– Kuo jūs aiškinate politinės valios nebuvimą? Juk visi supranta, kad Lietuvoje universitetų yra akivaizdžiai per daug? Seimas tikrai gali inicijuoti universitetų jungimąsi.

– Tai yra nuo seno likęs noras būti geriems tikintis, kad per rinkimus ateis balsų. Juk yra universitetų bendruomenės, draugai, kolegos. Sunku pasakyti, kodėl politinės valios nėra, reikėtų pačių politikų paklausti.

– Ar jūs nesijaučiate balta varna, kai Švietimo ir mokslo ministerijoje ar vyriausybėje kalbate apie universitetų jungimąsi?

– Jaučiuosi. Kalbu apie tai, kur tik galiu. Ir man malonu, kad universitetų jungimasis jau yra pribrendęs reikalas. Manau, kad ir ši vyriausybė taip pat padarys sprendimus.

– Kitas dalykas. Seimas atmetė siūlymą nustatyti 7 balų ribą gerai besimokančiam studentui apibūdinti, tai palikta spręsti aukštosioms mokykloms. Kaip tai vertinate?

– Blogai. Netikęs siūlymas nustatyti balą, dar prastesnis sprendimas yra palikti pačioms aukštosioms mokykloms spręsti, koks studentas laikomas gerai besimokančiu. Objektyvumo nebus, rotacija bus labai abejotina. Ratas apsisuka ir mes vėl grįžtame į finansavimo sistemą.

– Kokia finansavimo sistema, jūsų nuomone, būtų gera?

– Esu ne kartą tai sakęs: labai nedidelę sumą turėtų sumokėti kiekvienas studentas. Likusią dalį – valstybė. Tokiu būdu universitetų biudžetai susibalansuotų. Geriausiai besimokančius, taip pat socialiai remtinus studentus nuo mokesčio galima būtų atleisti. Mano manymu, šiai dienai tai būtų labiausiai tinkanti sistema. Tačiau prasideda demagogija, kad esą reikia keisti Konstituciją. Nebūtinai. Kai kurie Europos universitetai nedidelį mokestį už studijas yra  įvardinę kaip įmoką už dokumentų tvarkymą, registraciją. Esu suskaičiavęs ir sumą, tai būtų apie 500–600 eurų metams. Taip, jaunuoliui iš provincijos tai būtų nemaža suma, tačiau yra ir studijų kreditai, kitos formos, kurios veikia Vakaruose.

– Pone Baršauskai, manote, kad universitetų konkurencija yra ydinga? Kad ir kovojant dėl krepšelio?

– Tikrai ne. Konkurencija yra būtina. Tačiau dabar ji yra iškreipta. Nes sudarytos sąlygos yra nevienodos, nėra arbitro, kuris stebėtų situaciją – turiu omenyje Švietimo ir mokslo ministeriją. Pavyzdžiui, stojimo į universitetus rezultatai. Visiškas chaosas. Ministerija turi įsikišti ir valdyti tą procesą. Kai kurie universitetai netgi prideda lojalumo balus – jei pas juos stoji, gauni balą. Apie kokias vienodas sąlygas galime kalbėti?

– Jūsų nuomone, kiek Lietuvoje turėtų būti universitetų?

– Estai jau atvirai šneka, kad Estijoje užtenka trijų universitetų – dviejų Taline ir vieno Tartu.Visi kiti – ne universitetai, o kolegijos, profesinės mokyklos. Aš ne vieną kartą sakiau:  pirmiausia apibrėžkime, kas yra universitetas ir sudarykime jam sąlygas, kurios būtų adekvačios europinėms sąlygoms. Bet 45 aukštosioms mokykloms mes tokių sąlygų nesudarysime. Turime jau šiandien kalbėti, kiek universitetų lieka Lietuvoje. Gal šiek tiek daugiau negu Estijoje.

– Du Vilniuje, vienas Kaune ir vienas Klaipėdoje? Tokia jūsų svajonė?

– Atvirai pasakysiu – nežinau, neskaičiavau. Be to, universitetų skaičius yra ne mano valioje.  Šiandien mums svarbiausia – studijų kokybės reforma. universitetų jungimai yra orientuoti visų pirma į studijų kokybės gerinimą.