Spektaklis „Remyga“ su nauja energija atvyksta į Klaipėdą (spektaklis perkeltas į gegužę)

  • Teksto dydis:

Daugelį Lietuvos scenų jau spėjęs apkeliauti Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklis „Remyga“ atvyksta į Klaipėdą. Pagal Rimanto Kmitos pjesę pastatytas spektaklis, kurį režisavo Oskaras Koršunovas (asistentas Jokūbas Brazys) turėjo būti rodomas balandžio 13 d., Klaipėdos dramos teatre, tačiau dėl aktoriaus ligos jis perkeliamas į gegužės 11 d., trečiadienį, 18.30 val.

Apie paslėptas ir savaime nedingstančias blogio formas

„Remyga“ – ne tik reikšmingiausias, bet ir populiariausias pastarojo laikotarpio VŠDT spektaklis, kuris visą sezoną vaidinamas sausakimšose salėse. Ukrainos karo su Rusija kontekste „Remyga“ skamba dar aktualiau. Spektaklis įgavo gilesnį „kvėpavimą“ ir naujos energijos. Šiandien dar skaudžiau ir jautriau skamba pagrindinė spektaklio „Remyga“ tema – gėrio ir blogio jėgos, įvairiausiomis formomis – paslėptomis ir atviromis – egzistuoja visais laikais. Ir jei mums rūpi visuomeniniai dalykai, privalome kažko imtis, kad gėris laimėtų. Galutinių pergalių šiame kare nebūna, kova vyksta nuolatos.

„Remygos“ istorija plėtojama virsmo laikotarpiu – Sąjūdžio, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, tačiau spektaklyje kalbama apie tai, kad daug dalykų iš to virsmo laiko taip ir liko nepasikeitę – liko traumos, liko nomenklatūra, ryšiai. „Norėjau kalbėti apie tai, kad blogis lengvai nedingsta ir lengvai plinta. Tai istorija apie tai, kaip kovoti su blogiu, kai jo grėsmė išnyksta. Nepriklausomybė atkurta, bet blogis susigėręs tarsi karinio aerodromo mazutas į žemę ir į žmonių sąmonę“, – pasirodžius romanui „Remyga“ sakė R. Kmita.

Istorija apie tai, kas buvome ir kuo tapome

Spektaklis „Remyga“ grąžina į pirmuosius nepriklausomybės metus – į tą sudėtingą pokyčių laiką, kai kartu su nepriklausomybės idealizmu grūmėsi tamsiosios senųjų struktūrų jėgos. Tarp šių dviejų jėgų blaškosi pagrindinis pjesės herojus Remyga, chaotiškoje visuomenėje desperatiškai bandantis išlikti sąžiningu prieš save ir kitus. Tai istorija apie vaikiną, kuris iš Afganistano karo traumuotas grįžta į gimtuosius Šiaulius. Jis bando savyje rasti jėgų sąžiningai gyventi sudėtingais permainų laikais, tačiau visuomenėje tuo metu vyksta didžiuliai tektoniniai lūžiai. Remyga stengiasi laviruoti, bet vienas, be kitų paramos jis nelabai ką gali padaryti: dauguma žmonių bando juo pasinaudoti, o jis, nepaisydamas nieko, nori sužinoti tiesą ir savo gyvenime siekia tikrų dalykų. Namo grįžęs Remyga parsiveža košmarus, gimtajame mieste sutinka meilę, bet meilė tik dar labiau sujaukia jo gyvenimą. Kad išvalytų aplink tvyrantį blogį Remyga rizikuoja meile, sūnumi ir savo gyvybe. Spektaklis kelia vieną aktualiausių nūdienos klausimų, kuo mes buvome ir kas esame dabar?

Spektaklis „Remyga“ grąžina į pirmuosius Nepriklausomybės metus – į tą sudėtingą pokyčių laiką, kai kartu su nepriklausomybės idealizmu grūmėsi tamsiosios senųjų struktūrų jėgos.

Šiaulietiškasis Tvin Pyksas

Pasak O. Koršunovo, šioje pjesėje atsiveria visiškai netikėtas Šiaulių vaizdas. „Tvin Pyksas, palyginus jį su Kmitos „Remygoje“ atsiveriančiomis to meto Šiaulių keistenybėmis, fantazmais ir realybėmis – atrodytų kaip ramus ir nekeistas miestelis“, – sako režisierius.

Spektaklio kūrėjai pateikia fantasmagorišką to laikmečio istorijos versiją, nuaustą iš tikrų faktų ir fikcijos. Nors rašant pjesę gausiai remtasi dokumentine, archyvine medžiaga, ji sujungta taip, kaip tikrovėje nebuvo ir negalėjo būti. R. Kmita: „Pietinia kronikose“ daug atpažįstamų, dokumentiškai atgaivintų detalių, o „Remygoje“ man buvo svarbus žaidimas. Tarkim, pjesėje yra panaudoti autentiški radijo įrašai, tekstai, paimti iš laikraščių, žiniasklaidos, tačiau jie šiek tiek pakeisti. Rėmiausi nuotraukomis iš to laiko, personažams suteikdavau bruožus iš Šiauliuose vykusių istorijų, taigi, didžioji dalis medžiagos yra dokumentinė, bet ji sujungta taip, kaip tikrovėje nebuvo ir negalėjo būti“. Pasak pjesės autoriaus, „Remyga“ – tai fantazija apie miesto įvykius ir miesto istoriją, kuri galbūt galėtų virsti to laiko metafora. Jam antrina ir O. Koršunovas: „Laikmetis, apie kurį pjesėje kalbama, buvo pernelyg produktyvus, o buitis – persmelkta gyvenimo rizikomis ir mistifikavimu, dėl to bandant tą laiką pavaizduoti tiesiog neįmanoma išsiversti be magiškojo realizmo“. Spektaklyje greta pagrindinės siužetinės linijos, skleidžiasi mistiniai, arba pasak teatro kritikės I. Ragelskienės, „paraleliniai Remygos pasauliai“.

