Kostiumus 2022 metų „Karaliaus Rodžerio“ pastatymui Gdanske sukūrusi dizainerė Magdalena Brozda yra kilusi iš Čenstakavos miesto, bet jau daugelį metų gyvena ir dirba Ženevoje. Būtent šiame Šveicarijos mieste ji baigė Aukštąją meno ir dizaino mokyklą, vėliau bendradarbiavo su tokiais pažangiais mados namais kaip „A. F. Vandevorst“ ar „Hussein Chalayan“. Už mados kolekciją „If I die today, please call me tomorrow“ („Jei mirsiu šiandien, paskambink man rytoj“) 2015 m. dizainerė pelnė prestižinį „H&M Design Award“ publikos apdovanojimą, kelerius metus sėkmingai plėtoja savo aksesuarų liniją „Worn official“, gaminamų ne Azijoje (jai tai yra itin svarbu), o Šveicarijoje, kur ji ir gyvena. Kostiumų kūrimas operai „Karalius Rodžeris“ buvo jos dvigubas debiutas – tiek operos pasaulyje, tiek Lenkijoje.

– Ar anksčiau Jums buvo žinomas šis K. Szymanowskio šedevras?

– Be abejo, žinojau kompozitorių Szymanowskį, bet turiu prisipažinti, jog anksčiau neteko matyti „Karaliaus Rodžerio“. Sulaukusi Baltijos operos pasiūlymo sukurti kostiumus šiai operai, pradėjau klausytis jos muzikos. Nenorėjau vadovautis vaizdu. Muzika manyje sukėlė keisto sąstingio jausmą, egzistencinių abejonių antplūdį ir priešinimąsi atmetimui ar atskirčiai. Tik vėliau „YouTube“ pasižiūrėjau kelis šios operos pastatymus. Tuomet ėmiau sau kelti tūkstančius klausimų apie patį darbo procesą ir svarstyti, ar tikrai susidorosiu su šia užduotimi. Juk kostiumus reikia sukurti ne tik pagrindiniams veikėjams – Roksanai, Piemeniui, Edrisiui ir Rodžeriui –, bet ir moterų, vyrų, vaikų choro, baleto artistams. Neįsivaizdavau darbo operoje ypatumų.

– Kaip kūrėte kostiumus?

– Per pirmąjį susitikimą su režisieriumi Romualdu Wicza-Pokojskiu ir scenografe Hanna Wójcikowska-Szymczak ilgai kalbėjomės apie spektaklio idėją. Tada išgirdau sakinį, kuris įstrigo, – kursime pasaulį iš daugelio skirtingų elementų. Aptarėme, kaip kiekvienas įsivaizduojame atskirus personažus, jų bruožus, svarstėme, kokia turėtų būti jų išraiška. Nuskambėjo žodis „sekta“. Gavau scenografijos apmatus, juose – smėlėtas horizontas ir šventykla. Ėmiau ieškoti atskaitos taškų, skaičiau apie amišus ir mormonus. Gilinausi į XX a. 3 dešimtmečio, kuomet buvo parašyta opera, specifiką. Analizavau to dešimtmečio drabužių konstravimą, kad kurdama, pavyzdžiui, korsetus, galėčiau semtis idėjų iš to laikotarpio istorijos ir ikonografijos.

M. Brozdos eskizai operos „Karalius Rodžeris“ kostiumams. K. Mystkowskio nuotr.

– Kuo skiriasi drabužių dizainerės ir operos kostiumų dailininkės darbas?

– Dažniausiai dirbu su medžiaga, nuo jos pradedu kurti kiekvieną darbą: apgaubiu manekeną medžiaga, modeliuoju ją, keičiu. Tačiau operos atveju atspirties tašku tapo ne medžiaga, o pokalbis, bendradarbiavimas. Juk Baltijos operos scenoje rodomas ne Magdos Brozdos mados kolekcijos pristatymas. Kostiumai yra didesnės visumos dalis, ilgas valandas trukusių pokalbių ir bendros vizijos rezultatas. Tai yra Romualdo Wiczos-Pokojskio režisuotas operos spektaklis, kuriam scenografiją kūrė Hanna Wójcikowska-Szymczak, o kostiumus – Magdalena Brozda. Visi šie elementai vizualiai turi jungtis į vieną visumą. Režisierius norėjo, kad dainininkai dėvėtų drabužius. O tai, ką aš kuriu, garsėja tuo, jog nelabai tinka dėvėti kasdien. Taigi turėjau ieškoti kompromiso su savimi. Pirmiausia nusipiešiau veikėjus, kūriau koliažus sluoksniuodama visus, mano manymu, svarbius elementus. Paskui užpiešiau galutines formas. Norėjau, kad scenoje matytųsi proporcijos, kad kostiumai darytų įspūdį net paskutinėse eilėse sėdintiems žiūrovams.

– Taigi ką išvysime scenoje?

– Visų pirma darnią viziją. Sektantus primenančius žmones, vilkinčius minimalistinius juodus drabužius ir dėvinčius tokios pat spalvos trumpus perukus. Dirbau su apimtimi, pūstomis rankovėmis ir formomis, kurios suteikia kostiumams plastiškumo. Pasirinkau lengvą, švytintį nailoną, panašų į tą, iš kurio siuvami parašiutai. Iššūkį kėlė bandymas viską susieti su režisieriaus vizija, kurioje svarbus kūniškumas. Stengiausi kostiumuose perteikti gundymo motyvą.

Kostiumai yra didesnės visumos dalis, ilgas valandas trukusių pokalbių ir bendros vizijos rezultatas.

– O pagrindiniai veikėjai? Kokį kostiumą parinkote Roksanai?

– Dvi suknias – ilgas, iki žemės. Pirmame veiksme juodą, o antrame šviesiai žalio atspalvio. Abi sudaro korsetas ir plačios rankovės, krintančios nuo nuogų pečių. Jos perukas – ilgi juodi plaukai ir „radikalūs“ kirpčiukai. Blyškų Roksanos veidą paryškina šviesus grimas, dideli auskarai.

– Ar visi kostiumai vienspalviai?

– Ne visi. Spalva išsiskiria Piemens ir Edrisio kostiumai. Čia rėmiausi XII a. medžiagų pavyzdžiais, kuriuos radau to meto Sicilijos vaizduojamojo meno reprodukcijose.

– Kaip kuriamas drabužis operos dainininkui?

– Nesitikėjau, kad teks atsižvelgti į tiek daug techninių darbo scenoje aspektų. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad negaliu per daug įsijausti su audiniu apie kaklą, nes atlikėjams kils problemų dainuojant, ir kad per sunkūs auskarai gali kelti bėdų. Siuvykloje dirbančios moterys man taip pat paaiškino, kad kostiumai neturėtų per stipriai šlamėti, tad pasirinkau lengvus nailonus. Jūs klausiate, kaip kuriamas drabužis operos dainininkui, bet juk vaidinime dalyvauja ir choras, kuriame yra įvairaus amžiaus, sudėjimo žmonių. „Karaliuje Rodžeryje“ būtent choras, arba liaudis, vaidina labai svarbų vaidmenį. Choristai negali atrodyti prasčiau už solistus, turi kažkuo išsiskirti. Tad sukūriau po kelis suknių modelius moterims ir po kelis komplektus vyrams.

K. Szymanowskio opera „Karalius Rodžeris“. K. Mystkowskio nuotr.

– Kaip atrodė gamybos procesas? Ar asmeniškai prižiūrėjote, kaip siuvami kostiumai?

– Tai nebuvo būtina. Baltijos operoje dirba nuostabūs specialistai. Operos siuvyklai vadovaujanti Teresa Biegalska – didžiulę patirtį turintis žmogus. Nustebau, kad Teresa nedirba su kostiumų prototipais, juos iš karto siuva pagal nupieštą modelį. Per susitikimą sutarėme, kad iki pat premjeros bendrausime nuotoliniu būdu.

– Ar patirtis operos pasaulyje pravers Jums mados pasaulyje?

– Šiandien daug kalbama apie sustabarėjusį, stereotipinį požiūrį į dizainą, kai mados namus valdantis meno vadovas yra guru, kuriam visi paklūsta. Bet dabar toks modelis nebepasiteisina. Ateina laikas, kai būtinas komandinis darbas – sutelktos pajėgos ir kūrybinis bendradarbiavimas. Jaunoji dizainerių karta pirmenybę teikia būtent tokiems sprendimams. Dėstau studentams aukštojoje meno ir dizaino mokykloje „Head Genève“ ir stebiu, kaip keičiasi mados industrijos profesionalų mąstysena. Todėl bendradarbiauti kuriant „Karalių Rodžerį“ buvo žavu. Ateityje tikrai vyraus darbo modelis, kai bendradarbiaujant jungiamos įvairios vizijos ir gebėjimai. Pokalbis, dalijimasis, meniniai kompromisai, kitų išklausymas – tai, mano nuomone, dabarties ir ateities kūrybos raktažodžiai.

– Norėčiau paklausti apie svajonių kolekciją. Ar jau esate ją sukūrusi, o gal dar viskas priešakyje?

– Daugelį metų galvoje sukasi drabužiai, pasiūti tik iš pėdkelnių. Striukės, suknios, batai, sukurti iš vienos vienspalvės medžiagos. Galbūt kada nors sulauksiu pasiūlymo iš kokio nors dramos ar operos teatro ir ši svajonė išsipildys.