Atsigręžus į nueitą kelią

Pasak atlikėjų, joje jie sujungs tris pagrindines savo muzikinių ieškojimų gijas. „Atsigręžę į nueitą kelią, abu matome, kad geriausiai jaučiamės interpretuodami būtent prancūziškojo impresionizmo ir vokiškojo romantizmo kūrinius. Na, o lietuvių autoriai mums visada buvo labai svarbi kūrybos erdvė: jeigu mes nesukursime lietuviškos muzikos interpretavimo tradicijos, tai niekas nesukurs“, – mintimis dalijosi Sonata ir Rokas.

Kartu jie pradėjo groti 1997 m. Abu studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Heinricho Neuhauso institute (Ciuriche, Šveicarija) ir De Paulo universitete (Čikagoje, JAV). Duetas dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir Lietuvoje („Nepaklusniųjų žemė“, „Gaida“, Pažaislio, „Marių klavyrai“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, „Jauna muzika“, Biržų, Šiaulių fortepijoninių duetų ir kt.). Net 15 metų S. ir R. Zubovai buvo muzikos ir ekologijos festivalio Neringoje „Nepaklusniųjų žemė“ įkvėpėjai ir rengėjai.

Duetas daug kartų koncertavo JAV, Kanadoje, Norvegijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Šveicarijoje, Latvijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Irane ir kitur. Jie yra groję su Lietuvos nacionaliniu ir Kauno simfoniniais, Klaipėdos, Šv. Kristoforo, Šiaulių ir Kaliningrado filharmonijos kameriniais orkestrais, pasirodę kartu su „Aukuro“, „Aidijos“, „Polifonijos“, „Jaunos muzikos“ ir „Dainavos“ (Čikaga) chorais.

Minimalistinės estetikos kūriniai

S. ir R. Zubovai intensyviai garsina M. K. Čiurlionio muziką pasaulyje. Nenuostabu, nes Rokas yra didžiojo lietuvių menininko provaikaitis, net į jį panašus. Be to, duetas groja daug ir kitos lietuviškos muzikos, yra atlikęs daugiau kaip 10 specialiai jam parašytų kompozicijų.

Du lietuviški minimalistinės estetikos kūriniai suskambės ir programoje „Skambančios visatos“. Tai bus Broniaus Kutavičiaus – vienos svarbiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos figūrų – opusas „Gilijos laivužis“. Jis sukurtas dviem pianistams ir fonogramai, kurioje girdėti Pamario krašto daina iš Liudviko Rėzos rinkinio.

Klaipėdiečio kompozitoriaus Zigmo Virkšo meditatyvi kūryba yra atskiras puslapis lietuviškos muzikos garsovaizdyje. Kompozitoriaus žodžiais tariant, jo estetinius polinkius formavo poezija, dangus ir žemė, šiek tiek Šventasis Raštas, Rytų kultūros atšvaitai (meditacija). Z. Virkšo muzikos šaltiniai glūdėjo panteistinėje gamtos sampratoje, tautosakos simbolikoje, lietuvių etnose slypinčios monotonijos grožyje. Tai pasigirs ir Zubovų dueto interpretuojamame jo kūrinyje „Paskutinis rudens divertismentas“.

C. Debussy ir J. Brahmsas

Kompozitoriai ir pianistai Johannesas Brahmsas ir Claude’as Debussy, S. ir R. Zubovų nuomone, „savo garsines visatas kūrė prie fortepijono. Todėl muzika šiam instrumentui tiksliausiai atkartodavo jų įsivaizduojamą garsinį pasaulį, geriausiai atspindėdavo jų sielos virpesius. Retiems savo kūriniams dviem fortepijonams jie pasirinkdavo ypatingai didingus sumanymus.“

Pianistai pasakojo: „Mūsų dueto ketvirčio amžiaus meninėje raidoje visada labai svarbią vietą užėmė C. Debussy ir J. Brahmsas. Esame atlikę visą Debussy kūrybą fortepijoniniam duetui – nuo tokių mažų perlų kaip „Mažoji siuita“ ir „Šeši antikiniai epigrafai“ iki mažai žinomų ankstyvųjų simfoninių kūrinių. Kiekvienas Debussy kūrinys – tai kelionė į vitališką ir nenuspėjamą spalvų ir charakterių pasaulį, kiekvieną kartą užburia kompozitoriaus gebėjimas garsais sukurti pačius neįtikimiausius vaizdinius, emocinius atspalvius ir charakterius. Galime prisipažinti, kad kūrinys „Šeši antikiniai epigrafai“ mus sujungė į duetą.“

Pirmosios „Skambančių visatų“ dalies pabaigoje duetas atliks C. Debussy opusą „Lindaraja“ ir trijų dalių ciklą „En blanc et noir“ („Baltais ir juodais“).

Po pertraukos suskambės J. Brahmso Sonata dviem fortepijonams f-moll. S. ir R. Zubovai prisiminė: „J. Brahmso muzika mus abu žavėjo nuo pat jaunystės, ji buvo labai svarbi mūsų, kaip pianistų, formavimuisi. Brahmso soliniai kūriniai, jo kameriniai opusai, koncertai fortepijonui ir orkestrui, jo simfoninė muzika formavo mūsų estetines pažiūras ir mus kaip pianistus. Brahmso Sonata dviem fortepijonams f-moll, op. 34b, kurią taip pat žinome ir kaip Fortepijoninio kvinteto f-moll, op. 34, ir styginių kvinteto variantus, – tai ir nepaprastai prašmatnus kūrinys, ir subtilus kamerinis opusas, savo apimtimi ir minties skrydžiu prilygstantis kompozitoriaus simfonijoms.“