Atitiko sąrašo punktus

Prieš susitikimą su portugalų vandens kalytės Akvos šeimininkais visiškai atsitiktinai pažiūrėjau filmą apie Elvį Preslį. Į daugiau nei dviejų valandų kino juostą režisierius meistriškai sutalpino visą rokenrolo karaliaus istoriją ir tik darsyk priminė, kad tokio kalibro žvaigždėms lemta ryškiai šviesti nuo gimimo. Jei filmai būtų kuriami apie šunis, Akvos istorija, ko gero, sulauktų nemenko susidomėjimo. Svajota, ilgai ieškota ir per didelius vargus galiausiai pasiekusi Kaune gyvenančius šeimininkus, per metus kalytė tapo vienu tituluočiausių šalies keturkojų.

Sėkmė: vedlė Laura ir kalytė Akva – puikus tandemas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Apie Akvą galime papasakoti visą istoriją“, – pakasiusi numylėtinės paausį, Vaida Kaminskienė prisiminė 2020-uosius, kai vaikų ir jos norą turėti šunį dar labiau sustiprino karantino apribojimai. Tiesa, tokiam šeimos daugumos sumanymui prieštaravo vyras ir tėtis Ramūnas. Šiaip ne taip įkalbėtas, galiausiai jis sudarė kriterijų sąrašą, koks šuo galėtų peržengti namų slenkstį.

„Tikėjausi, kad įgyvendinti jį bus nerealu“, – paprašytas išvardyti bent kelis punktus, R.Kaminskas lenkė pirštus.

Visų pirma, naujasis šeimos narys turėjo nesišerti, būti nei per didelis, nei per mažas, lengvai dresuojamas, ganėtinai ramus, dar geriau – terapinis. Didžiulei Ramūno nuostabai, pirmojo kandidato veislė buvo pasiūlyta dar tą patį vakarą. Juo tapo labradudelis, ypač populiarus Amerikoje ir Anglijoje.

„Buvo ir kitas variantas, tai – ispanų vandens šuo. Jis irgi nesišeria, yra nei didelis, nei mažas. Paskui visai netikėtai per pažįstamus sužinojome apie portugalų vandens šunis. Pamatėme – ir viskas“, – nuo tos akimirkos, anot V. Kaminskienės, prasidėjo didžiosios keturkojo draugo paieškos.

Nuėjo kryžiaus kelius

Sužinoję apie portugalų vandens šunų veislyną Lenkijoje, Kaminskai pirmiausia susisiekė su jo veisėjais. Deja, norinčiųjų įsigyti šuniukus į eilę neberašė. Vokiečių veisėjai mažųjų keturkojų nepardavė, esą jiems labai svarbu, kad naujieji šeimininkai būtinai kalbėtų vokiškai.

„Radome veisėją Kanadoje, sutarėme šuniuko kainą. Žinoma, sužinojusi, kad esame iš Europos, veisėja pasakė, kad mokėsime dar daugiau. Sutikome ir su šia sąlyga. Galiausiai ji pasakė, kad šuniuko nesiųs – turėsime pasiimti patys“, – R.Kaminskas pasakojo, kad žmona jau buvo radusi skrydžio bilietus, kai veisėja pasakė „ne“. Vienas pagrindinių motyvų – atstumas. Esą ji labai mėgsta lankyti savo šunelius, o skraidyti į Lietuvą jai nebus patogu.

Veisėjos širdies tąsyk nesuminkštino net bendra šeimos nuotrauka prie iš sniego nulipdytos portugalų vandens šuns figūros, nei plakatas su Kanados, Lietuvos vėliavomis ir užrašu „Donna, please!“.

„Norint įsigyti šunį, pirmas klausimas negali būti apie jo kainą. Veisėjai įvertina daug aspektų. Jiems svarbu pamatyti šeimą, sužinoti, kaip ji gyvena, koks požiūris. Tarkime, turime pažįstamą, kuri iš balso gali spręsti, ar parduos šunį žmogui, ar ne“, – nors žinojo, kad šuns įsigijimo procedūra – nepaprastas dalykas, Kaminskai nenutuokė, kokius kryžiaus kelius jiems patiems teks nueiti.

