- Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Medis: Janauskų giminė gausi vyrų – pradedant vyriausiu, baigiant mažiausiais.
-
Kontrastas: L.Janauskas tikina, kad darbe ir namuose jis skiriasi tarsi diena ir naktis.
-
Apie kapitoną, kurio širdį suminkština vaikų šypsenos
-
Apie kapitoną, kurio širdį suminkština vaikų šypsenos
-
Komplektas: žmona Monika kategoriška – šeimoje pakaks trijų atžalų.
-
Apie kapitoną, kurio širdį suminkština vaikų šypsenos
Linas Janauskas save vadina laimingu žmogumi. Iki šiol puoselėjantis puikius santykius su tėčiu, tokius pat stengiasi kurti ir su savo vaikais – dukra ir dviem sūnumis.
Tėtį piešia tanke
Kiekvienas mūsų turi nusipiešęs savo tėvo paveikslą. Kažkas jame mato apolonišką atletą ar pakvaišusį hipsterį su vešlia barzda, kažkas – geriausią klausytoją ir patarėją arba susiraukusį bambeklį, palinkusį prie kryžiažodžių žurnalo, kažkas – pavyzdį, kokiu niekada nenorėtų būti.
Ieva, Jonas ir Adomas savo tėtį piešia su trispalve rankoje ant Gedimino kalno. Neretai tanke ir kur kas dažniau su uniforma, kurią, eidamas į darbą, jų tėtis kasdien traukia iš spintos. Tuoj paaiškinsime – L.Janauskas yra karininkas, Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kapitonas, bendrosios inžinerijos kuopos vadas.
"Kaip vadinsite, taip bus gerai. Nors Adomas pasakytų kitaip", – pagalvojęs apie jaunėlį vyras šyptelėjo. Darželio vaikus, kurie, teritorijoje pamatę uniformuotą L.Janauską, kaskart šaukia: "Žiūrėkit, ateina kareivis!", mažasis skuba taisyti: "Čia ne kareivis, čia mano tėtis!"
Pastarasis statusas šįsyk diktavo ir temą – su trijų vaikų tėvu, į kareiviškus batus įšokusiu iškart po mokyklos, nusprendėme kalbėti ne apie transporto priemonių maskavimą, medinių kelio užtvarų rengimą ar Afganistano karščius, o apie tėvystę.
Įsimintina vaikystė
"Koks buvo mano santykis su tėčiu? Buvo ir yra labai stiprus", – greitakalbe L.Janauskas ėmė rankioti savo vaikystės prisiminimus. Juose – tėvai, broliai, mokyklos draugai, pašėlusios vasaros Smalininkuose, išdaigos ir traumos. Kartais – tik nubrozdinti keliai ir alkūnės, o kartą – gipsas ant kojos, vasaros atostogas pratęsęs daugiau nei mėnesiui.
"Kaip dabar pamenu, buvo rugpjūčio 30-oji. Žaidžiant futbolą trenkiau koją į akmenį, tačiau srūvantį kraują pastebėjau tik pakeliui namo. Išvydęs tėtis susiėmė už galvos. Teko skubiai ieškoti, kas galėtų nuvežti į ligoninę, – istoriją, kuri kaskart praskaidrina jų nuotaiką, toliau pasakojo karininkas. – Atgal į namus teko važiuoti viešuoju transportu. Kelia tėtis mane į autobusą per turėklą, girdžiu – čirkšt! Kelnės plyšo tiesiai per tarpkojį. Taip iki namų ir laikė mane ant kelių, kad niekas nepamatytų jo prairusių kelnių."
Vaikystę karininkui mena ne tik likę randai ar plyšusių siūlių garsas, bet ir tėčio knygos su mamos niurnėjimu, žvelgiant į jų prikimštas lentynas. Kodėl? Vos tik gavęs algą, tėtis skubėdavo ne kabliukų meškerėms, o naujų knygų.
"Per daugybę metų prikaupė visą biblioteką. Todėl visai neseniai padovanojome jam specialų antspaudą su užrašu "Prano Janavičiaus biblioteka". Visas knygas sužymėjo", – džiaugėsi L.Janauskas, o po akimirkos atskleidė dar vieną tėčio aistrą.
Suvokimas, kad tėtis yra draugas, atėjo kiek vėliau – studijų metais. To paties tikiu ir iš saviškių.
Tai žvejyba. Išėjus iš Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), humanitarinių mokslų daktaro P.Janausko pomėgis sustiprėjo, sūnaus dėl laiko stygiaus – išblėso. Nepaisant to, tris keturis kartus per metus Linas ir tėtis būtinai susitinka prie meškerės.
Vienas vaikas tėvynei
L.Janauskas – vienas iš trijų brolių. Vyriausias pasekė tėvo pėdomis ir tapo istoriku, jauniausias įsisuko į verslą.
"Šeimoje juokaujame, kad vienas vaikas – mamai, kitas – tėtei, o trečias – tėvynei", – kaunietis nesiliovė šypsotis.
