Viskas įmanoma

Verslininkas T.Kriščiūnas sako nedvejodamas sutikęs savanoriauti Vyrų linijoje. Pagalbos linijos vyrams iki šiol Lietuvoje nebuvo, tad tokia prašymo ir pagalbos teikimo forma vyrams kiek neįprasta. Tačiau kažkaip atsitinka, kad kai galvoje sukasi kokia nors įkyri mintis ar pagalbos paieškos, lyg netyčia užkliūni už istorijų, kurios įkvepia, pakylėja ir gali tapti atspirtimi.

"Aš pats perėjau per tokius dalykus kaip bankrotas, skyrybos, netgi namus praradau. Teko pabūti benamiu. Istorija, kai kažką pats sau pasiekei, nieko verta. Noriu pasidalyti žinia, kad viskas įmanoma. Mano paties istorija rodo, kad įmanoma pereiti visus sunkumus, ir finansinius, ir pradėti viską iš naujo", – nesivaržydamas praeities sako T.Kriščiūnas.

Aš pats perėjau per tokius dalykus kaip bankrotas, skyrybos, netgi namus praradau. Teko pabūti benamiu.

Nuo 2000-ųjų T.Kriščiūnas sukosi nuosavame versle – ledų, kavos ir sušių kavinių tinklas prekybos centruose. Tuomet, ko gero, panašiai kaip ir dabar, teko nuomotis patalpas su vadinamąja daline apdaila, nors realiai tai tebuvo plikos sienos.

Kaip pats aprašo savo patirtį knygoje "500 dienų su Saudo Arabijos princu", investavęs į verslą visas savo pajamas, santaupas ir netgi turtą, galiausiai žlugo. Vyras ne tik viską prarado, bet dar ir liko skolingas beveik visiems Lietuvoje veikiantiems bankams kelis šimtus tūkstančių litų.

"Dabar, jei jau riesta, galima kelti fizinio asmens bankroto bylą ir yra kažkokia šviesa, perspektyva, kad kažkada atiduosi tas skolas. Aš buvau laidavęs asmeniniu turtu, o tuomet dar nebuvo fizinio asmens bankroto įstatymo. Aš nemačiau tos šviesos ir perspektyvos, galvojau – viskas, čia visam gyvenimui, toks Puškino poemų prasiskolinęs, beviltiškas žmogus. Ir kas norėtų su tokiu šeimą kurti, į darbą priimti", – juodąjį gyvenimo periodą prisiminė T.Kriščiūnas.

Atsidūręs tarsi gyvenimo užribyje, verslininkas manė, kad toliau jo laukia iš esmės beprasmis gyvenimas. Knygoje T.Kriščiūnas užsimena, kad vis dėlto su laiku depresiją ir smūgius pavertė gyvenimo pamokomis.

"Kaip mokyklos ir studijų laikais lankytose karatė treniruotėse – nuo smūgių sustiprėja raumenys ir didėja atsparumas", – knygoje rašo T.Kriščiūnas.

"Dabar lengviau. Bent skolų nereikia nešiotis. Turėjau dešimt metų atidirbinėti, kol grąžinau tuos kelis šimtus tūkstančių. Ačiū Dievui, kad tai pavyko, nes buvo metas, kai neįsivaizdavau, kad tai įmanoma", – pokalbio telefonu metu atrodė, kad T.Kriščiūnas šypsosi. Vėliau, skaitydama jo knygą, atkreipiau dėmesį, kad nuotraukose jis visur šypsosi.

Vyrai neverkia?

Paklausiau T.Kriščiūno, ar tuo sunkiuoju gyvenimo laikotarpiu, kai žemė slydo iš po kojų, būtų skambinęs ar rašęs ir vylęsis pagalbos, jei tuo metu būtų veikusi Vyrų linija. Prireikė nedidelės pauzės. "Nežinau net. Gal ne", – nustebino atsakymu, ypač žinant, kad sutiko savanoriauti ir patarti sunkioje padėtyje atsidūrusiems vyrams.

"Gėda mums verkti, pripažinti savo nesėkmes. Nuo mažens mus moko nepasiduoti, būti stipriems. Kai užauga tas ego, kad vyras turi skinti nuolatines pergales, ir kai pralaimima, o anksčiau ar vėliau visiems tai nutinka, tada mes įspeičiame save į kampą ir atrodo, kad geriau niekam nesakyti ir kažkaip pragyventi", – įkaltų stigmų įtaką pabėrė T.Kriščiūnas.

Dabar vėl sėkmingai dirbantis, kitus konsultuojantis verslo ir pardavimų klausimais vyras neslėpė, kad guosti dėl sunkumų būtų ne jo sritis, o štai patarti, kaip susitvarkyti problemas dėl verslo, darbo, jam artimiau.

"Tas guodimas nieko neduoda. Atvirkščiai, varo į neviltį. Būdavo koks draugas sako: "Oi, tu nenusimink, viskas bus gerai." O iš kur jis žino? Geriau jau nieko nesakytų. Geriau ranką ant peties padėti arba, jei yra žmonės, kurie galėtų padėti dėl darbo, arba priglausti pagyventi, tai geriau tokia paguoda. Vis dėlto tie vyrai turės suvokti, kad padaryti viską teks patiems", – tęsė T.Kriščūnas.

Verslininkas, turintis kupiną patirčių bagažą, svarstė, kad labai daug kas priklauso ir nuo to, kokios bėdos užgriūna. Jei kažkas kažką pasakė ar praradai nežymią sumą, be kurios gali pragyventi, gali susitvarkyti. Bet jei atsiduri tokioje situacijoje, kai jau išvis nežinai, kaip gyventi, tada būna labai sudėtinga.

"Bet aš matau šios Vyrų linijos prasmę, nes tai nuotolinis pagalbos būdas. Tai galimybė, kad į sudėtingą situaciją patekę vyrai įgytų ramybę, įsikabintų į žemę. O didžiausia problema vis dėlto tas vyriškas ego. Aš tai aprašiau ir savo knygoje. Iš pradžių sunku tą ego ir atpažinti, o kai atpažįsti, tada klausimas – ką su tuo daryti", – apie ne taip lengvai randamas atspirtis svarstė T.Kriščiūnas.

Istorijos įkvepia

Kalbėdamas apie Vyrų linijos prasmingumą, T.Kriščiūnas neišvengiamai grįždavo į savo patirtis. "Man pasisekė. Aš per radiją išgirdau vyrus, kurie meldėsi. Paskui aš su jais susipažinau. Jie mane susirado, išgirdę mano istoriją", – kvietimą pasidalyti, paliudyti, pakalbėti prisiminė verslininkas.

Prisiminė ir tai, kad tik nuėjęs nesijautė jaukiai. Vyrai garsiai kalbėjo, dalijosi savo patirtimis. Tada T.Kriščiūnas dar kartą įsitikino, kad visi turi problemų. "Tačiau tada, kai išgirdau juos meldžiantis, nėjau, nesiryžau, neišdrįsau. Man buvo geriau per atstumą, iš namų", – T.Kriščiūnas ragina mesti iš galvos, kad galima gyventi atsitiktinumais, emocijomis ir laukti, kad kažkas gero kažkada nutiks tiesiog savaime.

Neabejotinai ryžto kreiptis pagalbos turi suteikti tai, kad nebūtina savęs identifikuoti. Tarsi pasislepi ir kiek drąsiau pasisakyti, kad reikia pagalbos. "Man jau tada taip atrodė, o dabar išvis dar reikia vertinti ir pandemijos situaciją – gali pasikalbėti per vaizdo konferenciją ar paskambinęs, nes eiti jau reikia pastangų. Reikia išeiti iš namų, jausti susipažinimo stresą", – sakė vyras. Nereikia būti patyrusiu specialistu, jog suprastum, kad, esant sudėtingai situacijai, bet koks nepatirtas žingsnis tolygus žygdarbiui pačiam prieš save.

Bet kaip padaryti, kad išdrįstų paskambinti? Vis grįžtame prie sudėtingo klausimo. "Gal tokios tikros žmonių istorijos ir gali įkvėpti? – garsiai svarsto T.Kriščiūnas. – Gal tai, kad bendraus ne teorinių žinių turintis psichologas ar kitos srities specialistas, o žmonės, patys perėję sunkumus, padrąsins?"

Ne vėlu pradėti

T.Kriščiūnas pakreipė kalbą kita linkme. Ėmė pasakoti, kad gauna laiškų ir nustebo, kad yra daugybė tokių vyrų, kurie, patyrę bankrotus, vėliau pradėjo naujus verslus. Neseniai vienas žmogus parašė, kad turėjo įmonę, kuri žlugo. Išvažiavo į Norvegiją ir pradėjo dirbti šiukšliavežininku. Užsidirbo, nusipirko vieną automobilį, kitą, vėl pradėjo naują verslą. Kitas iš Anglijos parašė, kad išvažiavo žlugus verslui.

"Malda eurų neužsidirbsi. Tai padeda atgauti dvasinę ramybę. Aš matau galimybių net ir šioje situacijoje, kurioje daug nežinomybių, – apie gyvenimą su koronavirusu svarstė T.Kriščiūnas. – O dėl patarimų, tai dažniausiai visus atsakymus turi pats žmogus, tik reikia jam parodyti kelią."

Buvau auklėtas taip, kad jei nukrito duona – pakėlei, pabučiavai, suvalgei. O kai matydavau, kad niekam neįdomu, jog virtuvėje kažkas sugedo, supuvo, išjungus šaldytuvą surūgo pienas, – man tai buvo baisiausia.

Verslininkas spėjo įvertinti ir tai, kad sritis, kurioje ir jis dirbo, – kavinės, labai pažeidžiama. Jos užsidarys. Tokius verslus T.Kriščiūnas vadina emociniais. Prisiminimus apie sunkųjį periodą sugrąžina žinia, kad kokia žvaigždutė ar krepšininkas atidaro kavinę. Vyras skeptiškas – anksčiau ar vėliau jie užsidarys.

"Žinote, kas man būdavo baisiausia? Mano močiutės, tėvai užaugę pokario Lietuvoje. Tai man baisiausia buvo matyti, kai dienos pabaigoje į šiukšlių dėžę verčia maistą. Šitai man buvo baisiau nei tie prarasti pinigai. Buvau auklėtas taip, kad jei nukrito duona – pakėlei, pabučiavai, suvalgei. O kai matydavau, kad niekam neįdomu, jog virtuvėje kažkas sugedo, supuvo, išjungus šaldytuvą surūgo pienas, – man tai buvo baisiausia", – dėstė T.Kriščiūnas.

Svajonė ar verslo planas?

T.Kriščiūnas neskraido padebesiais. Jo įsitikinimu, madingi žodžiai "būk pozityvus, mandagus, gyvenk sveikai ir turėsi išskirtinį gyvenimą" neveikia. "Artimiausioje ateityje darbas taps didžiausia vertybe. Tai ne tik mano, tai ir tarptautinio ekonomikos forumo vizija. Čia viso pasaulio didžiausia rykštė – pandemijos, ekonomikos krizių, didėjančio gimstamumo poveikis, automatizacija", – nesimėtyti darbais ragina T.Kriščiūnas.

Jis ir pats sako, kad atstovauja verslui, nenori jokių investicijų į nuomojamas patalpas ir pan. Neslepia ir to, kad po skaudžių gyvenimo pamokų tapo gerokai atsargesnis. "Turėjau tokią privilegiją dirbti su keliais labai turtingais žmonėmis Saudo Arabijoje, Estijoje. Tai turtingi žmonės nerizikuoja, čia tik mums per televizijas pseudomokytojai perša visokias svajones. Jie patys neperėję, nebandę. Visiškas mitas, kad tas, kuris nerizikuoja, negeria šampano. Turtingas žmogus savo pinigais niekada nerizikuoja", – sakė pašnekovas.

Anot T.Kriščiūno, gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, kur turi užsidirbti, pragyventi, šeimą išlaikyti, tad su svajonėmis reiktų būti atsargiems. Jei jos reikalauja investicijų – tai jau nebe svajonės, o verslo planas.