Kaip jis jautėsi, kai sužinojo, kad yra pripažintas geriausiu absolventu? „Buvome su kariūnais ką tik pabaigę paskutinį mūsų karinio pobūdžio praktinį egzaminą, būrio vado kovos kursą, kur, remiantis mūsų reitingu, teko teikti prioritetus dėl tarnybos vietų. Man akademijos vadovybė pranešė, kad buvau pripažintas geriausiu XXXI laidos absolventu. Nudžiugę bendražygiai spėjo mane ne vieną kartą pamėtėti į orą, paskui visi skubiai sušokome atsigaivinti į šalimais esantį ežerėlį“, – šypsojosi karys.

Paakino prosenelio pavyzdys

Nors gimė Kaune, jo vaikystė bėgo Ramučių kaime (Karmėlavos seniūnija), čia jis leisdavo laiką po pamokų Kalniečių vidurinėje mokykloje (dabar – Antano Smetonos gimnazija). „Per porą dešimtmečių Ramučiai pasikeitė neatpažįstamai: anksčiau nebūdavo nei vasaros roko festivalių, nei didžiulių tarptautinių įmonių LEZ“, – konstatavo I. V. Kargaudas.

Būtent Ramučiuose geriausias šių metų akademijos absolventas vaikystėje su draugais nuolat žaisdavo karą arba kareivėlius. „Manau, kad berniukams ir jaunuoliams natūralu, netgi įgimta turėti potraukį sukarintiems žaidimams. Nebuvau išimtis ir aš. Turėjau ir tebeturiu ginklinę – sandėliuką, prikrautą medinių kardų, skydų, lankų. Buvau net sugalvojęs pasigaminti balistą ir arbaletą. Atvykus mano ar sesės draugams, ginklų arsenalas labai greitai būdavo išdalijamas bendraamžiams ar jaunesniems vaikams, kurie kaipmat suprasdavo jų paskirtį ir sėkmingai naudodavosi. Lietingomis dienomis žaisdavome kareivėliais ar kompiuteriniais kariško pobūdžio žaidimus“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Ceremonija: Prezidentas G. Nausėda I. V. Kargaudui ir 75 jo bendražygiams liepos 4 d. suteikė leitenanto – pirmąjį jaunesniojo karininko – laipsnį. I. V. Kargaudo asmeninio albumo nuotr.

Tiksliai metų, kada susidomėjo karyba, Ignas Vytautas neįvardijo: „Greičiausiai nuo tada, kai į ranką galėjau pasiimti pagalį ar ką tvirtesnio.“ Tai, kad nuėjo būtent šiuo keliu, daugiausia įtakos turėjo prosenelis kapitonas Antanas Klimavičius. „Prieš stodamas į karo akademiją pasirinkau atlikti šauktinio tarnybą Margirio batalione, kuriame tarnavo prosenelis. Tiesa, batalionas tarpukariu, karo pradžioje vadinosi Margio batalionu ir buvo dislokuotas ne Radviliškyje, o Klaipėdoje. Margirio batalionas, siekiant pratęsti tarpukario tradicijas, buvo atkurtas neseniai, todėl jame, be vardo, iš tarpukario nieko neišlikę. Vis dėlto jaučiau tam tikrą pareigą sekti prosenelio pėdomis, nors ir ėjau ne jo išmindžiotais keliais“, – sakė I. V. Kargaudas.

Beje, prosenelis dokumentavo Margio pulko istoriją – remiantis jo atsiminimais buvo parašyta knyga apie bataliono istoriją. „Proseneliui nebuvo leista priešintis okupantams, o jis pats buvo išsiųstas į darbų stovyklą Vokietijoje, iš kurios grįžo leisgyvis, sverdamas vos 40 kg. Tiesa, jis karą išgyveno ir pasitraukė į Čikagą, JAV, kur 1993 m. mirė. Įdomu tai, kad jis pats buvo gimęs JAV, 1904 m.“, – pasakojo jaunas vyras.

Sekdamas prosenelio pavyzdžiu, Ignas Vytautas taip pat dokumentavo kiekvieną savo šaukimo dieną Margirio batalione, jo žodžiais, susidarė nemaža šūsnis atsiminimų.

Įsimintiniausias – karinis rengimas

Kadangi rinkosi studijuoti tarptautinių santykių bakalaurą, geriausias 2024 m. Lietuvos karo akademijos absolventas nemažai domėjosi tarptautine, Lietuvos politika, buvusiais ir dabartiniais konfliktais pasaulyje. „Smagiausi atsiminimai liko iš karinio rengimo laikotarpio akademijoje, kuris, neabejotinai, yra viena stipriausių šios aukštosios mokyklos dalių, netgi nustelbiantis daugelio kitų pasaulio karo akademijų karinį rengimą. Amžiams galvoje liks infiltravimo su sraigtasparniais, gyvenviečių puolimo ir gynybos momentai, kariūniški išgyvenimai. Jaučiu prieraišumą istorijai, todėl itin sklandžiai sekėsi visos istorinės disciplinos, karo filosofija“, – vardijo pašnekovas.

Lietuvos karo akademijos studentu Ignas Vytautas tapo dar prieš karą Ukrainoje. Pasmalsavau, kokios mintys jam kilo, kai buvo užpulta ši šalis. „Porą savaičių iki masinės invazijos pradžios itin aktyviai sekėme visas naujienas ir aktualijas iš Ukrainos ir Rusijos. Mums, kariūnams, tuo pat metu vyko karinio rengimo, padalinių valdymo procedūrų užsiėmimai, todėl naktimis aktyviai braižėme planus, domėjomės priešo karine filosofija ir karyba, kurią bandėme pritaikyti ruošiant savo veiksmų eigos variantus. Po Rusijos invazijos į Ukrainą mus stebino užpuolikų ginkluotosios pajėgos. Savo teoriniuose scenarijuose ruošiamės kovoti su kur geriau parengtu, geresne techniką aprūpintu priešu, tačiau supratome, kad jis iki šiol nevertina savo žmonių ir turimų resursų, kliaujasi frontaliomis atakomis, tačiau stebime, kad kažkokias išvadas Rusijos federacijos pajėgos sugeba pasidaryti, nors tam ir reikia laiko“, – sakė I. V. Kargaudas.

Studijų metais Ignas Vytautas demonstravo ypatingą lyderystę ir pasižymėjo analitiniu mąstymu. Jis ne tik užėmė skyriaus ir būrio vado pareigas, bet ir vadovavo Lietuvos karo akademijos kariūnų tarnybai, buvo studentų atstovybės prezidentas.

Pomėgiai susiję su karyba

Veiklus ir visuomeniškas kareivis laisvalaikiu domisi karų ir mūšių istorija, karinėmis kampanijomis, turu nemažą biblioteką, kurios bent pusė knygų tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijusios su karyba.

„Labai domiuosi vėliavų mokslu – veksilologija. Su sese Milda sukūrėme vėliavas akademijos sporto žaidynėms, Salaspilio mūšio kuopai. Turėdamas daugiau laisvesnio laiko, užsiimu numizmatika, šeimos genealoginio medžio pildymu, kulinarija, plaukimu, taikliuoju šaudymu, keliauju po tolimas šalis“, – pomėgius vardijo pašnekovas.

Dėmesys: geriausią 2024 m. absolventą pasveikino Kauno rajono savivaldybės vicemeras Paulius Visockas. I. V. Kargaudo asmeninio albumo nuotr.

Tapo būrio vadu

Prezidentas Gitanas Nausėda Ignui Vytautui ir 75 jo bendražygiams liepos 4 d. suteikė leitenanto – pirmąjį jaunesniojo karininko – laipsnį. „Visi leitenantai tampa priskirtų būrių vadais, kuriuose paprastai būna šiek tiek daugiau nei 30 karių. Mano siekis labai paprastas – būti, kiek įmanoma, geriausiu būrio vadu, kurio veiksmai nevaržytų karių ir leistų jiems idealiai atlikti savo pareigas“, – tvirtino pašnekovas.

Iš karto po ceremonijos I. V. Kargaudas pradėjo vykdyti būrio vado tarnybą Vaidoto bataliono sunkiųjų minosvaidžių būryje. „Mokysiuosi iš savo karių ir leisiu jiems įgyti trūkstamų žinių ir įgūdžių, kad, pašaukti pareigos, galėtume tinkamai ją atlikti. Dėl tolesnės mano karjeros sprendimus priims vadai, todėl pats nelabai ką galiu prognozuoti, tačiau viliuosi, kad laukia įdomus karininko kelias“, – pasidomėjus apie ateities planus, sakė karys.

Paklaustas, ką patartų jaunuoliams, kurie nori, bet dvejoja rinkti studijas šioje aukštojoje mokykloje, I. V. Kargaudas ilgai nesvarstė. „Nuoširdžiai tikiu, kad nemažai jaunuolių, ir nebūtinai jaunuolių, net ir vyresnių, tokių kaip aš, kurie ieškojo gyvenimo prasmės, gali ją atrasti kaip kariai. Teks nemažai atiduoti savęs, tačiau mes visi savo gyvenimuose atiduodame save, o rinkdamasis kariuomenę bent jau labai aiškiai žinai, ką atiduodi ir dėl ko. Šis žinojimas tam tikra prasme išlaisvina. Tiesa, kario duona yra karti – jis dažnai turi vykdyti veiksmus, kurių šiaip nenorėtų daryti, tačiau jei giliai širdyje žino, dėl ko imasi šios veiklos, viskas tampa lengva. Tiems, kurie dvejoja dėl karo akademijos, siūlyčiau pirmiau išbandyti šauktinio tarnybą, t. y. nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, pabūti kario, kuriam, baigus studijas, teks vadovauti, vietoje, suprasti jo kasdienybę. Po šaukimo jaunuoliai, manau, aiškiau supras, ko iš jų bus reikalaujama ir tikimasi“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.