Kaip į vidurinio sūnaus pasirinkimą reagavo tėtis? Iš laimės nešoko, tačiau uždėjęs ranką ant peties patikino gerbsiąs bet kokį jo sprendimą. Sūnaus noras po vidurinės mokyklos iškart šokti į kareiviškus batus kiek labiau kėlė nerimą mamai.
"Ji vis sakė: eik mokytis, kam tau ta kariuomenė?" – mamos atkalbėjimus prisiminė šeimos vidurinėlis.
Po metų L.Janauskas įstojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Sėkmingai baigė mokslus ir nuramino mamos širdį. Darbas kariuomenėje – jo pašaukimas.
"Tėvai – tie žmonės, kurie niekada nebruko savo nuomonės ir visuomet leido rinktis patiems, – darsyk paprašytas grįžti į vaikystę ir priminti, kuris buvo griežtesnis, L.Janauskas susimąstė. – Abu jie greit atlyždavo, o aš negaliu pasakyti, kad kurio nors bijojau daugiau ar mažiau. Laikiausi taktikos – padarau kažką, kas nepatiks tėtei, einu pas mamą, prisidirbu tiek, kad labiau supykdysiu mamą, – tiesiu taikiniu šaunu pas tėtį."
Vaikai – kas penkmetį
Anot L.Janausko, jo tėtis – ne tik istorijos asas, bet ir neprastas matematikas – visų trijų sūnų susilaukė beveik kas penkerius metus. Jaunėliui – 30, vyriausiam – 39, o mūsų herojui – 35-eri.
"Man šio intervalo nepavyko išlaikyti", – atsiduso vyras. Dukra Ieva gimė 2006-ųjų kovo 8-ąją. Po dvejų metų, balandžio 19 d., kai L.Janauskas buvo misijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, savo riksmu pasaulį sveikino sūnus Jonas. 2013 m. gegužės 7-ąją žmona Monika gimimo dienos proga sau pasidovanojo trečiąją atžalą – Adomą.
"Visuomet sakiau: du ar aštuoni – jokio skirtumo. Žmona tik kategoriška šiuo klausimu. Todėl apie ketvirtą dabar nebegalvojame – sprendimą paliekame Dievo rankose", – planuose tritaškį, bet ne riebų tašką dėjo karininkas, o paprašytas prisiminti laiką iki vaikų ir pažintį su žmona, akis įbedė į mobilųjį telefoną su šios atvaizdu.
Moniką jis pamatė mokyklos suole. 11 klasėje. Pamilo iškart, todėl netruko pasipiršti. Žinoma, jauna mergina užsispyrėlio norą tuoktis greit užgesino – liepė palaukti, kol šis baigs mokslus. L.Janauskui būnant ketvirtame kurse, įsimylėjėliai žengė prie altoriaus.
"Tėtis ir šiuo klausimu mane aplenkė – mamą vedė po mėnesio draugystės. Aš po kelerių metų, tačiau sprendimas buvo priimtas labai greit", – ranka stalą pliaukštelėjo pašnekovas.
Namie kitoks nei darbe
Kariuomenė – disciplina, ir atsakomybė. Kitoks požiūris į gyvenimą. L.Janauskas įsitikinęs, kad uniforma ir tarnyba jį subrandino kaip asmenybę.
Energiją, kuria tryško dar vaikystėje, leido panaudoti kryptingai. Ar įgūdžiai darbe, vadovaujant kuopai, praverčia šeimoje? Taip, tačiau ne tiek, kiek manote.
"Būna, išvykstu į misiją. Keliems mėnesiams ar pusmečiui. Šeima pripranta gyventi be manęs. Grįžtu ir suprantu, kad per tą laiką nemažai kas pasikeitė", – toliau kalbėjo vyras. Vaikai į tėčio kalbas nekreipia dėmesio – vykdo tik mamos komandas. Mylima moteris su buitimi puikiai tvarkosi ir be jo pagalbos.
"Klausiu: gal dujinę pataisyti? Žmona atsako, kad jau meistrą pakvietė. Sakau: tai gal mašiną nuvairuoti remontuoti? Ji man atšauna, kad automobilis – jau autoservise. Suprantu, kad nėra ką veikti. Lieka tik televizorius", – rankomis skėstelėjo L.Janauskas.
Pirmieji kartai, pasak kapitono, buvo sunkūs, dabar jis žino, kad po ilgesnio išsiskyrimo viskas bus kiek kitaip, nei paliko, o prie pokyčių teks taikytis jam.
"Žinoma, grįžęs visuomet suskystu. Žmona sako, kad tada vaikus lepinu. Tik nemanykite, kad negaliu būti griežtas. Tiesiog nereaguoju į smulkmenas. Esu tos nuomonės, kad visi mes turime teisę pabandyti paklysti", – balsą kilstelėjo trijų vaikų tėvas. Tokiu pačiu tonu rytais jis verčia vaikus iš lovos, kai nebeveikia žmonos meilūs žodžiai.
"Vaikai, turite penkias minutes!" – to, anot L.Janausko pakanka, kad atžalos prie lauko durų išsirikiuotų kaip kariai batalione.
