Klaipėdietis Laimonas Urbikas – populiarus Lietuvoje saksofonininkas, klausytojus užkrečiantis savo energija ir spalvingais pasirodymais. Muzikantas, anksčiau su instrumentu uždarbiavęs gatvėje ir nesibaidantis grojimo vestuvėse, buvimą scenoje prilygina meditacijai, kurios metu energiją pajunta ir atlikėjai, ir klausytojai. Jei ne saksofonas, vyras įsitikinęs – improvizuotų virtuvėje prie puodų.

Laisvo elgesio instrumentas

– Klaipėda neretai laikoma džiazo muzikantų kalve. Čia ir gimėte?

– Įdomus faktas: mano pase įrašyta, jog pasaulį išvydau Pajūryje. Toks miestelio Šilalės rajone pavadinimas. Būdamas vienerių su tėvais persikrausčiau į Girkalius, įsikūrusius netoli Klaipėdos. Su šeima teko pagyventi ir Aukštaitijoje, nes tai – mano mamos kraštas. O bendrojo lavinimo ir muzikos mokyklą vaikystėje lankiau Palangoje, nes į Klaipėdą važinėti buvo per toli. Tačiau uostamiestis man niekada nebuvo svetimas. Pamenu, būdamas mažas su mama čia atvykdavau pramogauti ar apsipirkti. Galiausiai vis tiek apsistojau Klaipėdoje.

– Muzikanto kelias – jūsų aplinkos palikimas?

– Muzikalių giminaičių tikrai turėjau: močiutė, vos tik kas nors užtraukdavo stalo dainą, "turavodavo", senelis grojo akordeonu. Šį nedidelį itališką instrumentą nusikeldavau nuo spintos ir bandydavau tampyti. Mėgau muzikuoti, pasireikšti dainuodamas. Iš pradžių muzikos mokykloje norėjau mokytis groti akordeonu, tačiau tėvai patarė: "Kam tau jis? Eisi į armiją – geriau rinkis pučiamuosius". Taip įstaigą Palangoje baigiau grodamas klarnetu. Na, o nuo jo iki saksofono – tik vienas žingsnis, nes instrumentai giminingi. Tik saksofonas – laisvesnio elgesio.

Meilė muzikai – per kolegas

– Nebuvo kilę minčių, jog muzika nėra jūsų kelias?

– Žinoma, būdamas paauglys turėjau minčių viską mesti. Kiekvienam jaunam žmogui ateina momentas, kai norisi turėti laisvo laiko, užuot lankius pamokas. Apskritai nebuvau labai disciplinuotas mokinys. Kartais išėjęs iš namų taip ir neužsukdavau į muzikos mokyklą. Gyvendamas Panevėžyje, į J.Švedo konservatoriją įstojau būdamas 15 metų. Koks gali būti tokio amžiaus žmogaus suvokimas? Tik jau studijuodamas Klaipėdos universitete ir pakabinęs košės gyvenime suvokiau, jog muzika yra mano pašaukimas. Kaip visada, kai eini savo keliu, randi ir tinkamus žmones.

– Likimas viską pats sudėliojo į savo vietas?

– Taip. Įtaką man padarė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedroje iš Latvijos specialiai į Klaipėdą mokytis atvykęs kolega. Apskritai mūsų kurse susiformavo stipriai grojantis branduolys, kuris visus studijų metus muzikavo. Natūraliai pasidavėme muzikai. Savo atsiskaitymus rengdavome ne auditorijose, o fakulteto koncertų salėje. Atsimenu, jog mūsų baigiamuosiuose egzaminuose komisijos pirmininkas buvo Raimondas Paulas. Mums tai buvo didelis įvykis.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo džiazas?

– Dar besimokant konservatorijoje Panevėžyje. Man buvo gal 17 metų, kai populiarumo piką buvo pasiekęs festivalis "Sing Jazz". Kelias valandas rymodavome prie įėjimo, kad patektume į naktinių improvizacijų koncertus, kol galiausiai mūsų pasigailėdavo. Pasiklausius ten koncertuojančių užsienio atlikėjų, atrodydavo, jog taip groti mums niekada nepavyks. Taip mane užkabino improvizacinė muzika.

Nusidainuojantys neerzina

– Savo gyvenime jums teko sutikti žmonių, kurie nemėgtų ar būtų visiškai abejingi muzikai?

– Ne. Netikiu, kad tokių apskritai yra. Na, nebent juos kamuotų kokia nors psichinė liga. Juk ir garsai gamtoje jau yra muzika. Net kurtieji jaučia ritmą, ir esu garantuotas, jog labai norėtų išgirsti kokių garsų. Skirtumas tas, jog vieni žmonės mėgsta vieną, o kiti – kitą muziką.

– Galite paaiškinti, kodėl kartais klausantis muzikos kūnu bėgioja šiurpuliai?

– Dėl didžiulės muzikantų atiduodamos energijos. Turiu puikų pavyzdį. Mano vyresnysis brolis, kuris su muzika neturi nieko bendro, atvyko pasiklausyti, kaip groju konservatorijos orkestre. Po pasirodymo jis pasakė: "Mano oda pašiurpo". Instrumentų dažniai, rezonavimas veikia fiziškai. Gyvas grojimas daro įtaką kiekvienam. Todėl ir simfoninio orkestro negalima klausyti per radiją. Tai – lyg valgyti austres, kurios buvo ištrauktos iš konservų indelio.

– Kaip reaguojate į kokio nors vakarėlio metu stipriai pro šalį traukiančius aplinkinius?

