Likusią vasaros dalį, rudenį, žiemą ir daugybę metų Lietuva praleido jau tempdama sovietų okupacijos jungą, kurio itin skaudžia dalimi tapo trėmimai, kitoks susidorojimas, lietuvybės trynimas iš atminties ir iš kasdienybės. Autorius kviečia pabandyti įsivaizduoti, kuo pirmomis birželio dienomis, kurios tapo paskutinėmis laisvės dienomis, gyveno žmonės, apie ką svajojo, ką planavo.

Optimizmu persmelkta atmosfera, kunkuliuojantys darbai, idėjos ir gandai, rekordinis šalies biudžetas, nors tuo metu aplink Lietuvą siautė karas. Visa tai N.Černiauskas perteikė per įvairias to meto asmenybes, išanalizavęs jų dienoraščius ir kitus šaltinius.

„Tai dviejų savaičių Lietuvos gyvenimo kronika, kur kartais dėmesys sukoncentruojamas į labai kasdieniškus dalykus, eilinių žmonių kasdienybę. Kartais žvilgsnis pakyla virš kasdienybės, virš visuomenės iki valdžios, Europoje vykstančių dalykų. Vaizdas – tarsi žiūrint ir mikroskopu, ir teleskopu“, – knygą apibūdino istorikas.

– Koks tuo metu buvo Lietuvos gyvenimas? – paprašėme papasakoti N.Černiausko.

Istorikas N.Černiauskas kviečia mintimis nusikelti į lemtingą vasarą prieš daugiau nei 80 metų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Gana panašus į dabartinį. Kunkuliuojantis, įvairiapusis. Visuomenės nuotaiką tuo metu nori nenori veikė tai, kad aplink Lietuvą Europoje vyko karas. Žmonės gyveno nerimaudami, kaip čia bus, kas laukia. Dabar irgi panaši situacija dėl pandemijos. Kyla daug klausimų, ar ji jau baigiasi, kaip gyvensime rudenį.

– Nepaisant aplink vykusio karo, nuotaikos Lietuvoje 1940 m. iki okupacijos buvo optimistinės?

– Retrospektyviai žiūrėdami į praeitį, į 1940 m., jų pradžią, žinodami, kad valstybę ir visuomenę ištiks okupacija, tuos žmones tarsi nurašome, manydami, kad nieko nebevyko, kad vyravo apatija, visi tarsi laukė tos blogiausios valandos. Anaiptol. Taip linkstama manyti, nes žinome, kuo viskas baigėsi, bet tuo metu žmonės gyveno savo įprastus gyvenimus, dirbo žemės ūkio darbus, planavo atostogas, niekas apie jokias okupacijas negalvojo. Virė gyvenimas tiek, kiek galėjo aplink siaučiant karui.

Dauguma moksleivių, studentų tradiciškai vasarą planavo grįžti į savo tėviškes, padėti šeimų ūkiuose ir pailsėti. Valdininkija – į Palangą.

– Kur tuo metu Lietuvos gyventojai tą vasarą planavo atostogauti?

– Labai įvairiai. Dauguma moksleivių, studentų tradiciškai vasarą planavo grįžti į savo tėviškes, padėti šeimų ūkiuose ir pailsėti. Valdininkija – į Palangą. Atsirado ir naujų kurortų. Tuo metu labai populiarėjo Zarasai. Aplink Kauną atsirado kaimo turizmo ištakos. Ūkininkai prie Nemuno poilsiui nuomojo daug sodybų, kambarių.

– Kaip to birželio pradžioje laikėsi šalies verslas?

– Nepasakyčiau, kad 1939 ir 1940 m. sandūra buvo prasta, bet signalų buvo. Strigo kai kurių medžiagų importas, todėl jų trūko gamyboje, eksportas kai kur irgi sustojo, bet krizės, kokios buvo galima tikėtis, kad ištiks Lietuvą kaip 1931 m., nebuvo. Ekonomika tą rekordiškai speiguotą žiemą atsilaikė, galima sakyti, stebuklingai, bet daug kas nerimavo, kaip seksis kitą žiemą. Tam buvo intensyviai ruošiamasi. Ieškota naujų rinkų, keičiamos žaliavos, imta taupyti.

– Vyriausybė patvirtino didžiausią metinį biudžetą ir palaimino šalies elektrifikacijos bei susisiekimo gerinimo planus. Iš kur toks biudžetas karo metu?

– Optimizmo netrūko. Biudžeto išlaidos planuotos tikrai didžiulės. Tai iš dalies susiję su susigrąžintu Vilnijos kraštu. Padidėjo Lietuvos teritorija, smarkiai išaugo gyventojų skaičius. Tokį biudžetą leido formuoti tuo metu atsigavusi Lietuvos pramonė ir ūkis. Pajamos nuolat augo nuo krizės 1931 m., todėl nuostabos dėl biudžeto nebuvo. Kalbos apie elektrifikacijos, geležinkelio, melioracijos projektus vyko apie dešimtmetį, tačiau kaip tik tą vakarą prieita prie konkrečių dalykų. Valstybė tuo metu skatino didžiulius projektus, nes jie leidžia įdarbinti daug žmonių. Dėl karo nemažai žmonių buvo netekę darbo. Iš tiesų tada pradėta planuoti tiesti magistralę Vilnius–Kaunas, atskiras geležinkelio atkarpas, ypač domėtasi elektrifikacijos planais prijungtame Vilniuje. Spręsta, ar baigti statyti lenkišką Turniškių hidroelektrinę, kuri taip ir nebuvo baigta. Dabar mūsų valstybės vadovai gyvena namuose, kurie buvo statyti tos elektrinės inžinieriams. Elektrifikacijos planai tuo metu buvo didžiuliai, nes ji tuo metu buvo progreso variklis. Daug kalbėta ir apie hidroelektrines, kad reikia tvenkti Nemuną. Gal, koncentruojantis į didelius planus, stengtasi nuvyti mintis apie aplink siaučiantį karą? Pesimizmui nebuvo pasiduodama.