Nori būti draugais
Kartu su sūnumis L.Janauskas žvejoja rečiau nei su savo tėčiu. Spardant futbolo kamuolį trijulę galima pamatyti gana dažnai.
Dukra? Jaunoji maištininkė vis pabrėžia išgyvenanti ankstyvąją paauglystę, tačiau, paprašyta kanklėmis sugroti mėgstamiausią tėčio kūrinį, niekada neatsisako.
"Greičiausiai ir per Tėvo dieną jį išgirsiu. Sūnūs gal gėlę nuskins iš kaimynų. Žmona pyksta, o man taip smagu", – vaikų išdaigomis džiaugėsi vyras, bandantis paneigti psichologų kalbas, kad būti geriausiu draugu vaikui neįmanoma. Tiesa, sutinka, kad šalia pastarojo vaidmens kiekvienas tėvas privalo būti besąlyginės meilės davėjas ir ugdytojas.
"Sunku pasakyti, ar dabar esame draugai. Veikiausiai tai paaiškės vėliau, – paprašytas įvardyti savo santykį su tėčiu, trumpai, bet svariai atsakė vyras. – Su juo aš susiskambinu kur kas dažniau nei savo draugais. Ar taip buvo visuomet? Ko gero, ne. Suvokimas, kad tėtis yra draugas, atėjo kiek vėliau – studijų metais. To paties tikiu ir iš saviškių."
Kojos draugystei esą nepakištų net ir sūnų atsisakymas būti šauktiniais – gerbti kitų nuomonę ir pasirinkimą, kad ir koks šis būtų, jį išmokė tėtis.
"Žinoma, esu tikras, kad tokio atsakymo neišgirsiu. Yra dalykai, kuriuos darai ne todėl, kad nori, o todėl, kad reikia", – judėdamas budėjimo posto link, pokalbį baigė kapitonas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Prisiminė, kaip Nemunas ties Kaunu užšaldavo dar lapkritį
Praeityje Lietuvos klimatas buvo kur kas šaltesnis. Kai kuriais metais meteorologinė žiema prasidėdavo dar lapkričio pradžioje, o vandens telkiniai ir net upės užšaldavo lapkričio viduryje. Taip buvo nutikę ne kartą XIX a. pabaigoje. &S...
-
Sinoptikai praneša orus, o gyventojai dalijasi: įspūdingas dangus šį rytą
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba dalijasi šios dienos orų prognoze. ...
-
Kuri Kauno eglutė gražesnė: šių ar praėjusių metų?32
Nauja puošimo komanda Kaune šiandien paskleidė meduolių kvapą – Vienybės aikštėje įžiebta miesto eglė. Praeitais metais Kalėdos Kaune susitelkė ties lengvumo tema. Tada eglę puošė menininkė Jolanta Šmi...
-
Lietuvoje įžiebta pirmoji Kalėdų eglė: Kaunas pakvipo meduoliais, Kalėdų Senelis leidosi stogu93
Kauno Vienybės aikštėje įžiebta eglė – smaližių širdis tirpdančiomis dekoracijomis papuoštas kalėdinis medis ėmė skaičiuoti iki didžiųjų metų švenčių likusį laiką. ...
-
Restauruoti Prienų ir Kauno rajono miškuose rasti partizanų dokumentai23
Po metus trukusių darbų restauruota dalis Lietuvos partizanų Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Žalgirio rinktinių dokumentų. Dalies dokumentų, daugiau kaip 70 metų išbuvusių po žeme, nepavyko atkurti. ...
-
Kauniečiai sveikino Lietuvos kariuomenę: didžiuokimės tuo, ką turime26
Įvairiuose Lietuvos miestuose renginiais paminėtos 106-osios Lietuvos kariuomenės atkūrimo metinės. Kauniečiai tradiciškai susibūrė Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. ...
-
Kalėdų eglės įžiebimas Kaune (vaizdo įrašai)28
Kaunas pirmasis šalyje šiandien žiebia kalėdinę eglę ir įjungia šventinį laikmatį. Įspūdingą šventę stebėkite kartu su portalu „Kauno diena“ nuo 19.30 val.! ...
-
Ar naujo Seimo priklausomybių politika bus efektyvesnė?15
Dalis Kaune išrinktų parlamentarų mano, kad reikėtų peržiūrėti su visuomenės sveikata susijusius strateginius dokumentus, nes kol kas valstybė nesuteikia pakankamai savalaikės ir tinkamos pagalbos žmonėms, norintiems išgyti nuo prikla...
-
Piligriminės kelionės pamokos ir atradimai7
Visuomenininkas ir verslininkas Gintautas Labanauskas su Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros parapijos bendruomene pasidalijo įspūdžiais iš piligriminės kelionės. ...
-
Patiklumo epidemija: kaunietis sukčiams nepagailėjo 700 tūkst. eurų33
Patiklumo epidemija gyventojams atsieina jų santaupas. Kasdien dėl to šalies policija pradedama net po devynis ikiteisminius tyrimus. Toks tyrimas vykdomas, jeigu prarasta suma viršija 165 eurus. Į mažesnių nuostolių patyrusius gyventojus t...