Paskui keturis anūkus

Šilainių Santarvės parke šeštadienį perpiet ant kalniukų gal kiek pamiršdami apie saugius atstumus zujo vaikai ir jų tėveliai, ir seneliai, netgi augintiniai.

„Aš pati nečiuožiu – dėl nugaros negaliu, lankau procedūras, gydausi. Bet anūkams labai smagu. Kasdien po keturias valandas lauke praleidžiam. Čia mano dviejų vaikų vaikai“, – pasakojo paskui keturis niekaip nenustygstančius vietoje pipiriukus sekusi kaunietė.

Ji sakė, kad nekyla bėdų susitvarkyti iš karto su keturiais mažyliais, kai lauke jiems tiek pramogų.

„Oras puikus, žiema nuostabi. Taip ir parašykite, kad viskas labai gerai“, – šypsodamasi teigė moteris, pasitaisydama veido kaukę.

Pašnekovė sakė, kad pati augusi kaime, yra mačiusi daug itin snieguotų ir šaltų žiemų. „Sniego būdavo iki kelių, – rodė sau į kojas. – Ir nieko, nesiskųsdavome, ir nebūdavo dėl to problemų“.

Puolė ieškoti rogučių

Į vieną iš kalniukų paskui anūkus kopęs vyras stebėjosi, kaip galėjo spėti atsibosti ar įgristi žiema, jeigu ji tik neseniai realiai prasidėjo.

„Prieš tai šalčio buvo, bet sniego nebuvo. Jis tik dabar pasirodė. Pats tas“, – sakė šilainiškis ir skubėjo pasitraukti iš kelio vienam iš mažųjų čiuožėjų.

Vyras gyvena netoli parko, iki jo su anūkais ir dukra atėjo pėstute. Žiemą tradiciškai nutinka bėdų dėl automobilių. Ar jam neteko, kad dėl šalčių neužsivestų automobilis, vėluotų į darbą ar kur kitur? 

„Dirbam per nuotolį. Viskas puikiai. Prisitaikėm ir prie karantino, ir prie žiemos. Nėra problemų. Tiksliau, jeigu yra problema, ją reikia spręsti, ir viskas“, – geros nuotaikos nestokojo šilainiškis.

Tiesa, jis neslėpė, kad dideliems šalčiams visiškai pasirengę nebuvo. „Kai buvo anas atšalimas, pradėjom ieškoti rogučių“, – kalbėjo vyras. Netrukus jį už rankos jau laikė ir vedėsi link rogučių vienas anūkų, pasigedęs senelio pagalbos, o gal tik kompanijos.

Čiuožė ir šuniukas

Tarp čiuožinėtojų buvo ir keturkojis. „Iš pradžių Džekė į roges pati lipo ir čiuožė kartu su mumis. Viena nenorėjo čiuožti, bet su mumis kelis kartus vis prašėsi. Tai ir čiuožėme su juo. Po to tik bėgdavo paskui vaikui, čiuožiančius nuo kalno. Palydėdavo, įsitikindavo, kad sėkmingai nusileistų“, – apie laisvalaikį kartu su augintiniu pasakojo dar viena šilainiškė.

Žiema jai sukėlusi tik teigiamus įspūdžius. „Labai laukiau sniego. Pernai žiemą, kai laukiausi ir turėjau daugiau laisvo laiko, kaip tyčia sniego visai nebuvo. Šįmet su vaikais labai džiaugiamės sniegu. Kasdien einame į lauką. Einame ant kalnų ir sniego senius statome“, – sakė Inga.

Čiuožinėjančių, slidinėjančių, vaikštinėjančių, kitaip pramogaujančių netrūko ir Kauno tvirtovės VIII forte, Santakos parke, prie Kauno pilies bei prie Lampėdžio ežero.

Čia sutikome ir žveją, o prie Nemune prie Santakos parko viena iš traukos vietų buvo pakrantėje susibūrę antys ir kelios gulbės.

Rotušės aikštėje vaikų smalsumą kėlė jos pakraščiuose suversti sniego kalnai. Vieną kalną čia pat buvo bandoma paversti tvirtove.

Darbas lauke: pripranti

Kol vieni taip leido savo laisvalaikį, kitus šį šeštadienį nuo ankstaus ryto į Senamiestį buvo atginęs darbas. Kartą per savaitę čia vyksta ūkininkų turgelis. Jam ne išimtis ir žiemos savaitgaliai.

„Mes nuosavame name gyvename, darbų užtenka ir be sniego kasimo, bet žiemos vis tiek buvau išsiilgus. Aš nieko prieš ir pakasti sniegą.  Darbo daugiau, bet smagiau, kai sniego yra“, – sakė mėsos gaminiais ūkininkų turgelyje prekiavusi Dalia, gyvenanti Kauno rajone.

Kaip sekasi prekiauti žiemą? Kaip nesušąla? „Jau pripratę per tiek metų. Sakau, gal dėl to mes ir nesergam, kad pastoviai esame lauke“, – samprotavo moteris.

Ji vardijo, kad šį šeštadienį prekybai lauke buvo apsirengusi dvejomis kelnėmis, vilnonėmis kojinėmis, vilnoniu megztiniu, striuke ir kepure. „Žinokit, pripranti“, – tikino Dalia.