"Karo metais planuotas statyti tiltas per Nerį – reikėjo tiesioginio susisiekimo su Lapėmis. Juk tais laikais, norint iš Karmėlavos pasiekti Lapes, reikėjo daryti didžiulį lankstą – važiuoti per Vilijampolės tiltą Kaune. Arčiau tiltų nebuvo. Tačiau, subombardavus bažnyčią, buvo nuspręsta tiltui skirtą medieną panaudoti koplyčios statybai", – pasakojo V.Veprauskas.

Šv. Onos viešoji koplyčia Karmėlavos tikinčiųjų reikmėms tebenaudojama iki šiol.

Yra išlikę duomenų, kad sulenkėjusio Karmėlavos krašto bažnyčioje XVIII a. antroje pusėje pamokslai buvo sakomi lenkų ir lietuvių kalbomis. Šimtmečiu vėliau pamaldos lietuvių kalba iš viso nebuvo aukojamos. XX a. pradžioje trečdalis Karmėlavos parapijiečių laikė save lietuviais. Kai kas ketvirtą šventadienį bažnyčioje pamaldos laikytos lietuvių kalba, lenkiškai kalbantys parapijiečiai per jas keldavo riaušes ir muštynes.

Gyveno garsusis etnografas

Visai šalia pagrindinės Karmėlavos arterijos – Vilniaus gatvės – stūkso vyšnios spalvos medinukas.

Tai – buvusi Karmėlavos mokykla, kurioje 1944–1954 m. gyveno ir pradinių klasių mokytoju dirbo lietuvių etnografinės fotografijos pradininkas Balys Buračas. Nors namas nėra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir nėra privalomas saugoti, medinuką su visa pagarba tam, kas sena ir autentiška, restauravo jo šeimininkai – skulptorius Eugenijus Banys su žmona Audrone Baniene. Autentiškai tvarkyti namą finansiškai padeda Australijoje gyvenantis A.Banienės sūnus fizikas Almantas Pivrikas.

"Mokyklą vadino raudonąja mokykla. Dėl to ir patys tokia spalva ją nudažėme. Pusė šio namo buvo gyvenama, kitoje pusėje veikė mokykla. Matyti, kad šis mokyklos pastatas anksčiau stovėjo kitur: prieš pervežant rąstai buvo sunumeruoti. Yra išlikusių B.Buračo nuotraukų, kuriose mokyklos moksleiviai fotografuoti prie šios verandos", – ranka link autentiškai atkurtos verandos mostelėjo E.Banys.

"Kai šį pastatą nusipirkome, jis atrodė panašus į bomžyną – buvo ilgai neremontuotas. Kai mokykla buvo perkelta į naująjį pastatą, čia veikė kultūros namai, biblioteka, vėliau iškraustyta ir ji. Avarinės būklės pastatas ilgai stovėjo tuščias. Vėliau čia veikė kultūros skyriaus sandėliai, meninio apipavidalinimo dirbtuvės. O paskui mes jį išsipirkome. Turėjome daug vargo, kol Registrų centre sutvarkėme visus dokumentus ir jį įteisinome, nes jis tarsi neegzistavo – nebuvo įtrauktas į niekieno balansą", – pasakojo A.Banienė.

Kitais metais Lietuva minės B.Buračo 120-ąsias gimimo metines. "Šiai datai paminėti noriu sukurti ir pastatyti prie namo koplytstulpį, iškabinti atminimo lentą", – planavo E.Banys.

Priešus palaidojo kartu

Pirmojo pasaulinio karo karių kapines Ramučiuose ženklina paminklas šio karo dalyviams. 1915 m. vokiečiams užėmus Kauno tvirtovę, jos įgula traukėsi nuo Kauno į Karmėlavą. Rusų daliniai čia užėmė gynybinę liniją. Užvirė aršūs mūšiai. Karmėlava atsidurdavo tai vokiečių, tai rusų rankose. Vokiečiams apsupus rusų pulką, daliai rusų kareivių pavyko išsiveržti ir pasiekti Neveronis. Tačiau šioje vietoje, tarp Karmėlavos ir Davalgonių (dabar – Ramučiai), žuvo daug tiek rusų armijos (kurioje būta ir lietuvių su latviais), tiek vokiečių karių. Dviejų kariavusių valstybių kariai palaidoti kartu. "Karo metu žuvusieji laidoti nenutolstant nuo mūšių vietų. Konfesiniu požiūriu, šiose kapinėse palaidoti katalikų, stačiatikių ir evangelikų liuteronų konfesijų atstovai. Karui pasibaigus, buvo pastatytas simboliškas trijų kryžių po vienu stogeliu paminklas, liudijantis, kad šioje vietoje palaidoti skirtingų valstybių, tautybių ir religijų kariai", – pasakojo Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Rūta Černiauskienė.