„Džiaugiamės galėdami mūsų specialistų sukaupta patirtimi pasidalinti su kolegomis visoje Europoje. Didžiųjų apuokų populiacija Lietuvoje yra nedidelė ir fragmentuota, tad praktinės žinios, įgytos veisiant ir į laisvę paleidžiant šiuos sparnuočius, bus naudingos ir kitų šalių gamtosaugos specialistams“, – sakė Apatinės Lietuvos zoologijos sodo teritorijos kuratorė Rasa Mikuličienė.

Didysis apuokas – vienas įspūdingiausių Lietuvos miškų gyventojų. Ši sparnuočių rūšis yra ties išnykimo riba ir yra įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą nuo 1976 metų. Pagrindinės populiacijos nykimo priežastys – paukščių trikdymas perėjimo metu, plėšrūnai ir miškų kirtimas.

Ruošiant jauniklius paleidimui į natūralią aplinką, jie buvo maitinami panašiu maistu, kokį šie plėšrūs paukščiai gali sumedžioti gyvendami gamtoje. Kad jaunikliai išmoktų medžioti natūralioje aplinkoje, jų aptvare buvo įrengta dauba, jos dugnas išklotas žvyro, sausų lapų, žolės, samanų ir šakų sluoksniu. Taip įrengtame aptvare padėjus pašarą skatinami jauniklio medžioklės instinktai.

Pranešimo siuntėjų nuotr.

Viso projekto metu buvo kaupiama ir analizuojama informacija, susijusi su šių paukščių veisimu, auginimu, adaptacija, sekimo gamtoje žemėlapiais ir judėjimu paleidimo teritorijose, dienojimo vietomis. Visi paukščiai prieš išleidžiant buvo suženklinti žiedais ir mikroschemomis, atlikti lyties nustatymo tyrimai.

Prieš paleidimą į natūralią aplinką, jaunikliai būdavo patalpinami į specialų adaptacijos aptvarą. Jis įrengtas taip, kad primintų natūralią gyvenamąją aplinką, o didžiųjų apuokų jaunikliai galėtų sėkmingai pasislėpti. Prieš paleidžiant juos į gamtą, aštuoni paukščiai buvo pažymėti siųstuvais, kad būtų įmanoma stebėti jų buvimo vietą. Po mėnesio praleisto adaptaciniame aptvare, buvo atvertas specialus langas, per kurį paukščiai galėjo išskristi į natūralią gyvenamąją aplinką. Stebėjimai parodė, kad į specialų aptvarą jie nebegrįžo.

Tolimesnis paukščių stebėjimas parodė, kad dažniausiai jie įsikurdavo netoli vandens telkinių, o sumažėjus grobio kiekiui, įsikurdavo arčiau fermų, gyvenamųjų pastatų.

Tolimesnis paukščių stebėjimas parodė, kad dažniausiai jie įsikurdavo netoli vandens telkinių, o sumažėjus grobio kiekiui, įsikurdavo arčiau fermų, gyvenamųjų pastatų. Į gamtą paleisti jaunikliai žūdavo dėl nesugebėjimo susigauti pakankamai grobio, dėl atsitrenkimo į antžemines elektros linijas, ligų. Nepaisant projekto metu darbuotojų įdėtų pastangų rūpinantis jaunikliais, tris paukščius, kurie sugebėjo prisitaikyti natūralioje aplinkoje, pražudė piktybiški žmonių veiksmai. Vienu atveju, bandyta imituoti paukščio susidūrimą su mašina, dar vienas paukštis rastas užkastas sodyboje, o trečiu atveju, siųstuvo signalas netikėtai dingo prabangiame kotedžų rajone. Natūraliai didžiųjų apuokų jauniklių išgyvenamumo gamtoje procentas siekia apie 10, projekto metu išgyveno apie 30 proc. į laisvę paleistų didžiojo apuoko jauniklių. Manoma, kad lytinės brandos sulauks 10 proc. individų. 

Visą straipsnį galima rasti EAZA leidinyje „Zooquaria“, pateikiamame čia: https://strapi.eaza.net/uploads/ZQ_123_web_c5eab3bacc.pdf, o pamatyti didžiuosius apuokus galima Lietuvos zoologijos sode kasdien 10.00–20.00 val. (pirmadieniais nuo 11.00 val.).