater an der Wien“ pirmą kartą atliktas miuziklas pristatomas kaip roko spindesys rokoko pasaulyje, kuriame susiduria praeitis ir dabartis, iš tiesų miuziklo partitūra (kurią šiame pastatyme bando dirigentas Jonas Janulevičius) tiksliau perteikia įvairių šiandienos populiariosios muzikos stilių pulsą nei rokoko laikotarpio muzikos estetiką. Į muzikinį audinį įterpiamos lengvai atpažįstamos W. A. Mozarto kūrinių citatos daugeliu atvejų veikia kaip simboliai, primenantys apie kompozitoriaus genialumą. Į griežtą rokoko laikotarpio aplinką nukelia spektaklio dekoracijos ir scenografija (jos autorius Artūras Šimonis) ir vaizdo projekcijose (jų autorius Arvydas Strimaitis) vis pasirodantys stilizuoti rokoko paveikslų motyvai, atspindintys spektaklio veiksmą ir dinamiką. Gana taikliai ir elegantiškai rokoko dvasią perteikia ir Juozo Statkevičiaus kurti kostiumai ir grimas, atskleidžiantys subtilų šios epochos grožio suvokimą.

Personažų kaleidoskopas

Visą pluoštą autentiškos W. A. Mozarto aplinkos veikėjų spektaklyje įkūnijusios skirtingos KVMT solistų kombinacijos, matytos spalio 6 ir 7 d., spektakliui suteikė skirtingus pavidalus. Pagrindinį – W. A. Mozarto – personažą kūrė Vygantas Bemovas ir Martynas Beinaris.

V. Bemovo variantas kiek labiau nei M. Beinario interpretacija rezonavo su M. Formano filme Tomo Hulce’o kurtu personažu, nes tiksliau atskleidė W. A. Mozarto lengvabūdiškumą ir aistrą muzikai. Ypač taikliai šie bruožai atsiskleidė duete su Marija Arutiunova, atlikusia kompozitoriaus žmonos Constanze'os Weber vaidmenį. Jų duetuose skambėjo daug nerūpestingo juoko, o muzika atlikėjus ir jų kuriamus veikėjus nukėlė į žaismingą jųdviejų pasaulį. M. Beinario, kuris sukūrė kiek dramatiškesnį W. A. Mozarto paveikslą, duetas su Iveta Kalkauskaite buvo santūresnis, rimtesnis.

Kitų personažų repertuare įspūdį paliko Jonas Lamauskas ir Živilė Lamauskienė. Leopoldo Mozarto vaidmenį sukūręs J. Lamauskas atsiskleidė kaip švelnus ir rūpestingas, tačiau savo ambicijų iki galo neatsisakantis tėvas. Kitoje sudėtyje L. Mozartą įkūnijęs Laimonas Pautienius pateikė visai kitokią – griežto ir šalto – tėvo versiją. Ž. Lamauskienė, spektaklyje tapusi Baronese von Waldstätten, sužavėjo subtiliu vokalu, tačiau charakteringesnį Baronesės personažą vis dėlto sukūrė kitoje sudėtyje dainavusi Kristina Siurbytė.

Spektaklio personažų gausoje įsiminė ir Jeronimo Miliaus kuriamas Hieronymuso Colloredo – Zalcburgo kunigaikščio arkivyskupo – personažas. Šis asmuo W. A. Mozarto gyvenime veikė kaip gana konfliktiška figūra. Šiame spektaklyje J. Miliui pavyko sukurti įtaigų ir gana šaržišką rūstaus garbėtroškos paveikslą. Regis, J. Milius šiame vaidmenyje jautėsi organiškai ir užtikrintai, o jo kolegai Rokui Laureckiui susidraugauti su savo kuriamu personažu sekėsi kiek sunkiau – šiam veikėjui jis suteikė daugiau dramatiškumo ir psichologinės gelmės, kuri pasirodė ne visuomet tinkanti šio spektaklio kontekstui.

Norisi paminėti ir W. A. Mozarto sesers Nannerl Mozart personažą, sukurtą Ingridos Kažemėkaitės ir Viktorijos Zeilikovičiūtės, šiaip jau gana žaismingam spektakliui suteikusį lyriškumo.

Amžino vaiko pasaulis

Kiti miuziklo „Mozart!“ personažai pasirodė šiek tiek riboti, ne iki galo išvystyti, ypač vokaline prasme, nes spektaklyje jie funkcionuoja labiau kaip W. A. Mozarto aplinką iliustruojantys artefaktai nei savarankiškos asmenybės. Tačiau jų ribotumą nusako veikiau pačių kūrėjų (M. Kunze’ės ir S. Levay) meniniai sprendimai nei pastatymo KVMT režisierės ar pačių atlikėjų interpretacijos.

Emanueliui Schikanederiui (spektaklyje – Ramūnas Urbietis ir Žanas Voronovas), Cäciliai Weber (spektaklyje – Akvilė Garbenčiūtė ir Ieva Vaznelytė), Austrijos imperatoriui Jozefui II (spektaklyje – Dainius Bervingis ir Ramūnas Šimukauskas) ir kitoms čia neišvardytoms asmenybėms, kompozitoriaus gyvenimui suteikusioms gana reikšmingą dramatinį atspalvį, šiame spektaklyje paliekama mažokai erdvės. Kita vertus, toks sprendimas leidžia žiūrovui susikoncentruoti į komplikuotą W. A. Mozarto vidinį pasaulį.

Pastarasis – unikalus ir uždaras, ir yra pagrindinė KVMT pastatymo ašis. Šiame spektaklyje W. A. Mozartą visuomet lydi vaikų aktorių įkūnyti W. A. Mozarto genijaus ir kompozitoriaus genijaus šešėliai, žiūrovui leidžiantys geriau suprasti jo asmenybę – per vaiko suaugusiojo kūne metaforą atskleistą laisvo kūrėjo dvasią, gyvenusią griežtų taisyklių suvaržytame pasaulyje.

Šalia W. A. Mozarto visuomet esantis tik jam pačiam ir publikai matomas vaikas taip pat perteikia ir „porcelianinio vaiko“ paralelę – genialiąją kompozitoriaus asmenybės dalį. Tokie režisūriniai sprendimai, vengiantys pernelyg intelektualių metaforų, spektakliui suteikia aiškumo ir patrauklumo, bet ne banalumo.

Apskritai miuziklas „Mozart!“, palyginti su kitais KVMT matytais šio žanro spektakliais, yra labiau pramoga nei kvietimas pasinerti į nepatogias miuziklo herojaus vidinio pasaulio gelmes, narplioti komplikuotus jo asmenybės bruožus ir gyvenimo faktus.

Lengvas muzikinis ir vizualinis turinys ne tik įtraukia, bet ir leidžia patraukliai iš arčiau pažvelgti į W. A. Mozarto asmenybę ir jo gyvenimą. Paprastumas šiek tiek nuvainikuojant ant pjedestalo užkeltą genijų šiuo atveju žavi ir įkvepia kitaip ir iš naujo išgirsti originalią kompozitoriaus kūrybą – iš pažiūros lengvą ir paprastą, bet labai elegantišką ir genialią. Atrodo, kad šis miuziklas įsitvirtins KVMT repertuare ilgam ir, vis įgaudamas naujų atspalvių, pažindins publiką su klasicizmo genijumi ir jo genialia muzika.