Tekstilė ir Lietuvos gamta – neišsemiami tyrinėjimo ir kūrybos šaltiniai

Audinių dizainere dirbusi Eglė Kumpikaitė save iš naujo atrado prisilietusi prie pedagogikos. Kauno technologijos universiteto (KTU) Gamybos inžinerijos katedros docentė darbą su studentais vadina naujų kūrybinių idėjų generatoriumi.

Metų pradžioje su jos darbais susipažino ir JAV meno žinovai: Niujorke vykusioje parodoje E.Kumpikaitė kartu su seserimi Asta pristatė keramikos ir tekstilės darbus. Pasak KTU docentės, jungtinė paroda leido lankytojams žvilgtelėti į jos ir sesers santykius, kurie primena pavasarį sugrįžtančius paukščius.

– Kodėl svarbu tyrinėti tekstilę? Ką galime naujo apie ją sužinoti?

– Tekstilės panaudojimo sritys yra labai plačios – nuo kasdien mūsų dėvimų drabužių ir namų tekstilės iki sudėtingų tekstilės kompozitų, naudojamų automobilių pramonėje ir gaminant kosminius laivus. Tad plačios yra ir tekstilės tyrimų galimybės. Mano tyrimų pagrindinės sritys yra dvi – audinių projektavimas ir etnografinės tekstilės tyrimai ir rekonstravimas. Abi sritys daugiau ar mažiau susijusios su kūryba, tačiau be technologinių žinių naujo tekstilės produkto nesukursi.

Stebimės šiuolaikiniais išraiškingos reljefinės tekstilės gaminiais, tačiau dar XIX a. buvo gaminamos vadinamosios skrandinės erdvinės lovatiesės, kurių raštas toks reljefiškas, kad primena vištų skrandukus. Tokią išraiškingą struktūrą ne visada pavyksta išgauti net ir šiuolaikinėmis pramoninėmis priemonėmis. Na, o audinių projektavimo galimybės, modernėjant tekstilės gamybos įrangai, taip pat gerokai plečiasi.

– Baigėte Kauno „Aušros“ gimnaziją su sustiprintu vaizduojamuoju menu. Ar visuomet gyvenimą norėjote sieti su gamybos inžinerija ir tekstilės audiniais? Koks buvo jūsų kelias iki tampant KTU docente, „Medžiagų inžinerijos“ mokslo grupės tyrėja?

– Nors mokykloje iki pat dvyliktos klasės buvo daug dailės pamokų, tačiau labai gerai sekėsi ir tikslieji mokslai, tad, baigdama mokyklą neabejojau, kad stosiu į inžinerinę specialybę. Tiesą pasakius, norėjau studijuoti labai technišką sritį, tačiau, vartant universiteto leidinį „Studijų aidai“, sudomino tuo metu nauja tekstilės dizaino specialybė. Nusprendžiau tapti audinių dizainere.

Simboliai: paukščio motyvas – užuomina į abipus Atlanto gyvenančias seseris, it paukščiai pavasarį trumpam susitinkančias, kad vėl išsiskirtų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ja ir dirbau ketverius metus „Kauno audiniuose“. Darbas labai patiko, nes jame svarbi tiek kūrybinė gyslelė, tiek inžinerinės žinios, o svarbiausia – santykinai greitai gali pamatyti galutinį savo veiklos rezultatą. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad po ketverių metų įstojau į doktorantūrą ir sėkmingai apsigyniau daktaro disertaciją. Paskui likau dirbti universitete ir tapau docente. Dėstau dalykus, susijusius su audinių struktūra, technologija, mechanika ir projektavimu.

XIX a. buvo gaminamos vadinamosios skrandinės erdvinės lovatiesės. Tokią išraiškingą struktūrą ne visada pavyksta išgauti net ir šiuolaikinėmis pramoninėmis priemonėmis.

– Esate tautinės tekstilės tyrėja, analizavusi etnografinius sijonus, buitinę tekstilę. Kada susižavėjote šia mokslo sritimi?

– 2007 m. gavau netikėtą ir įdomų etnografinės tekstilės tyrinėtojos etnologės dr. Ingos Nėnienės pasiūlymą bendradarbiauti analizuojant etnografinius sijonus. Iš pradžių truputį abejojau, bet kai pamačiau sijonų nuotraukas, labai jais susižavėjau – kaip įdomiai ir kai kuriais atvejais sudėtingai jie austi ir puošti, kokia raštų ir spalvų įvairove  pasižymi... Nuo to laiko ir susidomėjau etnografinės tekstilės tyrinėjimais.

