„Iki 2022-ųjų vasario 24 d. mes gyvenome normalų gyvenimą: turėjome namus, auginome vaikus, šventėme šventes, planavome savo šeimų ateitį. Ir staiga mes viso to netekome, o didžioji dalis – ir savo artimųjų, giminaičių, draugų, kaimynų, bendradarbių. Lietuva yra mus priglaudusi šalis, ir mes esame jai ir jos žmonėms labai dėkingi“, – pasakoja Kseniia. Ukrainoje ji dirbo fortepijono dėstytoja, Kijevo T. Ševčenkos universiteto meno vadove.

– Kseniia, pristatykite Humanitarinės pagalbos centro komandą

– Svajonė – pagrindinė mūsų įkvėpėja ir vadovė. Ji nurodo centro tikslus ir uždavinius, taip pat padeda išspręsti daugelį klausimų. Aš – Kseniia – veiklų koordinatorė, atsakinga už įvairių užduočių atlikimą. Mano šūkis: „tai reikia padaryti“. Mūsų komandoje yra būrys savanorių: lietuvės Elena, Vida, Greta ir ukrainiečiai Alla, Yana, Olesya, Sergejus, Andrejus, Aleksejus, Nataliia, Anna, Viktoriia, Olha.

– Kas gali sulaukti jūsų pagalbos?

– Pagrindiniai mūsų centro lankytojai – karo pabėgėliai iš Ukrainos, dažniausiai ką tik atvykę, kai kurie jau nuo karo pradžios gyvenantys Lietuvoje. Per darbo dieną apsilanko iki 30 žmonių.

Kai kada sulaukiame ir Lietuvos piliečių. Džiaugiuosi, kad ir jiems galime padėti įvairiais klausimais.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena Humanitarinės pagalbos centre?

– Dienų būna įvairių. Kai kurios – ypač intensyvios, gausios krizinių situacijų ir rūpesčių, kuriuos atsineša į mūsų centrą ateinantys karo pabėgėliai iš Ukrainos. Šias problemas pagal turimas galimybes ir resursus visada stengiamės išspręsti. Papasakosiu šiek tiek plačiau apie vieną iš mūsų antradienių.

8.30 val. pirmasis skambutis į centro darbo telefoną. Moteris teiraujasi: ar ji ir jos vaikai, ką tik atvykę iš Ukrainos, gali sulaukti kokios nors pagalbos. Išsamiai papasakoju apie „Caritas“ teikiamą pagalbą karo pabėgėliams ir pakviečiu ateiti pas mus centro darbo laiku.

8.45 val. antrasis skambutis. Ukrainietė, karo pabėgėlė, prašo padėti įsigyti vaistų savo negalią turinčiam vyrui, tris metus tarnavusiam Ukrainos karinėse pajėgose. Jie neseniai atvyko į Lietuvą, dar nesusirado darbo, neturi sveikatos draudimo. Vyro būtini vartoti vaistai jau pasibaigė, be recepto jų negali nusipirkti, ir dėl to jo būklė kasdien vis blogėja. Pažadu, kad pasistengsime kaip nors pagelbėti šioje situacijoje. Pasitariame su „Caritas“ bendradarbiais ir nusprendžiame kreiptis į Kauno miesto savivaldybės administraciją, nes poliklinika, į kurią kreipėsi pats ukrainietis, neregistravo jo vizitui pas gydytoją. Po mūsų pokalbio su administracijos gydytoja buvo susitarta dėl neatidėliotino ukrainiečio vizito pas šeimos gydytoją, kuris ir išrašė jam taip reikalingą receptą. Po poros dienų šeima atėjo į mūsų centrą padėkoti.

9.30 val. trečiasis skambutis. Ukrainietė mama prašo padėti surasti stalus arba bent kėdes dvidešimčiai pirmokų vienoje ukrainiečių mokykloje Kaune. Vaikai priimti į pirmą klasę, tačiau mokykloje jiems trūksta baldų. Džiaugiuosi, kad per keletą dienų mums pavyko šį prašymą išpildyti. Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla padovanojo ukrainiečių mokyklos pirmokams dvidešimt mokyklinių stalų ir kėdžių.

10 val. centras atveria duris lankytojams. Atvykstančius karo pabėgėlius pasitinka savanoriai, pasiūlo arbatos, pasiteirauja apie jų situaciją. Suteikiame humanitarinę pagalbą, reikalingą informaciją, patariame įsidarbinimo, medicinos, švietimo, būsto nuomos klausimais. Vaikai žaidžia žaidimų kambarėlyje. Savanoriai suruošia naujus higienos priemonių paketus.

Nuo 15 iki 16.30 val. su ukrainiečių vaikais mokomės lietuvių kalbos dainuodami dainas ir deklamuodami eilėraščius lietuvių kalba.

18 val. užrakinu duris. Mano darbo diena Humanitarinės pagalbos centre baigėsi. Tačiau naujai atvykę karo pabėgėliai dar gali paskambinti, prašydami patarimo ar pagalbos.

– Be ko sunku būtų organizuoti sklandžią centro veiklą?

– Žinoma – tai vaikų žaidimų kambarėlis! Vaikams ten labai patinka ir jie net nenori eiti namo. Be to, kiekvienas pažaidęs gali sau pasiimti prisiminimui kokį nors jam patikusį žaisliuką. O mamos tuo metu gali ramiai aptarti visus rūpimus klausimus su darbuotojais ir savanoriais, sulaukti reikiamos pagalbos.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate?

– Pagrindinis mūsų veiklos rūpestis – padėti karo pabėgėliams iš Ukrainos kuo greičiau prisitaikyti prie naujo gyvenimo kitoje šalyje ir suprasti, kad jie nėra vieni. Čia yra draugų, žmonių, organizacijų, pasiruošusių jiems pagelbėti, paaiškinti, patarti bet kuriuo metu, kai to reikia.

- Kokia vilties istorija galėtumėte pasidalinti?

– Kartą „Caritas“ sulaukė skambučio su prašymu nuvykti į Kauno klinikų gimdymo skyrių ir surasti ten Ukrainos karo pabėgėlę, kuri sunkios būklės su priešlaikinio gimdymo grėsme buvo atvežta iš Klaipėdos. Ji čia buvo visiškai viena, be artimųjų. Mes nupirkome jai reikalingus daiktus, vandens ir nuvežėme į gimdymo skyrių. Netikėtai palatoje pamačiusi „Caritas“ darbuotoją, moteris labai apsidžiaugė, net negalėjo patikėti, kad ja pasirūpino visiškai nepažįstami žmonės. Gerumas ir greitas reagavimas į situaciją yra labai reikalingos „Caritas“ žmonių savybės.

Naudinga informacija

„Caritas“ humanitarinės pagalbos centras, įsikūręs M. Daukšos g. 21, Kaune, lankytojams atviras antradieniais nuo 10 iki 14 val. ir ketvirtadieniais nuo 14 iki 18 val. Trečiadieniais nuo 16 iki 19 val. vyksta ukrainiečių integracijos renginiai.

Daugiau informacijos apie centro veiklą ir savanorystės galimybes tel. +370 681 83 606.