(Ne)mistinis paukštis

Vasara išeina – tušti gandralizdžiai, dideli balti debesys atsispindi veidrodiniame Duobulio ežero paviršiuje, iš vandens šokinėjančios žuvelės gaudo žioplinėjančius vabzdžius…

"A, visgi grįžai į darbą! O aš, matai, – iš darbo, – šūktelėjo užvertusi galvą Doloresa, žiūrėdama į nudžiūvusią seną pušį. – Kiekvieną rytą, gerdama kavą, ar dieną, grįždama su grybų pintine iš miško, pasisveikinu su tuo garsiai stuksenančiu geniu.

Myliu paukščius. Juk jie giminiuojasi su mano iliuzijų paukščiu, kuris radosi čia, Šaparnės viensėdyje, skaitant analitinės psichologijos kūrėjo Carlo Gustavo Jungo "Raudonąją knygą". C.G.Jungas ją rašė 30 metų, o knyga buvo išleista po jo mirties praėjus dar 30 metų. Toje knygoje jis kalbasi su savo siela, įgijusią paukščio pavidalą."

Padrąsino Jungas

"Turiu tokį paukštį-sielą ir aš. Jis kilo iš realaus paukščio, kurį radau žvyrduobėje, šalia kelio per mišką. Apžiūrėjau tą didingą radinį su dideliais galingais sparnais – nepastebėjau jokių sužeidimų, jokių kraujo pėdsakų. Aprišau jį linine virvele, parišau akmenį ir, nuplaukusi valtimi atokiau nuo savo tiltelio, nuleidau to didingo paukščio kūną į vandenį, tarp baltų lelijų. Mačiau, kaip pamažu jis grimzdo į ežero dugną… Paskui šis paukštis vis išnirdavo mano mintyse, vaizdiniuose. Aš kalbėdavausi su juo mintyse…

Iki neperskaičiau "Raudonosios knygos", bijojau, nedrįsau apie pokalbius su paukščiu rašyti naujojoje savo knygoje, kuri turėtų pasirodyti šį rudenį", – visai žemiška nata baigė minties šuolį nuo savo sielos paukščio Doloresa.

Ji pakvietė pratęsti pokalbį prie ežero, ant jos numylėto liepto, kurį prieš daugelį metų čia pastatė kaimynystėje gyvenantis Stasiukas – nagingas, mėgstantis ir mokantis grybauti vyras, tikras miško vaikas.

Mirusiuosius prisimenu ir meldžiuosi už juos kasdien – kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau.

Susapnuota kolegė

Į naująją Doloresos knygą suguls ir prisiminimai apie daugybę jau mirusių jos kolegų. Jie išnyra iš Doloresos atminties klodų konkrečioje praeities vietoje su jiems dažniausiai būdinga apranga. Apie vienus jų knygos autorė rašo daugiau, apie kitus – mažiau ar probėgšmomis. Kolegų paveikslai dažniausiai iškyla… miške, kur Doloresa kasdien vaikštinėja su kaimyno Šaparnėje Stasiuko šuneliu Rudžiu.

Tercetas: D.Kazragytė neįsivaizduoja vakaro be knygos ir didžiulio meškino Mygio. Virginijos Skučaitės nuotr.

"Rašau ir apie ankstyvą pavasarį sapne pamatytą aktorę Danutę Strakšytę, kilusią iš to paties, kaip ir aš, krašto – Žemaitijos. Mačiau ją, seniai mirusią, ryškiai raudonai dažytomis lūpomis, vilkinčią juodo karakulio paltu, kokio ji niekada neturėjo. Svarsčiau, kodėl ją susapnavau. Gal todėl, kad paskutinį kartą ją aplankiau sunkios ligos pakirstą, sėdinčią ant baltai paklotos lovos vienoje Birštono sanatorijoje? Bet greičiausiai todėl, kad ji mirė kovą – tą mėnesį ir mačiau ją sapne", – svarstė Doloresa.

Meldžiasi už mirusiuosius

"Mirusiuosius prisimenu ir meldžiuosi už juos kasdien – kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau. Kai tik mintyse ištariu kurio vardą, tuoj iškyla jo paveikslas prieš akis. Pavyzdžiui, Viktorą Šinkariuką visada matau vilkintį tamsiu kostiumu, išeinantį iš už bufeto teatre.

Žinomas praeityje aktorius Algimantas Masiulis iškyla mano atmintyje sėdintis Laisvės alėjoje, ant suoliuko, šalia D.Dolskio skulptūros. Aktorius savo gyvenimo saulėlydžiu ten sėdėdavo, pasidėjęs šalia lazdą. Matau jį liūdną, susimąsčiusį, vilkintį kakavos spalvos lietpaltį. Niekas aktoriaus nepakalbina – gal per jauni, kad pažintų žilagalvį aktorių? Prisimenu, paskambinau jam telefonu, kai Algimantas jau nebesikėlė iš ligos patalo. Į mano skambutį atsiliepė jo žmona Gražina. Girdėjau, kaip jis iš kito kambario pasakė: "Perduok jai linkėjimus."

