Nors lietuviai kartais pelnytai, kartais ne dėl visko kaltina save, kelia sau per mažus tikslus, jų nacionalinis būdas yra palankus antreprenerystei. Jei išnaudotų visas galimybes, Lietuva galėtų greitai pasivyti sparčiai augančią gretimos Lenkijos ekonomiką. Taip tvirtina Kauno technologijos universitete (KTU) viešėjęs antrepreneris iš Silicio slėnio, Berklio universiteto lektorius Kenas Singeris.

Daugybės pradedančiųjų įmonių, vadinamųjų "startup‘ų", JAV ir Europoje įkūrėjas bei vadovas K.Singeris Kaune skaitė paskaitą "Ko reikia, kad taptum geru verslininku?" Amerikietis pabrėžė, kad antreprenerio kelio pradžia nėra rožėmis klota. Tenka susidurti su daugybe problemų, kurias reikia spręsti greitai: komandos formavimas bei jos vadyba, verslo idėjos išgryninimas, techniniai sprendimai, legalumas, buhalterija ir t.t.

"Tenka ir žmonių atleisti. Jei priimsi netinkamų darbuotojų – verslo pabaiga, jei neatleisi blogų – geri išeis. Pirmoje savo įkurtoje pradedančiojoje įmonėje atleidau geriausią draugą, nes nenorėjo dirbti. Formuojant kolektyvą, negalima priimti vien tik mąstančiųjų kaip ir tu. Reikia, kad darbuotoji išmanytų apie skirtingus dalykus: kurtų idėjas, pardavinėtų, spręstų techninius klausimus", – patirtimi su KTU studentais dalijosi K.Singeris.

Jo teigimu, antrepreneris kiekvieną dieną klysta ir stengiasi tas klaidas taisyti. Kiekviena nesėkmė versliam, inovatyviam, kūrybingam žmogui – žingsnis į priekį. Jis į darbo procesą žiūri kaip į žaidimą, mėgsta išbandyti naujas technologijas, veiklos galimybes. Tai ir yra antreprenerystė.

– Ar lietuviai, palyginti su kitomis šalimis, yra antrepreneriški? – po paskaitos paklausėme K.Singerio.

– Tai jau penktasis mano vizitas Lietuvoje, bet tikrai negaliu sakyti, kad viską žinau apie lietuvius. Tačiau kiekvieną kartą lankydamasis čia, vis daugiau sužinau apie jūsų kultūrą. Pastebėjau didelį mąstymo skirtumą tarp vyresnės ir jaunesnės kartos. Vyresnių žmonių mentalitetas visiškai kitoks – nei blogesnis, nei geresnis, tiesiog kitoks. Jie mąsto santūriau, apgalvoja savo sprendimus. Jaunesnioji karta, kaip ir kitų šalių jaunimas, yra gyvybingesnė, energingesnė, ieškanti galimybių. Džiugu, kad jauni lietuviai yra ambicingi. Deja, dažnai išsikelti tikslai būna mažesni už ambicijas. Palyginti su Amerika, Lietuvoje sėkmės kartelė žema.

Visi antrepreneriai, su kuriais teko bendrauti Silicio slėnyje, slapčia, o kartais ir ne, siekia tapti milijardieriais. Bendraujant su jaunais Lietuvos antrepreneriais, matyti, kad jie trokšta sukurti verslą, kuris įsitvirtintų mažoje Lietuvos rinkoje. Vadinasi, tik kelių milijonų dolerių vertės verslą.

Sakyčiau, kad lietuvių ambicijos yra tokios pat didelės, kaip ir bet kur kitur pasaulyje, tačiau tarsi bijoma norėti per daug, o tai riboja veiklos galimybes. Jei jauni Lietuvos antrepreneriai orientuotųsi į globalią rinką, jų tikslai būtų gerokai didesni.

– Kaip pakeisti savo mąstymą ir nebūti pernelyg kukliems?

– Reikia susitikinėti su žmonėmis. Man teko dirbti su antrepreneriais iš beveik visų žemynų – Rytų Europos, Azijos, Lotynų Amerikos. Labai greitai supranti, kad visi jie panašūs, nesvarbu, kokia jų kultūra, gimtoji kalba, išsilavinimas – technologinis ar humanitarinis. Visi trokšta karjeros, turi didelių lūkesčių. Kai susitinka skirtingi žmonės, supranta, kad šiame lauke nėra vieniši. Kartu ieško problemų sprendimo būdų.

Mūsų užduotis Silicio slėnyje – sukviesti antreprenerius iš viso pasaulio. Kad susitiktų vieni su kitais, pasidalytų požiūriu, problemų sprendimo būdais. Jiems atsiveria naujų galimybių, jie įgyja galią mąstyti plačiau.

– KTU "Startup Space" paskaitoje kalbėjote apie brutalų atvirumą, kaip būtiną sėkmingos verslo pradžios sąlygą, tiesiai šviesiai rėžėte viską, kas negerai. Juk dėl mandagaus nutylėjimo padarytos klaidos ateityje gali reikšti verslo pabaigą. Lietuvos versle matote brutalų atvirumą?

– Lietuvoje esu bendravęs tik su akademine bendruomene, verslo nekūriau. Tačiau pastebėjau, kad lietuviai linkę kritikuoti ir net kaltinti save. Kitų kultūrų žmonės nėra tokie kritiški.

Teigiamas lietuvių bruožas, jog nelaukia, kad kas nors išspręs problemą. Jie arba tiesiog ją palieka, arba ieško būdų patys išspręsti. Tai įdomu. Pavyzdžiui, Prancūzijoje žmonės laukia, kol valdžia išspręs jų problemas. Prancūzai mano, kad rasti problemų sprendimus yra kažkieno kito, o ne jų pačių reikalas.

– Lietuviai dažnai mėgsta lygintis su Estija. Jūsų vertinimu, estai yra verslesni ir inovatyvesni už lietuvius?

– Pirmas mano pastebėjimas: lietuviai šypsosi, o estai – ne. Man tai buvo neįprasta, nes mes, amerikiečiai, įpratę šypsotis. Lietuviai yra kur kas socialesni, linkę bendradarbiauti. Nesakau, kad estai nelinkę, bet lietuvių kultūra yra atviresnė, bendrauja, nesvarbu, ar su žmogumi turi bendrų reikalų, ar ne. Estai nelinkę elgtis taip atvirai, nes kiekvienas jų veiksmas yra tikslingas.

Esu įsitikinęs, kad antrepreneriškumas reiškia socialinį aktyvumą: problemą sprendžia žmonių komanda. Būdami socialūs, lietuviai turi gerų galimybių antreprenerystėje.

Vis dėlto norėčiau pastebėti, kad Lietuvos lyginimas su Estija nėra pats geriausias, nes šių šalių kultūros yra skirtingos. Tinkamesnis palyginimas būtų su Lenkija. Lenkijos ekonomika yra stipri, inovatyvi, antrepreneriška, sparčiai besiplečianti. Lenkai, kaip ir lietuviai, nelaukia, kol kas nors už juos išspręs problemas. Palyginti su Lenkijos pasiekimais, Lietuva nelabai daug atsilikusi ir pajėgi ją pasivyti. Juk mažesnė šalis gali būti judresnė, vikresnė, greičiau priimti sprendimus. Manau, kad Lietuvos perspektyvos yra labai geros.