Devynios paros be telefonų: mokslo metų užbaigimo žygis sausuma persėdant į valtis

Kaip ir kasmet, Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos „Gilės“ klubo žygeiviai kartu su bičiuliais iš KTU Inžinerijos Licėjaus mokslo metų pabaigą įprasmino žygiu. Keliauta po Aukštaitijos nacionalinį parką. Devynios dienos pėsčiomis, paskutines kelias persėdant į valtis.

Pasimiršta reikalai ir problemos

Pirma diena niekada nebūna sunki. Šiandien nuėjome tik keturis kilometrus ir apsistojome Palūšėje prie Lūšio ežero.

Pirma vakarienė – sumuštiniai, mes patys juos tepėm ir sunešėm ant bendro stalo. Žinoma, pirmiausia daina. Nors nuo mokyklos išvažiavome prieš kelias valandas ir, atrodo, jau pirma diena pasibaigia, sumuštinių pietūs visada pradeda žygį.

Tada miestas pasimiršta, taip pat visi reikalai ir problemos, kurios ten liko, išspręstos arba ne. Dabar norisi koncentruotis į daug paprastesnius dalykus – į gamtą, žmones ir dar laukiančias aštuonias dienas, kurios nors ir atrodo ilgos, prabėgs per greitai.

Be vinių ir pjūklo

Antra diena prasideda apsilankymu Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centre. Ten pasakojimas apie senovės lietuvių gyvenimą, kai karius laidodavo kartu su žirgais, ir kai žmonės džiovino kailius būstuose, virš ugnies.

Apsilankėme ir Palūšės Šv. Juozapo bažnyčioje, kurios istorija išties ypatinga. Bažnyčia pastatyta nenaudojant vinių, o rąstus sukirtus be pjūklo, tik su kirviu. Bažnyčiai taip pat priklauso vienintelė aštuonkampė varpinė Lietuvoje.

Trečia diena  baigiasi improvizuotomis viduramžių batalijomis. Po vakarienės ekspromtu susikuria „Gilės“ miško teatras ir vaidina istorinę dramą. Siužetas kiek prasilenkia su istorine tiesa. Ech, jaunystė!

„Gilės“ nuotr.

Sunkiausia diena

Jau tapo taisykle, kad ketvirtą dieną arba smarkiai lyja, arba, kaip šiandien ir buvo, labai karšta. Mums jau iš pat ryto pažadėta, kad tai bus sunkiausia diena žygyje, bet dienos pabaigoje taip nebeatrodo.

Nors buvo karšta, o mes per tvankius miškus ir sukąsti uodų nuėjom 20 km, pietums gavome ne košės ir ne makaronų, o bandelių su pienu. Net sunku patikėti, kaip greitai toks maistas pakelia nuotaiką. Turbūt dėl to kiekviename vasaros žygyje sunkiausią dieną ir pačią blogiausią valandą, kai saulė visus iškepa beeinant ant asfalto, arba vakare, kai turi sukaupti jėgas, jog paprasčiausiai dėliotum žingsnius, pietūs būna patys tobuliausi – uogienės pyragas su bandelėmis ir pienas arba vaisių sultys.

Sunkiausia eiti asfaltu, ir tai visi labai greitai išsiaiškina. Kulnus staigiai atmuša, nesvarbu ar pasirūpinai minkštais batais ar ne, o kur dar garsioji vora, kai ne tik negalima išlįsti į gatvę, bet ir einant tyloje greitai pasijaučia, kokie iš tikro ilgi yra kilometrai.

Paskutinė stotelė prieš vakaro stovyklavietę – Tauragnai. Ne šiaip sau pailsėjimas po medžiais, bet parduotuvė. Dabar jau viskas atrodo gerai: ir obuolys, ir duona, ir marinuoti agurkėliai.

Apsistojam prie Tauragno. Žinoma, norisi išsimaudyti giliausiame ežere Lietuvoje, tik bėda ta, kad jame gali išbūti vos porą minučių, nes šaltis tuoj pat surakina odą, pirštus, sąnarius ir nesinori bandyti laimės plaukiojant ar nardant. 

Sutartinė bitėms ir įmirkę miegmaišiai

Penktą dieną prieiname vienintelį Lietuvoje Bitininkystės muziejų. Sugiedojome sutartinę bitėms.

Vakar dienos kelionė taip lengvai nepasimiršta, o oras lygiai toks pat tvankus kaip vakar ir tikrai nesiruošia atvėsti. Be to, nesvarbu, kiek daug ir kiek ilgai kiekvienas iš mūsų  gali eiti, sunkiausia yra išlaikyti proto ramybę ir gerą nuotaiką. Visada, ir dažniausiai po sunkiausios dienos, ateina tas metas, kai nesinori daugiau žingsniuoti, kai reikia prisiversti atsikelti, susikrauti daiktus,  paprasčiausiai kalbėtis.