Bučinys Paryžiuje

"Atsiminimus ir esė, į kuriuos įpinti pokalbiai su paukščiu – mano siela, pradėjau rašyti prieš porą metų. Neskubinu savęs, nors užrašus beveik visada nešiojuosi su savimi. Mat esu įpratusi pasižymėti tai, kas padaro man įspūdį, kai pamatau ką nors netikėto. Taip, pavyzdžiui, atsitiko per gastroles su Krystiano Lupos spektakliu "Didvyrių aikštė" Paryžiuje. Laisvalaikiu vaikštinėdama po miestą pamačiau Antrojo pasaulinio karo laikų tanką, o prie jo, po stiklu, – gražaus jaunuolio nuotrauką. Pasirodo, šis 23 metų prancūzas, vardu Marko, žuvo šiame tanke, vaduodamas Paryžių iš vokiečių. Pagauta emocijų, pabučiavau tą nuotrauką per stiklą.

Kitą didelį dvasinį išgyvenimą patyriau Lukiškių kalėjime, kai jis dar veikė. Kunigas Arūnas Peškaitis pakvietė mane drauge su juo aplankyti nuteistus kalėti iki gyvos galvos kalinius. Sutikau, nors labai bijojau to susitikimo su visiška nežinomybe. Tačiau jaudinausi be reikalo – viskas vyko sklandžiai, nuoširdžiai. Įsidėmėjau vieną simpatišką vaikiną. Jis išsiskyrė iš kitų ne tik išvaizda, bet ir elgesiu – vienintelis priėmė iš A.Peškaičio rankų Sutvirtinimo sakramentą. Neseniai sužinojau, kad tas jaunuolis vis dėlto buvo išteisintas, pateko Bernardinų bažnyčios vienuolyno globon ir dabar rengiasi tapti vienuoliu.

Ar galiu nerašyti apie šį stebuklą?!" – retoriškai klausė pašnekovė, pabėgusi nuo kaitrios saulės ant liepto prie pakrantėje džiūstančios valties.

Atgaiva: kiek daug džiaugsmo Doloresai teikia buvimas su šuneliu! Virginijos Skučaitės nuotr.

Likimo siųstas žmogus

O ar galėjo aktorė nerašyti apie itin jautrų teatro režisierių ir pedagogą Vytautą Čibirą, palikusį gilų pėdsaką jos biografijoje? Juolab kad Doloresa jau turėjo parašiusi atsiliepimą apie knygą "Vytautas Čibiras – vilnietis, režisierius, pedagogas". "Parašiau, nunešiau į "Nemuną", bet taip ir liko neišspausdintos mano mintys apie tą nuostabų žmogų, režisierių ir pedagogą. Tai panaudosiu tuos prisiminimus knygoje.

Aš ir dabar matau jį, V.Čibirą, elegantišką, su tamsių plaukų kupeta ant galvos, susidėjusį rankas už nugaros ir einantį Vilniaus ar Kauno teatrų, Lietuvos valstybinės konservatorijos koridoriais. Tai buvo man likimo siųstas žmogus. Atsimenu, aš ir Rūta Staliliūnaitė nerasdavome bendros kalbos su mūsų kurso vadove režisiere ir pedagoge Irena Vaišyte. Žodžiu, mums abiem grėsė, kad būsime išmestos iš trečio kurso. Tačiau atsitiko taip, kad mūsų kurso vadovu tapo Čibiras, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis – aš drauge su kursiokais Algimantu Zigmantavičiumi ir Aldona Janušauskaite buvome pakviesti vaidinti jo režisuotame Konservatorijoje spektaklyje "Bernardos Albos namai" ir net dirbti Valstybiniame dramos teatre."

Pirmoji cigaretė

"Pirmas mano vaidmuo Valstybiniame dramos teatre buvo Ramutės Skučaitės pjesėje "Ir teisė mylėti", kurią 1967 m. režisavo Stefa Nosevičiūtė. Bet atsiprašau – nukrypau nuo V.Čibiro", – susizgribo Doloresa.

Pašnekovė prisiminė, kaip iš Konservatorijos balkono stebėdavo V.Čibirą, vaikštinėjantį su Eugenija Pleškyte anuometinės Lenino aikštės pakraščiu. Per tuos pasimatymus su būsima žmona jis visada vėluodavo į paskaitas. Doloresa prisiminė V.Čibiro elgesį, kai jis pamatė ją pusgyvę gulinčią Konservatorijoje ant kėdžių. Priėjęs nepiktai paklausė: "Kas čia dabar?" Būsimoji aktorė paaiškino, kad jai pasidarė labai bloga surūkius pirmąją savo gyvenime cigaretę. V.Čibiras, švelniai palietęs jos petį, pasakė: "Tai pagulėk. Pagulėk... Mes kokį kitą pjesės epizodą, kur nėra tavęs, repetuosime."

Aš dabar džiaugiuosi, kad nereikia repetuoti, vaidinti, nervintis, nemiegoti prieš premjerą… Dabar pagrindinis mano vaidmuo – aš pati.

Pagrindinis dabarties vaidmuo

Po skyrybų su E.Pleškyte V.Čibiras 1975 m. atvažiavo dirbti į Kauno dramos teatrą, kuriame nuo 1969 m. jau vaidino ir D.Kazragytė. "Tai buvo nuostabūs metai su šiuo režisieriumi, leidusiu atsiskleisti aktoriams. Man teko laimė vaidinti su Kęstučiu Geniu, Gražina Balandyte, Rūta Staliliūnaite, Antanu Gabrėnu V.Čibiro režisuotuose spektakliuose "Biografija: vaidinimas", "Šeši personažai ieško autoriaus".

Po trejų metų darbo mūsų teatre V.Čibiras grįžo į Vilnių, kur tapo režisieriumi televizijoje. Atsimenu, repetavome Vilniuje su V.Šinkariuku televizijos spektaklį "Mašininkai". V.Čibiras, kuris tada buvo vyriausiasis TV režisierius, niekada nereikšdavo pastabų aktoriams garsiai. Taip buvo ir "Mašininkų" repeticijoje – jis pasilenkė prie spektaklio režisieriaus Juozo Sabolio ir kažką pasakė apie mūsų vaidybą jam į ausį. Žodžiu, buvo labai taktiškas. Beje, knygoje apie V.Čibirą yra labai graži jo nuotrauka – jis, pensininkas, stovi tarp savo auginamų sodinukų, rankas į šonus ištiesęs, o už jo nugaros – mėlynas mėlynas dangus… Man tada šovė mintis, kad gal jis buvo laimingesnis puoselėdamas tuos augalėlius nei mus, aktorius? Juk ir aš dabar džiaugiuosi, kad nereikia repetuoti, vaidinti, nervintis, nemiegoti prieš premjerą… Dabar pagrindinis mano vaidmuo – aš pati. Man patinka vienatvė, tačiau patinka ir susitikimai su žmonėmis, bet labiausiai – rašymas. Mat tai galiu daryti visiškai neprievartaudama savęs", – džiaugėsi pašnekovė.

Gebėjimas: "O ką – moku ir malkų pasidaryti", – šypsosi sodybos šeimininkė. Virginijos Skučaitės nuotr.

Suvešėjo chamizmas

"Vakar, – prisipažino aktorė, – kalbėjausi su savo didingu paukščiu. – Jis visada iškyla mano akyse, kai manyje kyla vidinis konfliktas, kai susiduriu su grubumu, chamizmu, neteisybe. O taip atsitiko vakar, kai eilinį kartą ėjau pasivaikščioti su Staselio šuneliu Rudžiu. Ėjau, kaip įprasta, aplink ežerą. Šį kartą – pakrantės takučiu, nes ieškojau Rudžiui patogesnės vietos prieiti prie vandens, kad šuo galėtų karštą dieną palakti.

Pagaliau priėjome šiuolaikiškai sutvarkytą pakrantę. Vos Rudis pasilenkė prie vandens, išgirdau šioje vietoje gyvenančio kažkokio turtuolio, žiaumojusio kramtomąją gumą, grasinimą mus nušauti, jei tuoj pat nedingsime iš čia. Mano mėginimas paaiškinti, kad turiu teisę prieiti prie vandens, kad pro sodybą tik praeinu, sukėlė dar didesnę turtuolio agresiją. Ir tai ne vienintelė čia tokia mano patirtis. Atrodo, kad dabar yra chamizmo suvešėjimo metas."

Mano knygoje nemaža pokalbių su Paukščiu – mano siela.

Kas su žmonėmis pasidarė?!

Kodėl žmonės dabar tokie agresyvūs, ciniški, nekultūringi? Ne, ne vien kažkokiais būdais susikrautas turtas kaltas. Tai ir auklėjimo, elgesio kultūros stoka, kas ypač išryškėja, kai ponu tampa buvęs plebėjas. Rusai tokiam atvejui turi taiklų posakį – s griazi – v kniazi, t.y. iš purvo – į kunigaikščius. Kai atsitokėjau nuo mano minėto chamo – knygoje jį vadinu ponu Kramtoške – išpuolio, buvome su Rudžiu jau gerokai nutolę "kunigaikščio" valdų – tada pasišaukiau savo paukštį. Išgirdau jį medžių šlamesyje virpančia smuiko styga. Patikėkite, žinau, kad šis garsas reiškia jo, paukščio, šypseną. Ji nuramino mano sužeistą širdį, leido atsitiesti po pažeminimo...

Mano knygoje nemaža pokalbių su Paukščiu – mano siela. Jų nebūčiau drįsusi pateikti knygoje, tačiau mane tam padrąsino ne tik C.G.Jungo "Raudonoji knyga", bet ir Levo Tolstojaus "Slaptasis dienoraštis", Michelio de Montaigne ir kitų žinomų pasaulyje žmonių mintys. Jų nemaža cituoju savo knygoje ir jomis remiuosi, rašydama apie vieną ar kitą įvykį, susitikimą, žmogų ir kt. Dar nežinau, kuo pabaigsiu savo knygą, bet esu tikra, kad jau greitai atsirišiu nuo jos ir nuo savo mylimos Šaparnės – vakarais čia jau sėlina ruduo. Teks grįžti į Kauną."