Kitame projekte su Lietuvos liaudies buities muziejumi tyrinėjome Mažosios Lietuvos regiono etnografinę buitinę tekstilę ir gaminome jos rekonstrukcijas muziejuje besikuriančiai Mažosios Lietuvos sodybai. 2018–2019 m. dalyvavome Lietuvos ir Ukrainos dvišalio bendradarbiavimo projekte su Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos institutu, kuriame ieškojome sąsajų tarp Lietuvos ir Vakarų Ukrainos etnografinės buitinės tekstilės ornamentikos. Taigi darbas etnografinės tekstilės srityje tikrai labai įdomus ir turėtų būti vertingas ugdant Lietuvos jaunosios kartos patriotiškumą ir domėjimąsi etnine kultūra.

– Šiuos metus pasitikote kartu su seserimi Asta Kumpikaite-Bubliene pristatydama bendrą keramikos ir tekstilės darbų parodą „Paukščiams sugrįžtant“ Niujorke, JAV. Ką jums reiškia šis žingsnis karjeroje?

– Labai džiaugiausi galėdama surengti parodą kartu su seserimi Asta. Galėjome tai padaryti ir Lietuvoje, tačiau pagalvojome, kad lengvai pažeidžiamą ir gana sunkią keramiką atgabenti į Lietuvą bus sudėtingiau negu minkštus ir santykinai lengvus pledus atskraidinti į Niujorką. Todėl ilgai nesvarstėme dėl parodos vietos.

Mano sesuo Asta baigė keramiką Vilniaus dailės akademijoje ir, nors dabar dirba reklamos srityje, tačiau laisvalaikiu, kaip ir aš, neužmiršta ir meno – keramikos. Turiu prisipažinti, kad buvo be galo malonu sulaukti parodos lankytojų dėmesio, kurie domėjosi mano sukurtais pledais iš lino ir vilnos. Manau, kad tai tikrai ne paskutinė bendra mūsų su Asta paroda.

– Kodėl pasirinkote savo parodoje vaizduoti paukščių motyvus? Ar paukščiai turi simbolinę, artimą reikšmę jūsų šeimoje?

– Parodos tematika „Paukščiams sugrįžtant“ siejasi su abiem seserimis, migruojančiomis tarp Lietuvos ir JAV. Mes, kaip ir paukščiai pavasarį, trumpam susitinkame ir greitai vėl išsiskiriame tai Kaune, Lietuvoje, tai tolimajame Niujorke. Todėl parodoje vyravo paukščių motyvai, kurie tarsi simbolizuoja dviejų seserų bendravimą per Atlanto vandenyno platybes.

Simboliai: paukščio motyvas – užuomina į abipus Atlanto gyvenančias seseris, it paukščiai pavasarį trumpam susitinkančias, kad vėl išsiskirtų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Asta parodoje eksponavo savo keramikos darbus iš porceliano. Tai  dekoratyvinės ant sienos kabinamos keraminės skulptūros ir indai paukščių motyvais. Astai patinka dirbti su porcelianu, ją traukiančiu savo šviesiu, baltu paviršiumi, ant kurio glazūros ir poglazūriniai dažai atrodo ryškesni nei ant kitokio molio. Astos darbuose atsispindi paukščiai, įvairūs gyvūnai, miško gėlės, žolelės ir gamtos įkvėpti ornamentai, mat Lietuvos gamta – didžiausias jos įkvėpimo šaltinis.

Mano sukurtoje tekstilėje, kuri buvo pristatyta parodoje, taip pat vyrauja paukščiai. Tiesa, paukščiai ant pledų stilizuoti – kai kurie primena archajiškus pirmykščių žmonių raižinius uolose, kiti – liaudies motyvus, treti – daugiau grafiniai, geometriniai. Audiniai išausti pramoninėmis žakardinėmis audimo staklėmis iš natūralių – lino ir vilnos – pluoštų. Tokia pluoštinė sudėtis yra nauja, nes viename audinyje derinami skirtingos prigimties pluoštai – augalinis (linas) ir gyvūninis (vilna). Audinių struktūra yra dvisluoksnė, viename sluoksnyje susipina lininiai metmenys su vilnoniais ataudais, kitas sluoksnis – grynai lininis.

Ši struktūra taip pat inovatyvi, nes, nors lininis sluoksnis yra tankesnis, jo siūlai labiau susiraitę negu vilnonio audinio. Šis efektas suteikia audiniui purumo, minkštumo, reljefiškumo. Apdailai naudotas mechaninis minkštinimas, o medžiaga dažyta natūraliais augaliniais dažais, naudojant įvairias augalų dalis. Toks dažymas unikalus ir sunkiai atkartojamas. Audinius galima naudoti interjere – lovatiesėms, pledams, užuolaidoms.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių