Gimęs kovoti

Penktasis Vašingtono sutarties straipsnis primena, kad vienos ar kelių šalių ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje yra laikomas visų Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) narių užpuolimu, todėl tokiu atveju sutaria nedelsdami teikti pagalbą, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti. Trečiasis Vašingtono sutarties straipsnis primena, kad pirmąsias paras užpulta šalis turi savo jėgomis atremti priešą. Karo atveju šios sutarties straipsniai galiotų Lietuvai. Ukrainai, kuri nėra NATO narė, jie netaikomi. Jau daugiau kaip 400 dienų Ukrainos kovotojai atkakliai gina savo laisvę ir tikina, kad net juodžiausiomis akimirkomis nepraranda vilties, nes laimi ne tas, kuris teritorijoje įsmeigia savo vėliavą, o tas, kurio dvasia nepalaužiama.

„Azov“ – ideologizuotų, motyvuotų žmonių būrys. Žmonių, pasiruošusių apsaugoti savo artimuosius ir mirti už savo Tėvynę. Taip buvo tada, taip yra ir dabar.

Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi kur kas ilgiau. Ne metus, o nuo 2014-ųjų. Kovotojas Ruslanas Serbovas mena ir juos, ir 2017-uosius, kai įsiliejo į brigadą „Azov“. Pasiaukojimo tėvynei simboliu tapęs būrys „Azov“ susikūrė per įvykius Maidane. Būtent šios organizacijos kariai buvo vieni pirmųjų, išėjusių kautis į okupuojamą Donbasą. 2015 m. „Azov“ iš rusų gniaužtų išplėšė Mariupolį, kuris nuo to laiko buvo tapęs brigados namais.

„Klasikinėje armijoje nėra tokio dalyko, kad kareivis galėtų su vadu eiti gerti kavos. Kariuomenėje yra statutas, yra pavaldumas. „Azov“ – ideologizuotų, motyvuotų žmonių būrys. Žmonių, pasiruošusių apsaugoti savo artimuosius ir mirti už savo Tėvynę. Taip buvo tada, taip yra ir dabar“, – kalbėjo 36-erių kovotojas.

Po kelerių metų jis paliko brigadą „Azov“. Virtualiojoje erdvėje susipažinęs su savo būsima žmona, Ruslanas nusprendė gyventi šeimos žmogaus gyvenimą. Vis dėlto nuojauta jo neapleido, o įtarimus, kad vieną dieną visų ukrainiečių gyvenimas gali negrįžtamai pasikeisti, stiprino per televiziją transliuojami Vladimiro Putino pasisakymai.

Kovotojas: Ruslanas (kairėje) ištvėrė labai daug, tačiau nepalūžo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Matė miesto trypimą

Vaikystėje Ruslanas neatsitraukdavo nuo televizoriaus, kai per jį rodydavo filmą „Heraklis“. Berniukas norėjo būti panašus į kovotoją, todėl darė viską, kad bent šiek tiek priartėtų prie savo idealo. Nors Charkove studijavo teisę, tikrasis Ruslano pašaukimas – kova už laisvę. Todėl tądien, kai susikrovė daiktus ir užtrenkė duris, mylimoji jo nesistengė sulaikyti. Suprato, kad bet kokiu atveju jis išeis.

„Kas kitas, jei ne mes? Mūsų moterys bus išniekintos, mūsų vaikai taps vergais, o mes patys būsime nužudyti. Nenorėjau, kad taip atsitiktų“, – kovotojų dvasia, anot Ruslano, pabudo daugumos ukrainiečių krūtinėse.

Praėjusių metų balandžio pradžioje vyras buvo išsiųstas vykdyti specialios operacijos į Rusijos apsuptą Mariupolį – miestą, kuris mažiau nei per keturias savaites virto rusenančiais griuvėsiais. Ruslanas matė, kaip rusai naikina gyvenamuosius kvartalus, trypia viską, ką žmonės kūrė ne vienus metus. Priešais jo akis tarsi kortų namelis subyrėjo daugiaaukštis namas. Vyras spėjo, kad jame tuo metu galėjo būti 100 ar kelis kartus daugiau civilių: vaikų, moterų, senolių. Matė Ruslanas mirusiųjų kūnus, kuriuos tampė išbadėję šunys. Matė ir požemiuose besislapstančius žmones, kurie iš rūsių išlįsdavo tik norėdami rasti vandens ir bent šiek tiek maisto.

Kas kitas, jei ne mes? Mūsų moterys bus išniekintos, mūsų vaikai taps vergais, o mes patys būsime nužudyti. Nenorėjau, kad taip atsitiktų.

