Vizitinė kortelė – plunksna

Pirmąkart viešintieji Ingos namuose Parodos kalno papėdėje iš pradžių aikčioja dėl jų išskirtinumo. Mes ekskursiją po ypatingą erdvę atidedame vėlesniam laikui. Iš pradžių susėdame pokalbio prie virtuvės baro.

Žinoma, yra ir taurė – labiausiai šeimininkės mėgstamo proseko. Tik pamirštu ir pagurkšnoti, ir pasivaišinti, išsyk panirusi į tą ypatingą Ingos pasaulį. Ne interjero sprendimais jis dabar užburia, o pašnekovės atvirumu, nuoširdumu. Ir vėl kutuliai per širdį – net šypsausi stebėdama prieš mane sėdinčią moterį, kuri rudenį pasitiko – niekaip nesuvedu skaičių su vaizdu! – 40-metį.

Mano paveikslai puošia erdves – tarnauja žmonėms, papuošalai džiugina moteris – gyvena savo gyvenimą, o man dėmesio nereikia.

Gal dėl to, kad prieš mane – smulkutė naminiška Inga, o viešumoje ją matome prabangiai didingą: vilkinčią spalvingais drabužiais, avinčią originaliais batais, su daugybe pačios kurtų ekstravagantiškų aksesuarų ir būtinai – povo plunksna ant puošnaus galvos lankelio, kuriame gali ir drugeliai, ir papūga nutūpti…

Dar mokykliniais laikais Inga, J.Jablonskio mokyklos dvyliktokė, buvo išrinkta stilingiausia moksleive. O vėliau, kai Kento dailės ir dizaino instituto studentė iš Anglijos grįžo namo, reikėjo gi būsimajai mados dizaino specialistei įnešti spalvų šoko į pilkas mūsų gatves ir pilkus mūsų protus! Eidavo Laisvės alėja versdama visus atsigręžti, pasikuždėti ir džiaugėsi – tegul, jei tik kažkam pakelia nuotaiką.

"Dabar nebesinori būti visiška papūga. Mano stilius jau brandesnis, ne toks padraikiškas, – tikina Inga, kadaise jį vadinusi estetiška eklektika. – Tuo metu, kai tokia norėjau būti, pas mus nieko nebuvo. O taip reikėjo spalvų! Dabar labiau reikia kokybės – daikto, audinio. Bet, aišku, aš visada eisiu su lankeliu ir povo plunksna – tai mano vizitinė kortelė. Kaip ir akis – turiu šios indiškos apsaugos tatuiruočių."

I.Petrikaitę kažkas yra pavadinęs žmogumi vaivorykšte – tokia ji spalvinga ir išsiskirianti. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Nei ružava, nei pūkuota

"Džiaugiuosi, kad nebeliko blaškymosi. Labai vertinu tą vidinę ramybę ir harmoniją su savimi", – įvardija pastarojo meto būseną, į kurią atvedė ne vien solidėjantys metų skaičiai.

Pastarasis laikas Ingai pažėrė išbandymų. Pernai – sunki širdies operacija, šių metų pavasarį – dieduko (taip vadina tėčio tėtį) netektis. Vėliau – ją ištikusi stresinė epilepsija, visus sukaustęs karantinas.

"Reikia tiesiog išbūti, išsitreniruoti tą gebėjimą, – dalijasi paprastu išlikimo receptu. – Žinoma, tuo metu skauda, sunku, nepakeliama. Bet reikia išlaukti, neišsitaškyti. Tai – tik stotelė. Pastovėsi – atvažiuos autobusas ir keliausi toliau. Kalnais, kalneliais..."

Rudenį pasiekusį jubiliejų manė praeisianti tylomis. "Nepavyko, šeima ir draugai man staigmeną padarė", – juokiasi dėl to nė kiek nesupykusi jubiliatė.

Ir pasakoja apie tą rugsėjo 28-osios vakarą, kai sesuo ištempė neva tyliai kur nors pasėdėti, vėlgi neva atsitiktinai prasuko pro Senamiesčio galeriją, o ten jau visi susirinkę, saksofonas, šampanas, gėlės...

"Tada dar kartą įsitikinau, kokią nuostabią šeimą, draugus turiu, – Inga dėkoja likimui už didžiausią gyvenimo dovaną. – Mama Rita, jaunesnės seserys Ugnė ir Eglė, tėtis Raimondas, jo naujos šeimos nariai – žmona Rasa, vaikai Jurgis ir Greta – mes visi kaip kumštis. Nėra taip, kad po valandą kasdien kalbėtumės telefonu, bet jei tik kas – iškart mobilizuojamės."

Ir draugystę Inga labai vertina. Vėlgi – nebūtina kasdien nosis sukišus plepėtis, bet jei jau žmogus įkrito į gyvenimą, tai ir pasilieka.

"Nuoširdumas, tiesumas, ištikimybė. Kas dar? – svarsto paklausta, kokios savybės būtinos jos artimiausiems žmonėms. – Myliu ir vertinu tuos, kuriuos pajaučiu. Kurie, kaip ir aš, – normalūs. O aš nesu nei ružava, nei pūkuota."

O ir tiems žmonėms, kurie iš jos gyvenimo dingo, Inga vis tiek dėkinga: "Vertinu kiekvieną santykį, net ir tą, kuris sugriuvo. Be jo nebūčiau, kokia esu."

Gyvenimo mainai

Inga juokiasi turinti raganiškumo – taip vadina intuiciją, kuri jai padeda kiaurai matyti žmonių kaukes, priimti svarbius gyvenimo sprendimus.

"Šis šeštasis jausmas manyje labai stiprus. Neskaitau jokių psichologinių knygų, jos ne man. Mano psichologijos pamokos – iš gyvenimo. Jeigu išmokstu – gerai, jei neišmokstu – pakartoju. Ne kartą ant to paties grėblio užlipau, o kai net kelis kartus pakartojau, suvokiau – kažką ne taip darau, ne taip gyvenu. Tada ir bandai kitaip, kol viskas susidėlioja į savo vietas", – šypsosi optimistiškos natūros moteris, mokanti ne tik žiūrėti į priekį, bet ir pripažinti, kad gyvenime tenka nepaliaujamai augti.

Myliu ir vertinu tuos, kuriuos pajaučiu. Kurie, kaip ir aš, – normalūs. O aš nesu nei ružava, nei pūkuota.

Ir augti, ir tiesiog išgyventi ji padeda ir kitiems. Jau aštuntus metus savanoriauja emocinę paramą telefonu teikiančioje tarnyboje "Jaunimo linija".

"Tyliai darau tai, ką reikia, bet žinau, kad reikia ir kalbėti apie tai", – pripažįsta psichologinės tarnybos savanorė, kuriai lengviau dvylika valandų per mėnesį praleisti prie telefono, išklausant kiekvieną, nei pasakoti apie savo neįprastą darbą.

900 – tiek valandų Inga jau praleido konsultuodama. "Dėl ko aš ten ėjau? – gūžteli pečiais, tarsi tai būtų savaime suprantama. – Norėjau kažką atiduoti kaip dėkingumą už tai, ką pati gaunu. Na, kad būtų tokie savotiški gyvenimo mainai."

O tie mainai prasidėjo po nelaimingai pasibaigusių santykių. Bandydama nuraminti išdraskytą širdį, nutarė ne gailėti savęs, o užsiimti prasmingu darbu. Suvedė interneto paieškos laukelyje "savanorystė" ir iškart gavo atsakymą – "Jaunimo linija". Paaiškėjo, kad jau kitą dieną vyks atviros dienos.

"Vadinasi, lemta! – ir tąkart žinojo, ir vėliau visada pasikliovė tokiais lemtingais atsitiktinumais. – Atrankoje ir mokymuose kaip per sviestą viskas ėjosi. Tiesiog laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Aš – kaip upė. Kur man reikia, ten ir nuplauksiu. Kas mano gyvenimo knygoje parašyta – tą ir perskaitysiu."

Gelbsti nuoširdumas

Konsultuojant "Jaunimo linijoje" tenka ne tik išklausyti nusivylusius, likimo palaužtus, krizės ištiktus žmones, bet ir padėti jiems rasti išeitį. Svarbiausia čia – ne specialios psichologinės žinios, o nuoširdumas išklausiant, išgirstant, patariant. Ar neslegia atsakomybė už kitų gyvenimus?

"Tai – mano paveikslai", – sako dizainerė, kurios stichija – drabužių dekoravimas. (Laimučio Brundzos nuotr.)

"Kai kalbi iš širdies, tu tiesiog būni su tuo žmogumi. Jei kažko nežinai – prisipažįsti. Jei sugebi įvardyti problemą – atgręži į ją žmogų, tarsi į veidrodį. Ne visi šokinėja nuo tiltų. Dažniausiai tie žmonės tiesiog nori pasikalbėti, bet neturi su kuo", – atveria didžiulę vienišumo problemą psichologinės tarnybos savanorė.

Tai – įvairaus amžiaus žmonių problema. Todėl tarnyba jau turi ir "Vaikų liniją", ir "Sidabrinę liniją". "Su vaikais sunkiausia. Jiems kartais reikia net fizinę pagalbą suteikti, nukreipti į tam tikras tarnybas", – sako Inga.

Suaugusiesiems Inga dažnai sako tai, kuo ir pati tiki: kad ir kokia būtų tamsuma, šviesulys vis tiek yra. "Per ašaras žvaigždžių gali nepamatyti. Ir patekančios saulės. O ji vis tiek pateka", – primena geriausią gydytoją – laiką.

Sunkias savo konsultuojamų asmenų situacijas Inga priima ir kaip pamoką sau – galimybę kažko išmokti, leistis į gilesnį savęs pažinimą. Po trečiadienių, kai paprastai savanoriauja "Jaunimo linijoje", Ingai prireikia ir tylos, ir meditacijų, kad galėtų iš naujo atsigauti.

O didžiausia meditacija jai – kūryba. Todėl net ir į konsultacijas Inga nešasi rankdarbių – veria karoliukus arba siuvinėja. Tam juk tereikia mechaninio darbo, o vėliau, jau namie, jie sugula į kūrybiškus sprendimus.

Išbandymai mūzai

Pagal tai, kas išklota ant grindų (pagaliau apžiūrime, kas ten už tos sofos), dabar Ingai – pats kūrybos pikas. "Ta mūza labai pakutena, kai žmonės tavo darbų nori", – juokiasi menininkė, šiandieninius savo darbus vadinanti paveikslais ant drabužių.

Ir išties ant grindų išdėlioti ketveri marškiniai, ant kurių jau pridaigstyta ar tiesiog uždėta nepaprasto grožio kūrinių. Nepavadinsi jų nei papuošalais, nei aplikacijomis – kurdama drabužių apdailą menininkė tiesiog tapo aksesuarais.

"Nesuprantu, iš kur tai atsiranda. Užeina banga – ir sukuri. Kartais daiktas mėnesių mėnesiais praguli – niekaip nepakyla rankos. O kartais atneša kas nors kokią džinsovkę, ir iškart žinau, ką su ja padarysiu", – nė nebando ieškoti kūrybos receptų originalaus dizaino kūrėja.

Tada viskas, ko reikia, turi būti po ranka: spalvingos plunksnos, dirbtinės gėlės, stiklo karoliukai, kristalai, įvairios metalinės detalės, tekstilinės juostelės, kutai, maži suvenyrai... Jokių eskizų, jokių išankstinių planų – viskas mūzos rankose.

Vieno tik nesuprantu: kaip absoliučiai menininkės bruožų Inga susidomėjo verslo adminstravimu?!

"Ooo, aš dar ir teisininke norėjau būti. Tai buvo toks nebrandus pasidavimas ano meto fonui", – sako turėdama galvoje prestižines ir duoną garantuojančias studijas.

Tada paskui populiarias verslo studijas nusekė net į Ameriką. Laimė, kad į rankas pakliuvo specialybės atitikimo testas. "Paaiškėjo, kad tikslumo manyje – nulis, o vaizduotė per kraštus liejasi", – to meto atradimas tik patvirtino tai, ką ir pati žinojo. Tačiau studijų pusiaukelėje nemetė – pasirinko tokią programą, kad galėtų pereiti į meninės pakraipos aukštąją mokyklą.

"Gerai, kad tos studijos buvo platesnės, matematika neįspendė į kampą. O kai jau išvažiavau mokytis į Kento dailės ir dizaino institutą, jau mokiausi tai, ko tikrai norėjau", – džiaugiasi laimingai užsibaigusiomis profesinėmis paieškomis.

Nors ir matematika gyvenime pravertė. "Visi kažkodėl galvoja, jei jau menininkė, tai ant debesų sėdi. O aš labai netgi žemiška, – juokiasi Inga, save vadinanti normalia menininke. – Ir praktiška esu, ir pinigus skaičiuoti moku."

Namuose – ir altorėlis

Namus, kuriuose gyvena jau trejus metus, Inga įsirengė irgi gerai viską apgalvojusi: jei grindys po virtuvės sala – tai netepios, jei sieninės spintos ir spintelės – kad viskas tilptų.

Todėl, kai veda per savo meniškas valdas, viskas – kaip kokioje paslapčių skrynelėje: iš sieninės spintos stalčiaus išvažiuoja darbastalis, atsivėrus siaurutės nišos durims, tarsi batų parduotuvėje pasimato galybė porų.

O patys sprendimai išduoda menišką namų šeimininkės sielą. Štai geros bičiulės menininkės Jūratės Rekevičiūtės sagės ir nebenešiojami mamos auskarai virto durų ir stalčių rankenėlėmis.

"Viskas turi būti taip, kad ne tu namams, o jie tau tarnautų. Turi būti ir patogu, ir jauku", – išduoda svarbiausią principą, kurio laikėsi negyvenamą palėpę paversdama išskirtiniu būstu. Net ir susisiekimas čia neįprastas – laiptais nepakilsi. Į patį namų viršų užkelia liftas, kuris labai praverčia ir kaip tranporteris.

"Apačioje gyvena mano sesė. Susiskambiname: "Turi miltų?" Įdeda į liftą pakelį, paspaudžia mygtuką, kad pakiltų, o aš viršuje iš lifto pasiimu", – juokiasi pasakodama apie buities racionalizaciją.

Namuose – daug hortenzijų, jos Ingos mėgstamiausios. Tiesa, dirbtinės. "Jos – kas kita, galiu ir papuošalams panaudoti. O gyvos – ne kokia iš manęs gėlių augintoja..." – be koketavimo pripažįsta su augalais nedraugaujanti.

Bet eglutę, kurią puošė per Kalėdas įsikėlusi į naujuosius namus, – išsaugojo. Jau trečius metus ją puošia – net ir spyglius pametusią. "Visi stebisi, bet sako, kad man tinka", – šypsosi nepaprastų namų šeimininkė.

Yra juose ir altorėlis. "Kas rytą padėkoju už tai, ką turiu", – sako Inga, čia sudėjusi močiutės kryželį, šventintos duonos gabalėlį, švytuoklę, visokių širdžiai brangių niekučių. Žinoma, ir žvakutė stovi – mėgsta ją uždegusi su savo mintimis pabūti.

I.Petrikaitę kažkas yra pavadinęs žmogumi vaivorykšte – tokia ji spalvinga ir išsiskirianti. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Klausytis širdies

Gundau pašnekovę atverti kūrybinius planus. Gal parodą ruošia? "Jei paroda prasminga, tada – taip, o jei tiesiog paroda – kam?" – perklausia menininkė, pastarąjį kartą subūrusi savo kūrybos gerbėjus į išties ypatingą parodą.

Prieš dvejus metus pristačiusi paveikslų seriją "Aš esu Ji", I.Petrikaitė visas vakaro metu surinktas lėšas paskyrė Nacionalinės krūties vėžio asociacijos projektui "Ir gyvenimas tęsiasi". Šiam vakarui Inga sukūrė ir sagių su krūties vėžio prevencijos simbolika – rožiniu kaspinėliu.

"Jei galėčiau, norėčiau visą laiką užsiimti labdara, – išduoda savo giliausią troškimą. – Šiaip parodyti neturiu ką. Mano paveikslai puošia erdves – tarnauja žmonėms, papuošalai džiugina moteris – gyvena savo gyvenimą, o man dėmesio nereikia."

Inga neneigia – ją labai išvargina organizaciniai darbai. Net ir socialiniuose tinkluose, kuriuose stengiasi reklamuotis daugelis kūrėjų, nesiplėšo. "Nei aš dedu tų nuotraukų, nei stebiu, kas kokį patiktuką uždeda", – sako Inga, vis dėlto kiekvieną savo darbą nufotografuojanti sau.

Juolab neskaito jokių komentarų. Žino lietuvių pomėgį padžiūgauti, kai kaimyno troba dega, todėl ir stengiasi atsiriboti nuo beprasmių pasisakymų.

"Kam apkrauti save tuo, kas išderina? Be to, man nerūpi, kaip ten tuose feisbukuose ir instagramuose visi labai gražiai gyvena. Juk ne visi taip gyvena. Tai kam į tai gilintis?" – net kelis retoriškus klausimus pateikia I.Petrikaitė, ir gyvenime, ir kūryboje išmokusi klausytis tik savo širdies.