Visi taškai paieškose susidėliojo per vieną naktį. Vakare pradėjęs pokalbį su veisėja iš Rusijos, ryte Ramūnas sulaukė netikėtos ir labai malonios žinios. „Eilėje buvome šešti. Norėjome kalytės. Ryte sužinojome, kad vadoje yra vienuolika šuniukų ir dešimt iš jų – kalytės“, – V.Kaminskienė prisiminė, kaip viena iš jų po keturių mėnesių dėl pandemijos ribojimų specialiu autobusiuku buvo atgabenta į Lietuvą. Tiesa, pirmasis įspūdis buvo kiek kitoks, nei visi tikėjosi.

„Laukėme „pupio“, o atvažiavo „smirdukė“. Nuotraukas buvome matę, žinojome, kaip ji atrodo, bet iš pradžių labai nustebome“, – Kaminskai tada dar negalėjo pagalvoti, kad Akva paveldėjo savo senelio genus, o kartu su jais – čempionės charakterį.

Gimusi laimėti

Akva – labai žemiška kalytė. Jai patinka aplinkinių dėmesys, kelios minutės ryte šeimininkų lovoje. Jei galėtų, keturkojė kasdien mėgautųsi melionu ir arbūzu, deja, abiem vaisiams ji yra alergiška. Beje, kaip ir natūraliai mėsai.

Trofėjai: Vaida ir Ramūnas juokauja, kad, norint sutalpinti visus Akvos laimėjimus, namuose reikėtų įrengti specialią vitriną. (Vyčio Šulinsko nuotr.)

„Kai įsigijome Akvą, negalvojome apie jokias parodas. Mums tiesiog norėjosi šeimos draugo. Nieko daugiau“, – nei R.Kaminskas, nei jo žmona neįtarė, kad istorija susiklostys kitaip.

Norint įsigyti šunį, pirmas klausimas negali būti apie jo kainą.

Susipažinę su netoliese gyvenančia vedle Laura, Kaminskai savo keturkoję patikėjo kaimynės priežiūrai.

„Vedlys (angl. handler) – žmogus, kuris pristato šunį parodoje. Jie parodose pristato savo arba klientų šunis“, – trumpai šuns vedlio pareigas pristatė V.Kaminskienė.

Geras vedlys puikiai supranta, ką reiškia gestai, kuriuos ringe naudoja teisėjas. Jis žino savo pristatomo šuns anatomijos privalumus ir trūkumus ir stengiasi juos pabrėžti arba paslėpti. Sugeba tinkamai parodyti šunį ringe. Geba išlaikyti šuns dėmesį, kol teisėjas jį vertina. Stebi aplinką ir, esant galimybei, leidžia šuniui šiek tiek atsipalaiduoti. Dirba su šunimi greitai, reaguoja į aplinkos pokyčius.

„Todėl dabar sakome, kad Akva yra ne tik mūsų, bet ir Lauros“, – V.Kaminskienė juokavo, kad vedlės ir kalytės draugystę stiprina ne tik kartu praleistos valandos, bet ir pieniškos dešrelės, kuriomis per parodas Laura pamalonina Akvą.

Laukia svarbus pavasaris

Pirmojoje savo gyvenime parodoje kalytė pasirodė maždaug po mėnesio. Kartu su vedle vykusi apsižvalgyti, tąsyk Akva grįžo su nugalėtojos titulu. Pasitikrinusi jėgas dar keliose, praėjusių metų spalį Akva išvyko į Čekiją, Brno, kur vyko pasaulinė šunų paroda.