Kaip visada, asmeninės problemos žygyje – paskutinės. Šiandien laukia daug didesnis iššūkis nei nuovargis – lietus. Nuėję 15 km dar iki pietų, turėjome pririnkti malkų ir dar spėti pasistatyti palapines iki liūties.

Naktį lyja. Keistas jausmas, kai liūtis taškosi ir plaukia čia pat, už plonos palapinės sienos, o rožiniai ir balti žaibai trankosi į ežerą ir mišką. Kartais baisu, kad audra nuvers medį ant palapinės, bet, laimė, jie griūva toli.

Vieni miega ramiai, o kitiems taip puikiai nesiseka. Per lietų svarbiausia gerai pastatyti palapinę, kad ji nepraleistų lietaus ir taip sudėti visus daiktus, kad jų nepasiektų vanduo. Taigi ryte vieni atsikelia sausi, o kitus paryčiais pažadina nuo palapinės sienų varvantis vanduo arba įmirkę miegmaišiai.

Talentų šou

Šeštą dieną užlipome į Ginučių ir Papiliakalnės piliakalnius, kuriuos supa Ūkojo ir Linkmeno ežerai.

Vakare visi švenčia, nes tikrai yra ką – du gimtadieniai ir daugybė įteiktų žygeiviško tobulumo pakabukų. Ta pati ceremonija kartojasi beveik kasmet, tačiau kiekvieną sykį ji ypatinga vis kitaip, ir niekada nepraranda savo unikalumo. Po pakabukų įteikimo laukia šventė su kakava meduoliais, netgi tortu ir uogomis.

Tokią dieną, kokia buvo septintoji žygio diena, keltis nesinori. Lyja be pertraukų. Pusryčiams – vienintelė nuostabioji manų košė, žinoma, kaip ir kas antrą dieną.

Grįžęs į palapinę supakuoji šlapią miegmaišį, nes visą naktį atlaikiusi lietų palapinė pasidavė ir lietus suvarvėjo į balutę miegmaišio vidury. Susivynioji palapinę žinodamas, kad vakare reikės ją išdžiovinti, kažkokiu būdu išvalyti vidų ir nukrapštyti purvą nuo lubų, kad nedribtelėtų ant veido vidury nakties.

Vieni susivelka ant saves viską, ką turi – striukę ir lietpaltį, batus ir dar tris poras kojinių juose, kiti eis per lietų su paprasčiausiu džemperiu, šortais ir šlepetėm su kojinėmis, juk taip tik mažiau drabužių sušlaps ir batai liks sausi, be to, juk nėra taip šalta, kad prireiktų kelių sluoksnių drabužių.

Pirmasis „Gilės“ Talentų šou!  Nominuotas geriausias dainininkas ir šokėjas.

„Gilės“ nuotr.

Į valtis

Aštunta diena. Šiais metais baidares pakeitė valtys.  Vos per porą valandų nuplaukėme į tą stovyklavietę, kurioje nakvojome prieš pusantros dienos. 

Paskutinė naktis žygyje visada kažkuo ypatinga. Vakare visos senos dainos ir sutartinės iškyla ir skamba, kol leidžiasi saulė. O sutemus vyksta lyg ir paskutinė repeticija, apibendrinimas visko, ką nuveikėm per metus. Dainos skamba prie laužo, kol dauguma išsiskirsto į palapines.

Smagiausia miegoti (arba nemiegoti) prie laužo. Visą naktį kalbėti, tylėti, sulaukti, kaip ties veidu pasilenkia begalybė,  stebėti kaip tekanti saulė ištraukia mišką iš tamsos, kaip migla kyla nuo ežero tirštomis draiskanomis.

Devinta diena. Galbūt vakar nebuvo taip blogai plaukti valtimis, bet nuo medinių irklų nutrintos rankos ir nusvilinta oda šiandieną nebeatrodys taip smagiai, o juk dar liko pusė dienos irklavimo. 

Bet ir tai greitai baigėsi. Jau netoli pietūs, išlipam iš valčių, paskutinį kartą maudomės, paskutinį kartą visi kartu valgom makaronus. Smagu, kad grįžtam namo, bet tikrai bus ko pasiilgti. Kitas žygis – rugsėjį.


Šiame straipsnyje: gilėvasaros žygisbe telefonų

NAUJAUSI KOMENTARAI

nuotykis

nuotykis portretas
Rekomendavau pažįstamui gražią muziką, kurioje groja pianinu prie židinio. Paklausęs, pažįstamas sako, "pradžioje galvojau, kad sugedo stiprintuvas, nes nuolat girdėti iš kolonėlių poškėjimai". Į ką aš jam atsakiau, "tai tu nei karto nesėdėjai prie laužo, ir negirdėjai, kaip pokši, degdamos malkos???". Šitie vaikai jau žinos.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių