Suskambo devyni varpai

„Pakilus į bokšto viršų nepaskambinti Laisvės varpu – nuodėmė“, – į rankas įbrukusi storą virvę, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus muziejininkė, Lietuvos kampanologų draugijos narė dr. Aušra Jurevičiūtė luktelėjo, kol išjudinau šimtametį, o tada atsigręžė į Kovų varpus, dėl kurių ir susitikome muziejaus bokšte.

Pirmiausia ranka ji mostelėjo į didžiausią – 751 kg sveriantį, prezidento Valdo Adamkaus ir žmonos Almos dovanotą, Kauno vardu pavadintą varpą. Tada atsigręžė į kitą, ant kurio parašytas Klaipėdos vardas. Likusieji varpai pavadinti žuvusių Lietuvos vaduotojų-gynėjų ir Lietuvos laisvės kovų vardais. Iš viso jų, skirtingų dydžių ir skambesio, – 49.

„O viskas juk prasidėjo nuo devynių varpų“, – muziejininkė mintimis persikėlė į 1920-ųjų liepą, kai su Sovietų Rusija pasirašius Taikos sutartį, į patrankas ir šovinius nepaversti varpai buvo grąžinti Lietuvai. Krašto apsaugos ministerijos ir muziejaus vadovybei pasitarus su specialistais ir inžinieriais, buvo atrinkta dešimt varpų. Devyni buvo įkelti į ką tik įkurto Karo muziejaus bokštą, buvusios cerkvės varpinę. Dešimtasis, pats sunkiausias, 3 334 kg sveriantis varpas iš čia pat buvusios 111-ojo Dono pėstininkų pulko cerkvės buvo panaudotas laikrodžio valandoms mušti.

Vieną jų dovanojo Kaunui Adamkai, o kitus trylika – rėmėjai: tuometis Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius su žmona Rita, garsių Kauno gydytojų J.Mažylio ir V.Lašo šeimos.

„Generolas Vladas Nagevičius panoro, kad Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, skambėtų varpų muzika. Europoje tuo metu ji buvo labai populiari“, – norėdamas prakalbinti turimus varpus, V.Nagevičius, kaip pasakojo A.Jurevičiūtė, į Lietuvą pasikvietė Liubeko miesto varpų dirbtuvės direktorių. Tuo pat metu pagalbos kreipėsi ir į kompozitorių, vargonininką, dainininką, chorvedį ir pedagogą Aleksandrą Kačanauską. Šio pastangomis 1921 m. varpai prabilo gerai žinomomis lietuvių liaudies dainomis: „Močiute mano“, „Sėjau rūtą, sėjau mėtą“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Oi, rūta, rūta“. Negana to, suderinus varpus ir prie jų primontavus besisukantį būgną, vidudieniais iš Karo muziejaus sodelio po Kauną pasklisdavo „Tautiškos giesmės“ ir giesmės „Marija, Marija“ melodijos.

Varpais besidominčios Lietuvos kampanologų draugijos narė dr. A.Jurevičiūtė įsitikinusi, kad karilionas turėtų sulaukti daugiau dėmesio. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Pasišovė grąžinti muziką

Nugriovus senąjį bokštą, A.Kačanausko suderinti varpai buvo parduoti Apytalaukės, Leno, Šventybrasčio, Baisogalos, Antalieptės bažnyčioms, taip pat Kauno stačiatikių cerkvei. Už kiekvieną jų paprašyta apie 1 tūkst. litų. Melodijas grojęs varpų muzikos mechanizmas buvo pasiūlytas Šiaulių miestui, tačiau burmistrui Jackui Sondeckiui atsisakius, o kanauninkui Feliksui Kapočiui paprašius, 1942 m. jis buvo perleistas tik ką pastatytai naujajai Prisikėlimo bažnyčiai. Koks buvo vėlesnis mechanizmo likimas, niekas nežino. Pastačius naujuosius muziejaus rūmus ir bokštą, į jį pasišauta grąžinti muziką ir įsigyti modernų 28 varpų karilioną.

„Karo muziejaus įgaliotas kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša apsilankė garsiausiose Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos varpų liejyklose. Pigiausią ir tinkamiausią pasiūlymą muziejui pateikė belgų firma „Marcel Michiels“, esanti Tourno miestelyje netoli Briuselio“, – už 1 kg varpų svorio, pasak Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus muziejininkės, belgai prašė 5 litų. Prancūzai norėjo 8 litų, o vokiečiai užsiprašė dar brangiau. Savaime suprantama, kaina lėmė lietuvių pasirinkimą. Taip, 1934-ųjų pabaigoje V.Nagevičius ir J.Tallat-Kelpša raštu kreipėsi į ministrą pirmininką Juozą Tūbelį prašydami paramos. Jų skaičiavimais, varpai su visos įrangos gamyba ir atgabenimu į Lietuvą turėjo atsieiti kiek daugiau nei 28 tūkst. litų.

Vargino belgų aplaidumas

Vyriausybei pritarus, 1935 m. balandį su belgais buvo pasirašyta sutartis. Vėlesniu dokumentu buvo patvirtintas ir naujasis varpų skaičius – iš 28 jis išaugo iki 35.

„Niekas nenutuokė, kad iki tol, kol varpai atkeliaus į Lietuvą, praeis net dveji metai“, – dr. A.Jurevičiūtė pasakojo, kad gamybos, o vėliau ir pristatymo procesas strigo ne vieną kartą.

Terminai keitėsi dėl sprogusio katilo ir iš jo išsiliejusios bronzos. Vėliau koją kišo nekokybiškai atlieti varpai. 1935-ųjų lapkritį į Briuselį nuvykęs J.Tallat-Kelpša V.Nagevičių informavo, kad karilione aptikta apie 30 pačių įvairiausių trūkumų, dėl kurių jis negali priimti darbo. Dažniausiai nurodoma akordų nedarnumas, reikalavimų neatitinkantys tonai.

„V.Nagevičius nurodė Lietuvos atstovui Belgijoje Vytautui Gyliui kartu su J.Tallat-Kelpša ir kitais specialistais atlikti išsamią varpų ekspertizę ir jį informuoti. Tuo metu Briuselyje vykusioje tarptautinėje parodoje varpus demonstravo Strasbūro gamykla „Ungezer horbogerie Strasboury“, – muziejininkė pasakojo, kad, neradus galimybių varpus nulieti iš naujo, buvo planuojama pradėti derybas su prancūzais. Lietuviams pareiškus, kad belgų liejyklos paslaugų atsisakoma, „Marcel Michiels“ firmos atstovai ne juokais užsiplieskė ir iškėlė bylą. Atidėjus jos nagrinėjimą, belgai sušvelnino toną ir sutiko pakeisti brokuotus varpus naujais. 1936-ųjų birželį J.Tallat-Kelpša vėl išvyko į Briuselį, kur drauge su ekspertų komisija patvirtino naujųjų varpų tinkamumą.

Finišas – po dvejų metų

1936 m. spalio 30 d. Krašto apsaugos ministerijai V.Nagevičius pranešė, kad belgų firma pagal sutartį išsiųs 35 varpus. Krovinio pargabenimas iš Antverpeno buvo patikėtas „Maisto“ akcinei bendrovei. Drauge su varpais į Lietuvą turėjo atkeliauti Paryžiuje įsigyta Jano Stykos 24 kv. m drobė „Vytauto priesaika“.

Deja, belgai ir vėl uždelsė, taip sugriaudami V.Nagevičiaus viltis, kad muziejaus bokšte sumontuoti varpai prabils Vasario 16-osios iškilmių metu. „Maisto“ bendrovės laivas su varpais Klaipėdoje prisišvartavo vasario 6 d.

