Padėka už pagalbą

Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šaulius, jau kone du mėnesius į Kauno klinikinę ligoninę einančius kaip į antrąjį darbą, pirmadienio vidudienį prie Infekcinių ligų skyriaus korpuso pasitiko įstaigos generalinis direktorius Albinas Naudžiūnas. Glėbyje spausdamas pluoštą vardinių diplomų ir medalių, profesorius dėkojo savanoriams už sunkmečiu suteiktą paramą.

„Nors tokio karo, kokį matė mūsų seneliai, šiuo metu nėra, yra kitas – biologinis, su nematomu priešu. Todėl dar kartą norime padėkoti šauliams, kurie padėjo su juo kovoti“, – savanorių vardus ir pavardes vieną po kito ėmė vardinti A. Naudžiūnas.

Nors tokio karo, kokį matė mūsų seneliai, šiuo metu nėra, yra kitas – biologinis, su nematomu priešu.  

Koronavirusui praretinus darbuotojų gretas, kelios dešimtys šaulių, anot jo, užėmė jų vietas ir dirbo pačius įvairiausius darbus. Pradedant maisto ir vaistų dalybomis, baigiant – mirusiųjų gabenimu.

„Įsivaizduokite, kai smulkiai moteriškei reikia perkelti maždaug 120 kg sveriantį kūną. Stovėjo personalo darbuotojos ir verkė“, – Kauno klinikinės ligoninės atstovė pasakojo, kad socialiniuose tinkluose pasirodžius kvietimui įsilieti į savanorių gretas, norinčiųjų padėti medikams buvo nemažai, tačiau sužinoję, kokius darbus gali tekti vykdyti, žmonės persigalvodavo. Todėl šaulių fizinė jėga labai pravertė.

Nesusitaikė su mirtimi

Diplomu ir medaliu už savanorystės valandas įvertintas šaulys Rimas Žilinskas pasakojo, mirusiuosius gabenęs ne vieną kartą, tačiau keisto jausmo širdy taip ir nesugebėjęs atsikratyti.

„Koks laikinas žmogus. Čia jis gyvas, kvėpuoja, čia jau guli maiše, – prisiminus vieną įvykį, šaulio kūnu iki šio laksto šiurpuliukai. – Paėmiau vežti mirusįjį, o ant maišo parašyta Žilinsko pavardė. Žinojau, kad ne giminaitis, bet vis tiek buvo nejauku.“ 

Pikčiausia dėl skeptikų, manančių, kad koronavirusas – sąmokslo teorija.

Nesmagiai šaulys jautėsi ir tada, kai eidamas skyrių koridoriais matė jaunus, fiziškai stiprius, tačiau savimi nepajėgiančius pasirūpinti vyrus. Tokiais momentais, anot šaulio, jo jausmų skalė raudonavo ties maksimumu.

„Pikčiausia dėl skeptikų, manančių, kad koronavirusas – sąmokslo teorija. Įdomu, ar bent vienas jų, apsilankęs tokioje zonoje, galvotų ir kalbėtų taip pat, – šaulys tikino niekada nepamiršiąs medikų veidų iš po skafandrų ir darbų krūvio, su kuriuo teko dorotis žiemos pradžioje. – Ateidavome vienai, 4 val. pamainai, tačiau, jei nebūdavo užsirašiusių žmonių, likdavome ilgesniam laikui. Nėra ką lyginti darbų apimčių dabar ir to, kas buvo anksčiau.“

Dirbo įvairius darbus

Kalbinti šauliai pasakojo išbandę pačius įvairiausius darbus. Antai, R. Žilinskas ir bendramintis, bendrakeleivis Robertas Navakas ne kartą gelbėjo vairuotojams. Gabeno ir šiukšles, ir dėžes su medicininėmis atliekomis. Kilnojo pacientus iš lovos arba skyriaus vežimėlio ant automobilinio horizontalaus vežimėlio, padėjo ligoniams apsirengti, apsiauti, nešė jų daiktus, keitė sauskelnes, matavo temperatūrą.  Dalijo maistą, nešiojo vaistus.

„Baimė? Niekada jos nejaučiau. Buvome apginkluoti visomis įmanomomis apsaugos priemonėmis, todėl jaučiausi pakankamai ramiai, – valandų, praleistų Kauno klinikinėje ligoninėje Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šaulys R. Navakas nė karto neskaičiavo, o sužinojęs apie pagalbos poreikį, nekėlė klausimų, eiti ar ne. – Net nesvarsčiau. Jei galiu padėti ir būti naudingas, kodėl gi to nedaryti? Lygiai taip pat elgčiausi ir dabar.“