– Kodėl reikėjo tokios knygos apie gyvenimą paskutinėmis dienomis prieš okupaciją?

– Kolegos istorikai yra labai daug parašę apie tą laikotarpį, bet dažnai geopolitiniuose procesuose pradingsta žmonių kasdienybė, ką paprasti lietuviai tuo metu veikė. Gyventojai dažnai rodomi kaip politinių procesų įkaitai, nors jie tiesiog gyveno, nebūtinai galvodavo, gilinosi į šiuos procesus. Tai tiesiog kitoks žvilgsnis į tą lemtingą vasarą. Žvilgsnis iš kitos pusės duoda peno apmąstyti įvairius aspektus, pavyzdžiui, tokius, kad Lietuva kažkuo savo veiksmais prisidėjo prie to, kas jai nutiko 1940 m. vasarą. Niekuo neprisidėjo.

– Kodėl pasirinkote atspindėti dviejų savaičių įvykius?

– Mąsčiau rašyti apie vasaros laikotarpį, tos vasaros laisvos ir tebuvo dvi savaitės. Tai tarsi trumpoji ir paskutinė tos nepriklausomos Lietuvos vasara.

– Kokie pokyčiai, kuriuos pajuto eiliniai žmonės, vyko per dvi pirmas okupacijos savaites?

– Nieko katastrofiško. Per dvi savaites vykdyti tik formalūs ir simboliniai pokyčiai, bet jau buvo pradėta naikinti valstybingumą ir jo ženklus. Okupantai stengėsi, kad iš pradžių okupacijos ženklų matytųsi ir jaustųsi kuo mažiau, norėjo išvengti spontaniško pasipriešinimo ir t.t. Tačiau žmonės pradėjo užsisklęsti, nes iki galo nebuvo aišku, kad vyksta. Visuomenė darėsi vis mažiau visuomeniška, imta labiau rūpintis tik savimi. Dalis karininkijos paleista į oficialias atostogas, taip bandant ja atsikratyti. Liepos pabaigoje prasidėjo visuomenės narių suėmimai ir kiti drastiškų padarinių turėję procesai.

– Kaip rinkote faktus, istorijas knygai?

– Naudojausi tradiciniais šaltiniais. Didelį dėmesį skyriau periodinei spaudai, archyvams, dienoraščiams, užrašams. Amžininkų atsiminimais naudojausi mažiau, nes jie jau persmelkti žinojimo, kas įvyksta vėliau. Karantinas šiek tiek suvaržė šaltinių prieinamumą, bet daugiau dėmesio skyriau patiems šaltiniams, juose rastai informacijai interpretuoti, susieti.

Knygos pristatymas surengtas istorinėje aplinkoje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Gal kas nors jums pačiam tapo atradimu? Kas nustebino?

– Asmenybės, su kuriomis netiesiogiai susipažinau rinkdamas informaciją. Tikrai nustebino ir dailininkė, etnografė Halina Kairiūkštytė, ir poetas Vincas Mykolaitis-Putinas. Nors apie jį daug ką žinojau, bet šįkart jis kitaip atsiskleidė. Nustebino ir jaunoji to meto dvidešimtmečių karta, turėjusi tapti auksinė. Jie nustebino savo europietišku žvilgsniu, gyvenimo būdu, svajonėmis, idėjomis. Įkvepiantys dalykai.

– Žiūrint iš šių dienų perspektyvų, ar teisingas buvo sprendimas nesipriešinti sovietams? Netrūksta svarstymų, spėlionių, kas būtų buvę, jeigu tuomet būtų nuspręsta kitaip.

– Sunku įvertinti. Tai šalutinis klausimas. Dažnai užstringame ties šiuo klausimu. Jis tarsi primestinis. Užduodamas tarsi iš aukos pozicijų. 1940 m. okupacija neretai svarstoma, tarsi auka išprovokavo užpuoliką, gal ne taip elgėsi. Gal mums reikėtų mažiau apie tai galvoti? Yra aiški agresija. Reikia mažiau teisinti, ieškoti, ką ne taip padarėme. Iššovėme ar neiššovėme – tai nieko nekeičia. Yra okupacijos, baisios okupacijos faktas. Lengva patarti, kai žinome, kuo viskas baigėsi.

– Kaip manote, kam labiausiai praverstų perskaityti šią knygą?

– Mano tikslas buvo parašyti studiją, skirtą labai plačiam ratui žmonių, kad jie atrastų tam tikrą praeities žaismę, interpretaciją, skatinančią vaizduotę.