„Vargai tuo nesibaigė – belgai vilkino sumontuoti varpus. Lietuvoje nebuvo žmonių, galinčių sumontuoti varpus, be to, šį darbą turėjo atlikti būtent belgai“, – Lietuvos kampanologų draugijos narė bandė įsivaizduoti, kiek nervų visa ši situacija kainavo V.Nagevičiui.

Pabūgę naujų nemalonumų, 1937 m. birželį belgai į Kauną atsiuntė trijų žmonių brigadą. Ją sudarė Marčelas Michelsas, Leonas Vanri ir Emilis Kvyreksas. A.Jurevičiūtė pasakojo, kad trijulė atsivežė apie 132 kg įvairių montuoti reikalingų priemonių – įvairių jungimo elementų, laidų. Montavimo darbai truko kiek ilgiau nei dvi savaites. Pagaliau 1937 m. liepą speciali komisija apžiūrėjo sumontuotą 35 varpų karilioną ir nutarė, kad jis suderintas patenkinamai ir yra priimtinas. Kartu su karilionu ir klaviatūra buvo sumontuotas ir automatinis įrenginys. Jam veikiant nustatytu laiku skambėdavo melodijos „Lietuviais esame mes gimę“ ir „Marija, Marija“, o naująja klaviatūra ypatingomis progomis buvo galima paskambinti ir daugiau melodijų.

Didžiausias varpas sveria 751 kg, mažiausias – apie 30 kg. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Vadinkite teisingai

1940-aisiais prasidėjus sovietinei okupacijai, varpai nutilo. Automatinis įrenginys buvo išjungtas. 1957-aisiais karilioną ir vėl prakalbino kompozitorius Viktoras Kuprevičius, savo koncertiniame repertuare turėjęs bemaž 0,5 tūkst. kūrinių.

„Paklausyti varpų muzikos į Kauną važiavo žmonės iš kitų šalių. 1972-aisiais čia buvo atvykęs net sovietinio totalitarizmo ideologas Michailas Suslovas“, – prisiminimais dalijosi ilgametė muziejaus darbuotoja. Tėvo pėdomis sekė sūnus Giedrius Kuprevičius. Karilionu skambino Julius Vilnonis ir Raimundas Eimontas. Dabar prie jo sėda Austėja Staniunaitytė-Proietta – pirmoji ir kol kas vienintelė moteris karilionininkė. Retsykiais galima sutikti ir G.Kuprevičių. Tuomet esą galima tikėtis įvairių improvizacijų, pavyzdžiui, džiazo kūrinių.

„Varpai – tai ne tik muzika. Visai laikais jie buvo labai brangūs“, – A.Jurevičiūtė omeny turėjo ne tik finansinę išraišką. Anuomet varpais buvo pranešamas laikas, svarbūs įvykiai. Tuo metu Kovų varpams patikėta priminti mūsų šalies istoriją.

„Todėl labai svarbu juos vadinti teisingai – ne Karo muziejaus karilionas, o Karo muziejaus Kovos varpų karilionas“, – muziejininkė neslėpė šį pavadinimą miestiečių ir miesto svečių lūpose girdinti itin retai.

Dar daugiau varpų

Kaip jau supratote, apie karilioną su A.Jurevičiūte kalbėjome būdami bokšte. Įveikę kelis šimtus, o gal ir daugiau laiptelių, metalines kopėčias, galiausiai atsidūrėme ten, iš kur sklinda laikrodžio dūžiai, Laisvės varpo ir Kovų varpų kariliono skambesys.

Niekas nenutuokė, kad iki tol, kol varpai atkeliaus į Lietuvą, praeis net dveji metai.