Teko amputuoti koją

Į Mariupolį Ruslanas skrido sraigtasparniu, kuriuo buvo gabenami įvairūs įrenginiai, medikamentai. Pro pačią intensyviausią kovos zoną oro transportas skrido vos 6 m nuo žemės paviršiaus. Tokie skrydžiai, anot karių, didvyriškos, tačiau galimai pasmerktos misijos. Lipdamas į sraigtasparnį Ruslanas suvokė, kad kišenėje turi bilietą į vieną pusę, bet tai jo neišgąsdino. Tvirtas jis išliko ir tada, kai jam už nugaros sprogo saviškių sraigtasparniai, gabenę sužeistuosius, kai vienas po kito krito jo bendražygiai.

„Klysta tie, kurie sako, kad rusai yra silpnas priešas. Jie turi lėktuvų, sraigtasparnių, bombonešių. Jie jaučiasi pasitikintys savimi, nes viršija mus skaičiumi. Jų daugiau ne dešimt, o 20 kartų“, – kalbėjo kovotojas.

Kalbėdamas miniai, Ruslanas sėdėjo ir visą laiką judino kairę koją. Tiksliau, likusią jos dalį su protezu, kurį per ganėtinai trumpą laiką puikiai įvaldė. Paklaustas, kaip neteko galūnės, vyras mintimis grįžo į praėjusių metų gegužės vidurį, kai rusai sutelkė visą dėmesį į kompleksą „Azovstal“ Ukrainos pietrytiniame Mariupolio uostamiestyje. Vyko didžiulis apšaudymas, žmonės krito vienas po kito. Vieną sužeistąjį Ruslanas gabeno į rūsyje įrengtą ligoninę. Grįždamas išgirdo kurtinantį prieštankinės minos sprogimą ir pamatė tiesiai į jį lekiančias skeveldras, kurios nuplėšė kairę koją iki pat kelio.

„Kaip pjūklas pjauna šaką, kaip peilis – dešrą... Žiūriu, kojos nebėra. Aš rėkiu saviškiams: nušaukite mane! Tačiau draugas sako: ne dabar. Ištraukė turniketą ir užveržė galūnę. Medikamentų tuo metu beveik nebuvo, todėl operaciją man darė praktiškai be narkozės. Nepaisant visko, nepraradau tikėjimo, nes priešas tik ir laukia, kol palūši“, – vyras neslėpė, kad ne visiems pavyko susitvarkyti su emocijomis.

Karo metu ranką prieš save pakėlė ne vienas kovotojas. Vieni nenorėjo likti luoši, kiti – bejėgiai papulti į rusų nelaisvę.

Jautru: „Žmonės mane vadina herojumi. Tačiau taip nėra – tiesiog man pasisekė. Herojai žuvo arba šiuo metu yra nelaisvėje“, – pastebi R. Serbovas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Nesijaučia didvyriu

Amputavus koją, Ruslanui buvo įsakyta pasitraukti iš gynybos.

„Mūsų vadovybė susitarė su jų vadovybe, kad mus išvežtų, Raudonasis Kryžius ir Jungtinės Tautos garantavo saugumą, bet mes negalvojome apie traukimąsi. Kodėl turėčiau trauktis, jei atskridau ginti? Mes kovėmės, profesionaliai naikinome priešą. Nesigailiu nieko, nieko nekeisčiau, na, nebent tik daugiau priešų sunaikinčiau“, – kalbėjo R. Serbovas, po atkaklios kovos praėjusių metų pavasarį kartu su keliais šimtais ukrainiečių patekęs į rusų nelaisvę.

Ką ten patyrė, Ruslanas nenorėjo pasakoti, kad nepakenktų nelaisvėje tebesantiems ukrainiečiams. Turimais duomenimis, iš viso jų gali būti net apie 10 tūkst.

Ruslanas teprasitarė, kad sąlygos buvo apgailėtinos. Sužeistieji, kurių buvo dešimtys, negavo nei vaistų nuo skausmo, nei antibiotikų. Niekas nekeitė jų kruvinų tvarsčių, todėl žaizdos tiesiog puvo, o kovotojai kentė nepakeliamus skausmus. Per visą tą laiką Ruslanas numetė keliolika kilogramų.

Belaisvių mainai, kurie turėjo vykti po kelių dienų, užsitęsė. Bėgo savaitės. Tik baigiantis birželiui ukrainiečiai ir rusai apsikeitė karo belaisviais. Tada Ruslanas pateko į ligoninę Kyjive, kur jam buvo atliktos trys operacijos.

