Dainuojančių aktorių trio

„Sutari“ patikėtas festivalio atidarymo koncertas, kuris įvyks birželio 1-ąją Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje. Koncerte skambės ir dainos iš gegužės pabaigoje pasirodysiančio naujausio albumo „Usnys“ („Osty“).

„Sutari“ pasirodymų geografija – nuo Norvegijos iki Brazilijos, nuo muzikos ir teatro festivalių Lenkijoje iki legendinės Seattle’o (JAV) radijo stoties KEXP. Grupės pavadinimas atsiradęs iš lietuviško žodžio „sutarti“, o kūrybą inspiravo lietuviškos sutartinės. Keista ir nedovanotina, kad „Sutari“ iki šiol ne tik negastroliavo Lietuvoje, bet ir apskritai čia beveik nežinomos. „Sutari“ merginos džiaugiasi, kad Klaipėdoje įvyks dviguba premjera: pirmoji viešnagė Lietuvoje ir naujojo albumo pristatymas.

„Sutari“ – grojančių ir dainuojančių aktorių trio iš Lenkijos. Trys žavios merginos – Zofia Zembrzuska, Katarzyna Kapela ir Barbara Songin. Trys balsai, trys talentai, trys temperamentai. Cheryl Waters iš minėto KEXP po jų pasirodymo buvo pritrenkta: „Niekada nemačiau nieko panašaus. Aš jas įsimylėjau iki ausų!“

„Sutari“ kūryboje susipina Lenkijos (Kujavijos ir Mozūrijos regionų) liaudies dainos, lietuviškos sutartinės, autorinė kūryba, archaika ir modernumas. Jų balsai, sukurdami vientisą audinį, kryžiuojasi ir liejasi taip, kad nebeįmanoma atskirti, kur kuri dainuoja.

„Mes esame kaip standžiai išausta drobė. Mus sužavėjo lietuviškos polifoninės dainos – sutartinės. Jos inspiravo ne tik mūsų ansamblio pavadinimą, bet ir atlikimo techniką ir net patį kūrybos principą. Lietuviškas žodis „sutarti“ reiškia derėti tarpusavyje, būti harmoningu. Bandome ne pakeisti dainas, o tiesiog atskleisti tai, kas jose jau slypi. Išsaugodamos stilių, temperamentą, melodiką, ritmą, visų svarbiausia – dainų turinį, artimą moterims, inteligentišką, patrauklų, papildome dainas šiuolaikiniais elementais, skambesiu ir interpretacija. Išlaikome tradicinį muzikavimo charakterį – traktuojame dainavimą kaip dalyvių susitikimą ir dialogą. Susikalbame per muziką – kaip mūsų močiutės“, – dalijosi mintimis B.Songin.

Rodys muzikinį performansą

„Sutari“ – tai trio, sujungiantis poeziją, teatrą ir muziką į vieną pritrenkiamą ir užburiančią originalumu visumą. Jos dainuoja su neįtikėtinu lengvumu, jų balsai susitinka ir vėl išsiskiria, uždengdami intymumo skraiste jų virtuoziškumą. Tai svaigina ir hipnotizuoja. Tiesiog – genialu.

Festivalyje „Sutari“ pasirodys dukart. Birželio 3-iąją Klaipėdos dramos teatre jos parodys muzikinį performansą „Arbūzas“ („Watermelon“).

„Moteris yra aptaki ir glotni, 70 procentų jos kūno sudaro vanduo. Kartais ji būna saldi ir gali užmegzti gyvybę iš sėklos. Moteris yra rausva ir maloniai kvepia. Sezonui pasibaigus ji suvysta“, – taip pristatė spektaklį pačios jo autorės.

Spektaklio veiksmą sudaro istorijos, vykstančios dviejose erdvėse: virtuvėje, kur paprastai pilna žmonių, ir vonioje, kur moteris būna viena. Varvantis čiaupas. Verdančio virdulio švilpimas. Trijų moterų balsai aidi vandentiekio sistemoje. Neįprasti ir kasdieniai garsai, išgaunami judesiais, gestais ir šokiu...

Spektaklyje „Sutari“ muzikos instrumentais paverčia kasdienius daiktus – jų rankose staiga ima ir užgroja vandens pilna vonia, kibirai ir skudurai, vandentiekio vamzdžiai, virtuvės įrankiai – plaktuvas, trintuvė, šaukštai, stiklinės.

M.Borczucho „Apokalipsė“

Varšuvos „Nowy Teatr“ savo spektaklį „Apokalipsė“ Klaipėdos dramos teatre rodys dusyk – birželio 10 ir 11 dienomis. Spektaklis bus rodomas su lietuviškais ir angliškais subtitrais (vertėjai Irena Aleksaitė ir Rimas Užgiris).

Spektaklio režisierius M.Borczuchas (gim. 1979 m. Krokuvoje) – vienas įdomiausių ir perspektyviausių jaunųjų Lenkijos teatro kūrėjų. Studijavo grafiką Krokuvos menų akademijoje, vėliau baigė režisūrą Krokuvos dramos meno akademijoje. Režisieriaus teigimu, jį inspiruoja Anderseno pasakos, Freudo psichoanalizė ir Goethe’s kūryba.

2014 m. M.Borczuchas laimėjo „The Rolex Mentor and Protégé Arts Initiative“ stipendiją, skiriamą septyneriems perspektyviausiems jauniems menininkams iš viso pasaulio. Šioje programoje jis pristatė naujojo savo kūrinio – spektaklio „Apokalipsė“ – eskizą Venecijoje, vėliau tapusį „Nowy Teatr“ premjera. 2015 m. M.Borczuchas, ir anksčiau itin palankiai vertintas publikos bei teatro kritikų, sulaukė tikro triumfo: jo spektaklis „Apokalipsė“ buvo pripažintas geriausiu prestižiniame tarptautiniame teatro festivalyje „Boska Komedia“ (Lenkija, Krokuva).

„Apokalipsėje“ susipina Italija, Senoji Europa, Vakarų civilizacija ir realiai gyvenusios kultinės jos asmenybės. Tai Pieras Paolo Pasolinis – legendinis kino režisierius, neorealistas, dramaturgas ir poetas, nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis, ir Oriana Fallaci – XX a. politinės žurnalistikos ikona, Italijoje dievinta žurnalistė, po prieštaringo straipsnio „Baimė ir išdidumas“, kuriame pranašavo multikultūrinės Europos mirtį, netekusi vos ne visų gerbėjų, mirusi nuo plaučių vėžio (kaip pati teigė, susirgusi juo ne nuo ištisinio cigarečių rūkymo, o nuo degančių Irako karo metu naftos gręžinių dūmų). Abu savosios kultūrinės aplinkos kritikai, jos pačios sudievinti, jos pačios ir pražudyti. Kas juos sieja ir skiria? Geriau įsižiūrėjus, ta pati kito, svetimo baimė. Svetimasis, beje, spektaklyje ir pasirodo – Europai jau gerai atpažįstamu musulmono, teroristo, nelegalaus imigranto pavidalu. Europos laukia mirtis, jos idėjos suicidinės – teigia Fallaci – mus pražudys mūsų pakantumas kitoniškumui. Europos laukia mirtis, aidu atitaria Pasolinis – bet mus pražudys visai ne tai, o masių bukumas, unifikacija ir minios valdžia.

Atvyks ir režisierius

Trečioji realiai gyvenusi spektaklio figūra – Kevinas Carteris, Pietų Afrikos fotografas, išgarsėjęs sukrečiama nuotrauka iš Sudano, anuomet apskriejusia viso pasaulio spaudą. Nuotraukoje – maža iš bado išsekusi mergaitė. Ji pusiau klūpo, pusiau guli. Tai agonija. Greta mergaitės kūnelio kantriai laukia riebus grifas... Už šį savo darbą fotografas gavo Pulitzerio premiją. O kiek vėliau kažkuris įdėmesnis skaitytojas apie nuotrauką parašė atsiliepimą: „Velnias, žmogau, kodėl tu tos mergaitės neišgelbėjai, vietoj to, kad tiesiog fotografuotum?“ Ir pasipylė kaltinimai – nors K.Carteris ir įrodinėjo, kad jį Sudane lydėjo ginkluota palyda, kad jis iššoko su ja tik minutei iš sraigtasparnio, nes ten pernelyg pavojinga, ten kovos veiksmų teritorija. Kaltinimai privedė jį prie nervinės krizės ir K.Carteris nusižudė.

K.Carteris spektaklyje – tarsi tarpininkas, nepasirenkantis nė vienos pusės. Regis, jis žino šiokią tokią labai asmenišką, silpną, vos nujaučiamą galimybę, kaip mums visiems išvengti realiai gresiančios apokalipsės. Ir ta neaiški galimybė turi kažką bendro su empatija. O jei dar paprasčiau – su žmoniškumu ir meile. Gal tai ir yra tikroji Europos tapatybė?

„Apokalipsės“ režisierius M.Borczuchas birželį Lenkijoje į sceną išleis premjerą, ilgai buvo neaišku, ar galės atvykti į festivalį Klaipėdoje. Neseniai jis organizatoriams parašė, kad galės ir atvyks.

Bilietai į festivalio „TheATRIUM“ renginius sparčiai tirpsta – jų galima įsigyti „Tiketoje“. Bilietų kainos tikrai ne „festivalinės“ – nuo 4 iki 15 eurų. Tai festivalio rėmėjų – Klaipėdos verslininkų, miesto savivaldybės ir Dramos teatro dovana žiūrovams.