„Keliems žmonėms ankštoka“, – mintyse tikėjausi, kad pavyks patekti į stiklinę kabiną, kurioje laikoma rankinė ir kojinė klaviatūra. Deja, to padaryti nepavyko, tačiau dirstelėti pro langus vidun niekas nedraudė. Šalčiui vaikyti nedidelėje patalpoje pastatytas šildytuvas. Medinis suolelis užklotas raštuotu pledu. A.Jurevičiūtė juokavo, kad, prisėdus prie kariliono, visos šios priemonės pasidaro ne tokios veiksmingos – labiau nei jos šildo darbas prie muzikinio instrumento, kurį reikia valdyti ir rankomis, ir kojomis.

Darsyk žiūrėdama į varpus atkreipiau dėmesį, kad vieni jų blizga labiau nei kiti. Pasirodo, kad 2006 m. Karo muziejaus karilionas buvo  restauruotas.

„Priešingai nei anuomet visko vyko sklandžiai“, – nusijuokė pašnekovė. Lietuvos kultūros paveldo departamentas bokštui ir karilionui sutvarkyti skyrė apie 400 tūkst. litų. Paaukota apie 96 tūkst. litų. Atnaujinto kariliono inauguracija įvyko 2006 m. balandžio 30 d. Skambėjo specialiai šia proga parašyti Vidmanto Bartulio ir G.Kuprevičiaus kūriniai.

Senieji varpai idealiai suderinti, o šalia jų įrengta keturiolika naujų, Nyderlandų firmos „Royal Eijsbouts“ lietų varpų. Vieną jų dovanojo Kaunui Adamkai, o kitus trylika – rėmėjai: tuometis Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius su žmona Rita, garsių Kauno gydytojų Prano Mažylio ir Vlado Lašo šeimos, vieno iš „Laisvės varpo“ fundatorių anūkas Vaidotas Jonas Skrickas, Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai ir kt.

„Tuomet norėjosi palaikyti G.Kuprevičiaus iniciatyvą, kviečiančią padovanoti po varpą. Todėl su su žmona Rita ir prisijungėmė prie rėmėjų, taip raginami ir kitus tai padaryti. Daugelis geranoriškai atsiliepė, o smagiausia, kad iniciatyvą palaikė ir prezidentas V.Adamkus“, – prisiminė A.Garbaravičius.

G.Kuprevičiaus (dešinėje) iniciatyva 2006 m. karilionui rėmėjai padovanojo keturiolika naujų varpų, vieną – ir V.Adamkus. (Evaldo Butkevičiaus  nuotr.)

„Reikia kuo daugiau kalbėti apie karilioną, o į Kauną kviesti bendraminčius iš kitų šalių. Juolab kad ateinantys metai mums yra ypatingi“, – A.Jurevičiūtė neabejojo, kad 2022-aisiais suskambęs Karo muziejaus Kovų varpų karilionas žinią apie save paskleis ne tik po Europą, bet ir plačiai po visą pasaulį.

Muzika miestui

Šiemet Karo muziejaus Kovos varpų karilionas nesiliaus skambėjęs. Anot Kauno menininkų namų Kultūros infocentro vadovės Viktorijos Mašanauskaitės-Rinkšelės, artimiausias varpų koncertas numatytas sausio 13-ąją. Įsitaisyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje kauniečiai ir miesto svečiai bus kviečiami Vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, ir Kovo 11-ąją, švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Varpai gaus balandžio 15-ąją, geriau žinomą kultūros žmonėms, ir Birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną. Didingą šalies istoriją apdainuos ir vienintelį šalies karalių Mindaugą Kovos varpų karilionas šlovins Liepos 6-ąją. Kiti koncertai numatyti rugpjūčio 23-iąją, spalio 1-ąją.

„Dar aštuoniolika koncertų vyks gegužės–rugpjūčio sekmadieniais“, – pasižymėti tai savo kalendoriuose kvietė Kultūros infocentro vadovė V.Mašanauskaitė-Rinkšelė.

Šventiniai varpų skambesys gruodžio 25-ąją skelbs Kalėdų džiaugsmą ir tradiciškai gruodžio 31-ąją palydėję senuosius metus su muzika pasitiks Naujuosius.