„Važiavome pažiūrėti į kitus, o buvome pirmi! Parodoje teisėjavo pati Carla Molinari – portugalų vandens šunų standarto kūrėja. Geriausiojo įvertinimą gauti iš tokio žmogaus buvo tarsi patvirtinimas, kad turime eiti toliau, – trumpam atsiprašiusi, po kelių minučių V.Kaminskienė grįžo su glėbiu spalvotų rozečių, medalių, taurių ir diplomų, pelnytų Lietuvos, Europos ir pasaulinėse šunų parodose. – Visa tai, ką matote, kiek daugiau nei metų rezultatas. Nežinau, ar per tokį trumpą laiką daug kam yra pavykę tai padaryti.“

Vienas paskutiniųjų – čempiono titulas pasaulinėje šunų parodoje Ispanijoje, jį Akva pelnė birželį. Tris vaikus – Beną, Eliją ir Karolį – auginantys Vaida ir Ramūnas į parodas dažniausiai vyksta dviese. Sėdėti ištisas valandas ir stebėti, kaip vedliai po aikštelę vedžioja šunis, vaikams pernelyg nuobodu.

„Mums smagu atitrūkti nuo kasdienybės. Smagu, kad galime suderinti ir parodas, ir laisvą laiką“, – V.Kaminskienė prasitarė, kad artimiausias jųdviejų pabėgimas į pajūrį suplanuotas rugsėjį. Palangoje vyks tarptautinė šunų paroda, kurioje pasirodys ir jų augintinė.

Kitų metų pavasarį Akvos, Vaidos, Ramūno ir vedlės Lauros laukia kelionė į Londoną, kur vyks vienos svarbiausių ir prestižiškiausių šunų parodų pasaulyje. Į ją galima patekti tik su specialiais kvietimais. Kartu su pergale savąjį bilietą į šią parodą Akva laimėjo Šveicarijoje.

„Galvojame, gal po šios parodos vertėtų sustoti. Juolab kad, prieš įsigydami Akvą, net negalvojome, jog ji bus parodinis šuo“, – svarstė V.Kaminskienė. Ramūnas buvo linkęs neskubėti ir tašką dėti tik tada, kai augintinė tuos pačius apdovanojimus surinks jau ne jaunų šuniukų, o suaugusiųjų kategorijose.

Pati kerpa augintinę

Paprašyti pasidalyti parodų rutina, sutuoktiniai juokavo, kad bene daugiausia užima Akvos maudymas ir šukavimas. Tokia procedūra įprastai trunka net apie tris valandas.

„Plaukų daug, ir visus reikia išdžiovinti. Tada imi po vieną sruogą ir šukuoji“, – apie Akvos grožio rutiną pasakojo V.Kaminskienė. Pirmosioms parodoms kalytę vedusi pas kirpėjas, dabar skutimo mašinėlę į rankas ima pati Vaida. Akva klusniai pasiduoda šeimininkės rankoms, ji gana meistriškai paruošiama parodoms.

Šunų kirpimo, maudymo ir šukavimo specialistai, anot sutuoktinių, ima nemažus pinigus už savo paslaugas. Nepaisant to, kiti juos samdo ir vežasi kartu į parodas.

Kirpimas – tik maža dalis sėkmės. Visa kita – Akvos prigimtis ir vedlės darbas. Pastarasis, anot R.Kaminsko, pridengia net apie 20 proc. keturkojo netobulumo. Tik apie Akvą to pasakyti negalima. Visi, kas pamato portugalų vandens kalytę, tikina, kad ši gimusi parodoms.

„Pažiūrėkite, kaip ji pozuoja“, – rodydamas parodos Ispanijoje įrašą ir pergalingą momentą, V.Kaminskas nesitvėrė džiaugsmu, kad taip, kaip Akva, geba retas šuo.

Priešingai nei kiti vedliai, Laurai nereikia laikyti kalytės už žandikaulio, kad ši nesiblaškytų ir ramiai stovėtų. Pakanka vienos komandos ir Akva įsitempia tarsi styga.

„Koks jausmas, kai laimi tavo šuo? Yra du etapai. Pirmiausia tas momentas, kai lauki ir atrodo, kad bijai įkvėpti, o paskui akimirka, kai išgirsti apie pergalę. Tada norisi šaukti iš laimės ir verkti“, – V.Kaminskienė neslėpė, kad tais lemtingais kartais laimės ašaras šluosto visi – ir ji, ir vyras, ir vedlė Laura. Akva mėgaujasi pieniškomis dešrelėmis ir dėmesiu.