– Žinote, gyvenime egzistuoja nuoširdžių dalykų. Pavyzdžiui, žmogus, giedantis "Tautišką giesmę" ir nepataikantis į toną, manęs tikrai neerzina. Su dainavimu situacija panaši, kaip ir su bendravimu. Kol žmogus primygtinai nepradeda piršti savo nuomonės, atstūmimo reakcija neįvyksta.

Vestuvės – šventas reikalas

– Kada užsidirbote savo pirmuosius pinigus?

– Būdamas 16 metų su draugu apsiėmėme pagroti vestuvėse. Tos vestuvės buvo pirmasis mano uždarbis, sumokėtas dar "vagnorkėmis". Kadangi buvo kalėdinis laikotarpis, broliui nupirkau laikrodį.

– Vestuvių neatsisakote ir dabar?

– Taip, tai privalomas reikalas. Ir tai tikrai ne vien dėl pinigų. Vestuvėse dabar kaip muzikantas gali gauti tokį moralinį pasitenkinimą. Mano situacija palanki dėl mano muzikinės pakraipos, o ir vestuves žmonės išmoko švęsti kitaip – be trijų dienų baliaus ir baltos mišrainės. Neretai aplinkiniai pamato pučiamąjį instrumentą ir iš karto pagalvoja – džiazas. Tačiau vestuvėse, jubiliejuose ar vakarėliuose mes grojame populiariąją ir kiek lengvesnę muziką – svingą, retro stilių. Dažnai pasirodome gydytojams, akademinei bendruomenei, žinomiems politikams.

– Tenka išgirsti prašymų pagroti labai žemo lygio muziką?

– Kažkada su grupe "Kurpiuose" grojome vienos įmonės vakarėlyje, kuriame atlikome ugningus rokenrolus. Kompanija šoko išpilta prakaito, kai vienas vyriškis priėjo prie muzikantų ir paprašė – dar linksmiau. Paaiškėjo, kad besilinksminantysis norėjo, jog grotume vieno populiaraus muzikinio realybės šou dainas. Dėkoju likimui, kad jau ilgą laiką šventėse mane supa žmonės, galintys įvertinti muziką. Tačiau lietuviai grojimą laidotuvėse, vestuvėse ar gatvėje vis dar prilygina ubagavimui.

– O gatvės muzikanto duonos teko ragauti?

– Taip, Londono metro stotyse. Tačiau ten veikia įdomi Niujorko ar Paryžiaus pavyzdžiu sukurta sistema. Kad galėtum legaliai pasirodyti viešoje vietoje, turi gauti specialios komisijos licenciją – tam, jog būtų išlaikytas aukštas muzikinis lygis. Tada tau paskiriamos zonos, kuriose gali groti. Metro net yra užklijuoti specialūs lipdukai, nurodantys reikiamas vietas. O dar prieš šios tvarkos įvedimą muzikantai patys draugiškai pasiskirstydavo grojimo vietas ir laiką. Įsivaizduokite, metro groja profesionalus gitaristas iš Danijos, už keliasdešimt metrų – smuikininkas iš Ukrainos, dar toliau – vieno Londono muzikinio teatro arfininkas, kurio instrumentas kainuoja pusę milijono litų. Tokia veikla ten nėra laikoma elgetavimu. Per valandą galėdavau užsidirbti 15–20 svarų, kai kiti normaliame darbe gaudavo po 30 svarų. Tai buvo 2002–2003 metai, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje.

Taptų improvizuojančiu virėju

– Jūsų gyvenime buvo lemtingų koncertų, kurie taptų lūžio tašku, kai jau gali pasakyti – aš pasiekiau daug?

– Skirtingais etapais jų buvo daug – tai ir pirmieji pasirodymai konservatorijoje, ir pirmosios improvizacijos. Tačiau negaliu pasakyti, jog  kažkuris įvykis būtų sukėlęs lemtingą sprogimą. Tai aiškinu labai paprastai – negali įvertinti to, kas siekiama ilgu darbu. Kai taupai senoviniam, didelius pinigus kainuojančiam kabrioletui ir jį įsigyji po ilgų vargų, jausmas yra vienas. O tą patį kabrioletą gauti kaip palikimą iš dėdės Amerikoje – kas kita.

– Muzikantai dažnai turi prietarų. Ar lipdamas ant scenos atliekate kokius nors ritualus?

– Prietarai yra mažytė religija, kurią žmogus susikuria sau, kad galėtų kuo nors tikėti. Bet aš, matyt, nesu religingas. Tiesa, kai esi scenoje šalia kito žmogaus ir užgroja muzika, pradeda pulsuoti energija. Vibracijas jaučia tiek klausantieji, tiek grojantieji. Tada ir pradedi tikėti, kad kažkokia aukščiau esanti jėga tikrai egzistuoja.

– Jei ne saksofonas jūsų gyvenime, ką veiktumėte?

– Manau, kad gyvenime, atliekant bet kokį darbą, reikia jausmo. Aš manau, kad turiu visai neblogą pojūtį maisto gaminimui. Gal ir nesu enciklopedija, žinanti daugybę receptų, tačiau, jei nepūsčiau saksofono, tikrai gaminčiau su meile. Ten laisvės ir improvizacijos taip pat, kaip ir muzikoje, labai daug. Dažnai būna, kad perskaitęs receptą, jaučiuosi lyg susipažinęs su džiazo tema. Pagrindinius ingredientus žinau, o toliau jau vadovaujuosi jausmu. Matyt, tikrai būčiau virėju.