Hibridiška laiko dvasia

Prieštaravimų kupini pirmieji nepriklausomybės metai tebėra menkai reflektuoti tiek literatūroje, tiek teatre, o šiandienos karo fone jie įgauna naują energetinį užtaisą. O. Koršunovas: „Tai, kas vyko po dainuojančios revoliucijos ir beveik visą pirmąjį dešimtmetį po nepriklausomybės paskelbimo buvo tiesiog išbraukta iš istorijos kaip nevisavertis laikas. Jis buvo išstumtas iš mūsų atminties kaip per daug neįtikėtinas, atsidūręs už moralės ribų ir noro suvokti, kas su mumis vyko ir kas mes tuomet buvome. Iš tikrųjų tas laikas buvo visiškai persipynęs: griuvo socialinės hierarchijos, profesoriai turguje pardavinėjo kojines, spekuliantai tapo gerbiamais verslininkais, leidžiančiais sau nieko negerbti, buvę komunistai kūrė patriotines mitologemas ir tuo pačiu privatizavo viską, kas tik įmanoma. Žmonės pradėjo remtis į antgamtiškas jėgas. Manau, iš to laikmečio maišaties ir sunkiai suvokiamos realybės ir gimė magiškojo realizmo poreikis“.

Remygos personažas yra išgalvotas: jis gimė iš uniformų keitimo vaizdinio – milicininkas tampantis policininku. Pjesėje per milicininko ir policininko figūrą aprėpiamos visos pagrindinės temos – nuo aukščiausios politikos iki kasdienių miesto gyventojų rūpesčių ir aistrų. R. Kmita teigia, kad „šis milicininko virsmas policininku labai tiko, siekiant parodyti to laikmečio hibridiškumą“. Iš esmės toks hibridiškas yra ir visas spektaklis, kuriame persipina tradicinės ir šiuolaikinės režisūros bruožai, siužetinis naratyvas ir improvizaciniai intarpai, simbolika ir realizmas, metaforos ir dokumentika, aktorių vaidyba ir performatyvumas, prieš žiūrovo akis tarsi atveriantys visą pastarojo laiko lietuviškojo teatro kvintesenciją.

S. Jankausko nuotr.

Tai, kas „Remygoje“ įkrauna, įelektrina ir įkvepia

Spektaklio kūrybinė komanda „Remygoje“ suplaka sunkiai nusakomo žanro kokteilį iš dokumentinės medžiagos, kasdienybės autentikos, psichodelinės mistikos ir gyvo roko muzikos. Muzika „Remygoje“, pasak teatro kritikės I. Ragelskienės, yra „gyvybiškai svarbi, ji lyg deguonies kaukė reanimuoja nuo griūvančios epochos tvaiko dūstančius herojus, ji įkrauna, įelektrina personažus, iš esmės scenoje ir salėje kiekvienas tampa gyvas, veiksnus ir grėsmingas būtent dėl muzikos“.

Pjesės autorius R. Kmita šiais metais Auksinių scenos kryžių apdovanojimo metu atsiimdamas asociacijos LATGA garbės ženklą „Ad Astra“ kaip geriausiai savo draminę kūrybą įveiklinęs autorius, sakė: „Keista stovėti scenoje, kai mėnesį šalia vyksta karas, bet man vis kyla mintis, kad kuo daugiau vaikščiosime į spektaklius, skaitysime knygas, išlaikysime savo rutiną, tuo būsime stipresni“. Spektaklis „Remyga“ yra galingas energijos ir stiprybės užtaisas, ieškantiems įkvėpimo slegiančioje šių dienų realybėje.

Balandžio 13 d. 18.30 val. Klaipėdos dramos teatre turėjęs vykti VŠDT spektaklis „Remyga“ dėl aktoriaus ligos perkeliamas į gegužės 11 d., trečiadienį, 18.30 val.

Bilietai galioja tie patys. Taip pat bilietus galite grąžinti įsigijimo vietose (internetu arba bilietų kasose) iki balandžio 27 d.

https://tiketa.lt/LT/vsdt_spektaklis_remyga_rez__o__korsunovas_523753

Režisierius – Oskaras Koršunovas, režisieriaus asistentas – Jokūbas Brazys, pjesės autorius – Rimantas Kmita, scenografė – Irina Komissarova, kostiumų dailininkės – Justina Ignatavičienė, Greta Milevičiūtė, šviesų dailininkas – Darius Malinauskas, videomenininkas – Ignas Juzokas, muzika – Paulius Ignatavičius, Gintas Gascevičius, Severinas Norgaila, Eligijus Žilinskas, Paulius Trijonis, Lukas Malinauskas.

Pagrindinius vaidmenis kuria: Anicetas Gendvilas, Monika Geštautaitė, Aistė Šeštokaitė, Vytautas Kaniušonis, Aidas Matutis, Josifas Baliukevič, Severinas Norgaila, Nomeda Bėčiūtė, Rolandas Dovydaitis, Juozas Bindokas, Juozas Žibūda, Mindaugas Jurevičius, Romanas Dudnikas, Vilija Paleckaitė, Vladas Baranauskas, Eduardas Pauliukonis, Silvija Povilaitytė, Irena Liutikaitė, Nijolė Mirončikaitė, Lina Bocytė, Jūratė Budriūnaitė, Akvilė Vitkūnaitė, Danguolė Petraitytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių