Nuo 2022-ųjų pradžios Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbantis baritonas Š. Šapalas pernai pelnė „Metų debiuto“ apdovanojimą už vaidmenis sezono repertuaro spektakliuose: Mazetas Wolfganfo Amadeus Mozarto operoje „Don Žuanas“, Karalius bulvė ir II Pelė Antano Kučinsko operose vaikams „Bulvinė pasaka“ ir „Žvaigždžių opera“, Girdvainis Viačeslavo Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“, Nykštys ir Baubas Nijolės Sinkevičiūtės muzikinėje pasakoje „Pasaka be pavadinimo“.

Š. Šapalas pasakoja apie savo veiklą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir vaidmenį Ph. Glasso operoje „Kelionė“, kuri rodoma lapkričio 15 ir 16 dienomis.

Ph. Glasso opera „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.

– Esate žymių operos solistų ir profesorių Vytauto Juozapaičio ir Vladimiro Prudnikovo mokinys ir šių Lietuvos vokalo meistrų tradicijų tęsėjas. Dainavote Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, sukūrėte ryškių vaidmenų, koncertavote Suomijoje, Estijoje, Slovakijoje, Rusijoje, Čekijoje, Austrijoje, Taivane, Vokietijoje.

– Labai didelė garbė būti paminėtam šalia šių didžių artistų. Vokalo pagrindus studijavau pas profesorių V. Juozapaitį, kuris mane formavo kaip dainininką ir menininką. Daugiausiai jo dėka šiandien galiu valgyti duoną iš šios profesijos ir vadinti save operos solistu. Pas profesorių V. Prudnikovą mokiausi kamerinio dainavimo. Su maestro rinkdavomės sudėtingas programas egzaminams, jis buvo labai reiklus, bet sulaukdavau daug vokalinių patarimų. Abiem savo mokytojams esu labai dėkingas.

Koncertuoti ir atlikti operas užsienyje yra dar kitokia patirtis. Ji kelia naujų iššūkių, kurie labai motyvuoja ir skatina dar labiau pasitempti.

Ph. Glasso opera „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.

– Jau dvejus metus dainuojate mūsų teatre. Kaip čia jaučiatės?

– Labai džiaugiuosi prisijungęs prie šio teatro. Jame sutikau labai daug įdomių žmonių, kurie tapo ne tik kolegomis, bet ir artimais draugais. Klaipėdoje sukūriau ne vieną man labai įdomų personažą.

– Buvote pastebėtas bei įvertintas. Pernai pelnėte KVMT „Metų debiuto“ apdovanojimą už vaidmenis sezono repertuaro spektakliuose.

– Visada labai smagu būti įvertintam. Kiekvienas sunkiai dirbame ir stengiamės atlikti patikėtą užduotį kuo geriau. Įdedame daug kantrybės ir meilės į šią veiklą. Kartais mums sekasi, kartais – ne. Tad kiekvienas geras įvertinimas labai pradžiugina.

Ph. Glasso opera „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.

– Sukūrėte ryškius Grafo ir Antrininko vaidmenis Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“.

– Malonu tai girdėti. Iš tiesų Grafas Šemeta turbūt yra brangiausias ir įsimintiniausias vaidmuo, kurį iki šiol esu kūręs. Rengiant vaidmenį teko savyje ieškoti ypač daug emocijų, kurios dažniausiai buvo labai tamsios. Meilė šiai operai ir darbui ją rengiant, ko gero, išliks visam gyvenimui, nes būtent dainuodamas „Lokį“ pajutau savo profesinę, operos solisto brandą.

– Papasakokite apie pasiruošimą Ph. Glasso operai „Kelionė“, kurioje jums patikėtas vaidmuo. Kuo jis ypatingas vokaliniu požiūriu?

– Kolumbo vaidmens ruošimas prasidėjo dar liepos mėnesį. Pasirengimas buvo labai sudėtingas, muzikinė medžiaga neįprasta, nemeluosiu – kartais net varanti į neviltį. Bet žingsnis po žingsnio judėjome į priekį ir šiokia tokia šviesa tunelio gale sušvito (juokiasi). Operos „Kelionė“ muzika įspūdingo grožio. Personažų linijos ir chorų skambesys išties galingi. Šis kūrinys – buvo didelis iššūkis visiems, tačiau sulaukėme labai gero rezultato. Manau, kad šis spektaklis užprogramuotas didžiuliam pasisekimui.

Ph. Glasso opera „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.

– Įdomu sužinoti ir apie jums skirtus vaidybinius iššūkius.

– Didžiausias vaidybinis iššūkis – perteikti skausmą ir neteisybės jausmą dėl pasaulio tvarkos, kurį dažnai jautė Kristupas Kolumbas. Religija ir mokslas šio genijaus mintyse dažnai pykdavosi.

– Kuo išskirtinis darbas su italų komanda, stačiusia operą „Kelionė“ Klaipėdoje?

– Komanda jauna, pilna energijos ir idėjų. Temperamentingi ir labai žavūs jauni menininkai ieškojo ir rado įdomiausius „Kelionės“ sprendimus. Tai labai įtraukia!

– Operos „Kelionė“ muzikos vadovas ir dirigentas yra Dante Santiago Anzolini (Italija), kurį pajūrio publika prisimena kaip legendinį profesionalą, dar 1994 m. Klaipėdoje pastačiusį Giuseppe’s Verdi „Traviatą“. Kuo išskirtinė darbo su juo patirtis?

– Maestro D. S. Anzolini nuo pirmų repeticijų skaitlines orkestrui ir solistams sakė lietuvių kalba. Tai įspūdinga atsižvelgiant į tai, kad maestro čia buvo tik jaunystėje. Darbas su juo labai ramus. D. S. Anzolini visada bandė padėti ir parodyti kryptį. Visgi dažnai teko pasukti galvą, kaip tai įvykdyti, nes orkestro ritmika neretai skiriasi nuo solistų.

Ph. Glasso opera „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.

– Kas nulemia vaidmens ar spektaklio sėkmę?

– Spektaklio sėkmę lemia bendra visų kūrėjų vizija ir jos įgyvendinimas. Tikiu, kad šio spektaklio laukia didelė sėkmė, nes scenarijaus medžiaga tarsi iš įtraukiančio kino filmo. Galėčiau net sulyginti su Christopherio Nolano mokslinės fantastikos filmu „Interstellar“, pasakojančiu apie astronautų grupės kelionę. Operos „Kelionė“ laikas ir erdvė kintanti, su labai daug netikėtų režisūrinių sprendimų.

– Įdomu būtų sužinoti, kokią vietą jūsų – operos solisto – repertuare užima kamerinė muzika?

– Dažniau tenka dainuoti operoje, bet visada džiaugiuosi sulaukęs pasiūlymų atlikti ir kamerinę muziką. Dainuojant mažesnei auditorijai tenka ieškoti visų įmanomų spalvų, kurios slypi balse. O  tai nelengva, nes negali slėptis už kuriamo personažo pečių, kaip operoje. Kamerinėje muzikoje labai svarbus kiekvienas žodis ir pauzė, kurią valdai tik tu.

– Ar būnant scenoje svarbios publikos reakcijos, palaikymas?

– Palaikymas – labai svarbus, o aplodismentai po spektaklių – pats didžiausias solistų įvertinimas.

– Jūsų didžiausia svajonė? Gal tai – vaidmuo?

– Didžiausia profesinė svajonė yra kada nors padainuoti Skarpiją Giacomo Puccini operoje „Toska“.