Po kurio laiko Osle vyrui buvo pagamintas kojos protezas. Jam buvo skirta reabilitacija, jis sustiprėjo ir dabar prašo Lietuvos padėti išlaisvinti įkalintus ukrainiečius.

„Žmonės mane vadina herojumi. Taip nėra, tiesiog man pasisekė. Herojai žuvo arba šiuo metu yra nelaisvėje. Susisiekti neįmanoma, mes net nežinome, kaip jie laikosi. Aišku, esu 100 proc. įsitikinęs, kad rusai iš jų tyčiojasi. Tai žmonės, kurie neturi garbės ir stiprūs jaučiasi prieš bejėgį, sužeistą ar supančiotą žmogų. Stiprių priešų jie bijo“, – pokalbį baigė R. Serbovas.

Intriga: ukrainiečių apsilankymas Lietuvoje sulaukė didelio susidomėjimo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Laiko patikrinta draugystė

Apie meilės Tėvynei kainą, apie savo patirtis kovos lauke, bandymus atsilaikyti prieš rusų propagandą R. Serbovas Lietuvos  žmonėms pasakojo ne vienas. Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje vykusiuose susitikimuose „Azov fenomenas“ savo istorijomis dalijosi Kyjivą gynęs ir sunkiai sužeistas Vitalijus Skidanas, Ukrainos kariškis, organizacijos „Parama Ukrainai“ vadovas Oliaksandras Čiupriniukas, karių reabilitacija besirūpinančio fondo „Azovo angelai“ vadovė Olena Tolkačiova ir kt.

Ukrainiečių atvykimu į Lietuvą rūpinosi organizacija „LDK palikuonys“ su Gediminu ir Mindaugu Armonavičiais priešakyje. Organizacija nuo 2014-ųjų remia „Azov“ brigados kovotojus, civilius. Drauge yra vykdę ne vieną bendrą projektą, organizavę stovyklas vaikams. „LDK palikuonys“ – vienintelė organizacija Lietuvoje, pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su brigada „Azov“. Ant dokumento dar likęs senasis Mariupolio adresas.

2022-ųjų vasarį prasidėjus karui, organizacija buvo viena pirmųjų, brigadai teikusi visokeriopą paramą.

„Kai viskas prasidėjo, mūsų draugai išsakė gana konkrečius norus. Pirmiausia jie prašė pasirūpinti jų šeimomis. Tai mes ir padarėme“, – 2014-aisiais savo akimis įvykius Maidane matęs G. Armonavičius pasakojo, kad saugiai atvežti į Lietuvą, „Azov“ kovotojų artimieji buvo apgyvendinti vienoje sodyboje Kauno rajone. – Kai tai padarėme, toliau tikslingai rėmėme kovotojus būtiniausiomis priemonėmis: medikamentais, transportu, degalais, kai Ukrainoje jų nebuvo. Viską siuntėme konkrečiai brigadai „Azov“.

Ryšys: G. Armonavičius ir „LDK palikuonys“ su „Azov“ glaudžius ryšius palaiko jau ne vienus metus. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Atvyko su žinute

Ukrainiečių vizitą į Lietuvą organizacijos „LDK palikuonys“ atstovai derino penkis mėnesius. Sutikimus davė visi aukščiausi vadai. G. Armonavičiaus teigimu, kol rusų nelaisvėje yra daugybė ukrainiečių, būtina apgalvoti kiekvieną žingsnį, o į viešąją erdvę leisti tik gerai parengtus žmones. Ne veltui susitikimuose su visuomene kovotojai atsakė ne į visus klausimus.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

„Dėl karo visas procesas užtruko, o ši viešnagė sukėlė nemažą ažiotažą. Atvyko išties stipri komanda“, – „LDK palikuonys“ atstovo teigimu, ji čia atkeliavo dėl kelių priežasčių.

Pirmiausiai jie norėjo padėkoti lietuviams už paramą. Kovotojų lūpose ne sykį nuskambėjo žodžiai, esą Ukraina seniai būtų laimėjusi karą, jei kitos šalys padėtų tiek, kiek tai darė ir daro Lietuva.

Atvykusieji taip pat kreipėsi į Lietuvos valdžią ir žiniasklaidą, kad kiekvienas savais kanalais skleistų žinią po pasaulį apie rusų elgesį ir padėtų išvaduoti ukrainiečius, kurie rusų nelaisvėje skaičiuoja jau beveik metus.