Kelias – tai nesibaigiantis nuotykis. Taip mano operatorius Laisvūnas Karvelis, kuris su žurnalistu Oliveriu Beckeriu jau ketverius metus egzotiškuose pasaulio kampeliuose kuria laidas 15 mln. žiūrovų auditoriją turinčio Vokietijos televizijos kanalo "Vox" laidai apie automobilizmą.

Gamtos reikalai – gatvėje

Bangladešas, Indija, Madagaskaras, Dramblio Kaulo Kranto Respublika, Burkina Fasas...

Tai dar ne visos egzotiškos šalys, kuriose du penkiasdešimtmečiai ieškojo nuotykių keliuose milžinišką auditoriją Vokietijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje turinčiam sekmadieniniam televizijos žurnalui apie automobilius.

"Dirbame sunkiai nuo ryto iki vakaro ir neretai atrodome kaip prakaituoti zombiai, – nusijuokė Laisvūnas ir pripažino, kad vokietis jį į komandą pasikvietė ne tik norėdamas gal šiek tiek sutaupyti, bet ir dėl sveiko pamišimo. – Tiesa, Oliveris kvailai nerizikuoja. Pietų Sudane ir dar kituose karštuose taškuose lankęsis vokietis baigė profesionalius išgyvenimo, psichologijos kursus, kaip pasprukti automobiliu nuo užpuolikų, kaip jų išvengti, kaip elgtis su pagrobėjais."

O egzotiką, maistą, kultūrą neretai L.Karvelis įvertina jau namie, kai į žmones, kelius, automobilius ir kasdienybę žvelgia jau ne pro vaizdo kamerą.

"Šalis šiek tiek daugiau nei dvigubai didesnė už Lietuvą, tačiau gyvena net 160 mln. gyventojų, – apie Bangladešą pradėjo pasakoti Vilniaus universitete žurnalistikos studijas baigęs ir JAV stažavęsis Laisvūnas. – Sostinėje Dakoje turbūt nėra vietos gatvėse, kur nematytum bent tūkstančio žmonių."

Iš pradžių Bangladeše smogia sodrūs kvapai ir garsai. Bet tai, kas pirmą dieną šokiruoja, trečią jau nestebina, o penktą – išvis nepastebi.

"Vėliau jau nepastebi ir autobuso stotelėje ar bet kur gatvėje ne tik lengvus, bet ir rimtus gamtinius reikalus atliekančių vyrų", – juokėsi L.Karvelis.

Ant stogo pigiau

Vienos skurdžiausių šalių keliuose, kur tik apie 5 proc. vairuotojų turi pažymėjimus, verda intensyvus gyvenimas.

"Turistams Bangladeše vairuoti nepatartina, todėl išsinuomojome automobilį su vairuotoju, – skėstelėjo rankomis įprastai vairuoti mėgstantis Laisvūnas, bandydamas apibūdinti chaosą ir beprotišką eismą Dakos keliuose. – Į autobusą sulipa dvigubai daugiau žmonių, nei yra vietų. Ir dar keliasdešimt važiuoja ant stogo. Bilietas ten (pinigai į ranką) kainuoja perpus pigiau nei autobuso viduje."

Keliuose, kur visi skuba, avarijos dažnas reiškinys, todėl, kai susiduria du autobusai,  aukų būna ne mažiau nei po lėktuvo katastrofos.

Ligoninėje apsilankę keliautojai buvo šokiruoti, kai pamatė, kad ligoniai suguldyti laisvose vietose ant žemės, greta lovų. "Sužeisti, traumuoti. Nematėme, kad kažkas juos slaugytų", – pastebėjo operatorius.

Liaudies teismas

Chaotiškuose keliuose, kur nelengva privažiuoti net greitosios pagalbos ar policijos ekipažui, kasdienybė – liaudies teismas.

"Kaltą vairuotoją sumuša praeiviai, neretai ir policininkai", – Laisvūnas matė, kaip pareigūnai nesisielodami talžė avarijos kaltininką.

O kai autobuso vairuotojas partrenkė rikšą su keleiviais, kurie patyrė ir atvirų lūžių, pradėjo klykti kiti žmonės.

Kaltininkas nesustojo, nes žinojo, kas jo laukia. Tačiau už 100 metrų įstrigo spūstyje, ir jį pasiviję šeši vyrai talžė negailėdami.

Dar per kitą eismo įvykį, apvirtus sunkvežimiui, išbyrėjo ryžiai. Per pusvalandį, kol pakėlė sunkvežimį, maistas buvo išgraibstytas: žmonės sulėkė su indais, kiti saujomis bėrėsi į savo sterbles ir kišenes.

Kavinė – hašišo dūmuose

Lietuvis ir vokietis nesirenka "Hilton", "Kempinski" ar dar prabangesnių viešbučių.

Jie gyvena kukliuose rajonuose ir viešbutukuose, tarp paprastų žmonių, nes tik taip gali pajusti tikrą šalies gyvenimą. Jie ir valgo su vietiniais.

L.Karvelis nusijuokė prisiminęs, kai apsilankius vienoje pakelės kavinėje Bangladeše kilo sumaištis, nes lietuvis paprašė šaukšto: stalo įrankių, kaip ir daugelyje vietos kavinių, ten nebuvo.

"Atnešė šaukštelį, kuris priminė sovietmečio laikų šaukštuką garstyčioms kavinėse arba iš lėlyčių komplekto, – šypsojosi operatorius. – Supratę, kad valgydamas kankinuosi, netrukus atnešė didesnį – tai buvo samtis."

Kartais tokių kelionių metu streikuodavo ir skrandis, tačiau agresyviausiai jis reagavo, kai kaunietis vartojo tabletes nuo maliarijos, nes skiepai nuo šios ligos dar neišrasti.

Indijos Manali mieste, kuriame žiemomis gyvena baltaodžiai, ieškantys nuotykių ir lengvų narkotikų, lietuvį ir vokietį pralinksmino kavinė su dideliu užrašu ant sienos: "Čia nerūkoma."

Tačiau visi rūkė hašišą, netgi padavėjai, o tabaką rūkė vienintelis Laisvūnas, kuris su Oliveriu ten pietavo ir gėrė arbatą: "Buvo labai skanu."

"Baisiausią kavą gėriau Madagaskaro džiunglėse, nors ši šalis skelbiasi kavos eksportuotoja", – stebėjosi operatorius.

Mokestis – degalais

Madagaskaras, kurį lietuvis, surinkęs informaciją apie šalies kelius, pasiūlė Oliveriui, laisvai samdomo profesionalų dueto nenuvylė.

"Tokių baisių kelių dar nemačiau, – rodydamas nuotraukas komentavo Laisvūnas. – 100 kilometrų už sostinės Antananaryvo asfaltuotas kelias baigiasi ir toliau, džiunglėse, išvažiuoja tik labai geri sunkvežimiai arba visureigiai keturiais varomais ratais. O kartais – neišvažiuoja."

Tris paras tokiais keliais lietuvis su vokiečiu važiavo pėsčiojo žingsniu: per gilias duobes, pelkes, purvą, vandenį ir gerokai įmitusios kiaulės dydžio pūpsančius akmenis.

Ir pakelėse nematė nei lemūrų, nei baobabų, nors juos išvysti išvažiuojant linkėjo artimieji.

Beje, ant Madagaskaro didžiausio piniginio banknoto, kuris prilygsta trims eurams, nupiešta kelių statyba.

"Per savaitę matėme tik kelis baltaodžius iš PAR, kurie važiavo itin prabangiais visureigiais. Tradicinis taksi – "Renault" sunkvežimis. Žmonės veža ožkas, dviračius, keičiasi keleiviai, o sunkvežimis, supamas palmių, lėtai braunasi į priekį", – pasakojo Laisvūnas.

Jei prie pakelės pašiūrės padėtas kanistras – tai ženklas, kad čia – degalinė.

Kai kuriose Madagaskaro vietose galima persikelti tik keltais. Ši paslauga oficialiai nemokama, tačiau įprasta, kad vairuotojai užmoka... degalais.

"Keltininkai turi pasirengę žarneles ir iš degalų bako išsiurbia degalų, priklausomai nuo automobilio kainos dydžio, – šyptelėjo L.Karvelis. – Niekas nežino, kokia degalų kokybė, todėl neretai keltas tempiamas lynų arba plaukia pritaisius motorinės valties variklį."

Po kelionės į Madagaskarą, nusileidus lėktuvui Vilniuje ir bene tūkstantąjį kartą važiuojant į Kauną, Laisvūnas pirmą kartą suprato, koks nuostabus šis kelias.

Ašaros, išvydus baltaodžius

Dramblio Kaulo Krante jie keliavo su "Vox" televizijos žurnalo herojumi, kuris dabar gyvena Vokietijoje.

Buvo linksma ir liūdna, kai sportiškas juodaodis išsirinko seną "Peugeot" ir vyko aplankyti savo tėvų.

"Sena mašina išlaikė tik pusę kelionės – paliko ją džiunglių kelyje, – lietuvis ir vokietis Dramblio Kaulo Krante išbandė ir dešimtis kartų suvirintą bei remontuotą mikroautobusą. – Iš seno, perdaryto laužo net sunku buvo pasakyti, kokios jis markės."

Vairuotojas dėl operatoriaus lietuvio nukėlė autobusiuko duris ir pririšo ant stogo, o Laisvūnas netrukdomas galėjo filmuoti kelią.

Kaime, kur gyveno televizijos laidos herojaus tėvai, vaikai, pamatę baltaodžius, apsiverkė iš baimės.

"Jie tokius kaip mes matė pirmą kartą gyvenime", – netrukus Laisvūnas įsitikino, kad kaime nėra elektros, todėl vaikai negalėjo matyti baltaodžių per televiziją.

Greitkeliuose sustabdęs policininkas net neprašydavo vairuotojo pažymėjimo.

"Mano šeimai labai reikia pinigų, – pradarius langą vairuotojui iškart guosdavosi pareigūnas. Vairuotojas jau būdavo parengęs maždaug dolerio vertės banknotą. Ir visi draugiškai išsiskirdavo.

Šalies sostinėje Abidžane kaunietis nufilmavo sceną, kai sankryžoje įvykus avarijai prasikaltusį vairuotoją nesidrovėjo lupti policininkai.

Stiuardesė ant keleivio kelių

L.Karvelis taip ir nesuprato, kodėl Šiaurės Indijoje dauguma vairuotojų užlenkę savo mašinų, motorolerių veidrodėlius: ar jie nereikalingi, ar taip taupo degalus, ar dėl intensyvaus, chaotiško eismo ir vienas greta kito važiuojančių automobilių?

Ten pat vokietį ir lietuvį nustebino kelio ženklai: kaukolė su sukryžiuotais kaulais ir stendai su nupieštais šviesoforais.

"Tik vėliau supratome, kad tai paaiškinimas žmonėms iš provincijos, nes prie raudonos spalvos užrašyta "sustok", prie geltonos – "lauk", o prie žalios – "važiuok", – pasakojo L.Karvelis.

Burkina Fase labiausiai nustebino oro uostas.

Šioje šalyje labai pigūs aviaciniai degalai, todėl dauguma lėktuvų aviakompanijų planuoja maršrutus taip, kad galėtų čia pasipildyti degalų.

"Keistas oro uostas – neįtikimai familiari ir laisva aplinka. Kai mūsų lėktuvą pildė degalais, pilotas kalbėjosi su oro uosto darbuotojais prie lėktuvo, o stiuardesė flirtuodama sėdėjo ant kelių keleiviui, – neįprastus Europai vaizdus pastebėjo Laisvūnas. – Deja, po mėnesio iš šio oro uosto pakilęs keleivinis lėktuvas sudužo."

Išgerdavo ir vairuotojas

Istorinėje Gruzijos dalyje Šiaurės Kaukaze, Tušetijoje, žurnalistas su operatoriumi važiavo kalnų keliu.

"Ten paprasti lengvieji automobiliai neišvažiuodavo, – tačiau Laisvūną nustebino kitkas – kaskart sustojus sutikti vaišingi gruzinai. – Vynu ir čača visur vaišinosi ir vairuotojas. – Iš pradžių buvo nejauku, nes kai kur, važiuojant kalnų keliais, trys ratai būdavo ant žemės, o vienas  kybodavo virš bedugnės. Tačiau netrukus pajutome, kad mūsų vairuotojas nėra savižudis ir vairavo jis itin profesionaliai."

Kartais Oliveriui ir Laisvūnui tekdavo nuslėpti, kad yra žurnalistai, kartais, pavyzdžiui, į Indiją, žurnalistinės vizos ir leidimų laukė... pusantrų metų.

Afrikoje kaunietis suprato vandens vertę ir kodėl kartais nuo troškulio mirę žmonės randami vos už kelių šimtų metrų nuo šulinio.

Miršta jauni

"Kartą Madagaskare pasiėmėme per mažai vandens, negalvojome, kad iškart galima išmaukti litrą, – prisiminė sunkias akimirkas L.Karvelis. – Nespėji net išsigąsti, tirštėja kraujas, girdi tik širdies plakimą ir apima apatija."

Keliautojai vengė Afrikoje klestinčios vudu magijos, nes apie ją dokumentinį filmą sukūręs O.Beckeris žino, kad tai – realu ir tai veikia, o prie durų prikaltas, pavyzdžiui, karvės liežuvis – nėra kvailas žaidimas.

Ar jie matė mirtį kelyje? Taip, kelis kartus. Tačiau egzotiškose šalyse, ypač Afrikoje, Laisvūną labiau nustebino ne tai.

"Ten nemačiau senų žmonių. Senelių matėme tiek pat mažai kaip ir albinosų, – pripažino operatorius L.Karvelis. – Daugelyje Afrikos šalių ilgaamžiškumas labai retas, žmonės miršta jauni, todėl nesistebėjome matydami trylikametę su jos mažyliu ant nugaros, nesistebėjome, kaip jie gerte geria gyvenimą, džiaugiasi šia diena, nes miršta labai jauni."