„TheATRIUM“ – intensyvi lietuviško teatro savaitė

  • Teksto dydis:

Gegužės 24–28 d. Klaipėdos dramos teatro trijose salėse bus parodyta net 11 spektaklių. Penkių dienų teatrinis maratonas – Lietuvos teatro vitrina yra viena iš sudėtinių tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ dalių. Vitrinos tikslas – teatro mugė ir teatro profesionalų tinklaveikos erdvė. Susipažinti su Lietuvos teatrų kūriniais tą savaitę į Klaipėdą suvažiuos kelios dešimtys teatro profesionalų iš įvairių pasaulio šalių.

Pirmoji diena. Trečiadienis, gegužės 24-oji

Vitriną pradės „Meno ir mokslo laboratorijos“ (MMLAB) šokio spektaklis „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ (2020).

Spektakliu „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ (2018) kūrybinį triptiką pradėjusi choreografė ir šokėja Greta Grinevičiūtė pristato antrąjį šeimos ryšius nagrinėjantį darbą.

Atrodo, toks nuvalkiotas klausimas „Koks tavo pirmasis atsiminimas apie mamą?“ kai kuriems yra tiesiog nepažįstamas. Pasaulyje, kuriame motinos yra arba deivės, arba pragaro siųsti monstrai, neturėti jokio mamos paveikslo – sunkiai įsivaizduojama. Kaip jį susidėlioti? Ar jo reikia? Kaip gyventi be mamos portreto?

Pirmąją vitrinos dieną bus rodomas ir festivalio šeimininko – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Fragmentas“ (2023). Spektaklį kūrė iš JAV į Klaipėdą atvykęs režisierius Dmitrijus Krymovas, garsėjantis stulbinančiu savo scenos pasaulių vizualumu ir paveikumu. „Fragmentą“ įkvėpė A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo pradžia – naktinis gaisras mieste, tamsoje žmonių gyvenimus ryjanti ugnies neišvengiamybė – su visu jos ūžesiu, baisiais liepsnų liežuviais, nenumaldomu plitimu.

Antroji diena. Ketvirtadienis, gegužės 25-oji

Antrąją vitrinos dieną pradės Alytaus miesto teatro „Civilio dienoraštis“ (2022). Ukrainiečių dramaturgas Pavlo Arie pjesę „Civilio dienoraštis“ parašė per pirmąsias keturiolika Rusijos karo prieš Ukrainą dienų.

Šie jautrūs autoriaus išgyventi tekstai suteikia galimybę sužinoti tiesą apie tai, kas įvyko. Tai nėra tik literatūra. Tai yra gyva, skausminga, vis dar tebepūliuojanti šiandiena.

Monospektaklis (akt. Vaidas Praspaliauskas) veda per tas keturiolika dienų, kai pažįstamas, mylimas, laisvas pasaulis tampa kitokiu. Per dienas nuo visiško žinios apie karą neigimo iki susitaikymo su situacija. Per naujos, netektimi ir skausmu užpildytos tikrovės dienas. Civilio dienoraštį režisavo Stasas Zhyrkovas.

Kitas ketvirtadienio įvykis – Valstybinio Vilniaus mažojo teatro „Scilė nori būti žmogumi“ (2022).

Tai hibridinės formos teatro projektas pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“.

Jame pasitelkiant absurdą ir satyrą kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip vienas kito „smegenų plovimą“.

Šiuolaikiška postmodernia kalba čia kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai bei moters (ypač moters kūrėjos) padėtis patriarchaliniame seksistiškame pasaulyje.

Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.

Trečioji diena. Penktadienis, gegužės 26-oji

Prieš savaitgalį žiūrovus į teatrą kvies net trys spektakliai. Pirmasis iš jų – teatro „Atviras ratas“ spektaklis „NT drama“ (2022).

Tragikomiškoje vienos talentingiausių ir aktyviausių lietuviškos dramaturgijos kūrėjų Gabrielės Labanauskaitės pjesėje „NT drama“ su lengvu subtiliu humoru aštriai ir tiriančiai stebima, vertinama ir vaizduojama, kokiu mastu asmeniniai norai ir svajonės (norint įsigyti nuosavą būstą) yra valdomi idealaus gyvenimo stereotipų, kuriais naudojasi nekilnojamojo turto paslaugų teikėjai. Pjesėje „NT drama“ atskleidžiama nekilnojamojo turto infrastruktūros manipuliacija utopijomis ir stereotipais, parodomas kapitalistinių spąstų mechanizmas, kuriuose labiausiai nukenčia silpnesnioji, socialiai ir finansiškai nesaugesnė žmonių dalis. Pjesė „NT drama“ yra pelniusi tarptautinę pjesių autorių premiją 2021 m. Heidelbergo (Vokietija) teatro festivalyje „Heidelberger Stückemarkt“. Spektaklį režisavo Ieva Stundžytė, viena talentingiausių ir įdomiausių viduriniosios kartos teatro kūrėjų, turinti ilgametę aktorinę, režisūrinę, pedagoginę bei eksperimentinio laboratorinio kūrybinio darbo patirtį.

Antras penktadienio spektaklis – viešosios įstaigos „Darbininkai“ pristatoma „Laisvė“ (2021). Tai jau trečiasis Dainiaus Gavenonio režisūrinis darbas. Pagal Martino Bellemare pjesę kurtoje „Laisvėje“ veiksmas vyksta šeimoje, kurios nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vieni kitų pasirinkimus, nevaržantys vieni kitų laisvės.

Šeimos ląstelė šiuo atveju – visuomenės atspindys. M. Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, racionalią, struktū̄rizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja pilieč̌ių teisę nuspręsti, kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą. Laisvė ir mirtis – dvi pagrindinės temos, kurias nagrinėja režisierius kartu su kūrybine spektaklio komanda.

Trečias penktadienio spektaklis – iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro atvykstanti Teklės Kavtaradzės „Sirenų tyla“ (2022). Sirenos dainuoja gražiai, rašo Homeras. Jos tūno saloje, vilioja pro šalį plaukiančius vyrus ir juos pražudo. Išskyrus Orfėją, kuris dainuoja garsiau, ir Odisėją, kurio bendražygiai į ausis įsideda vaško ir pririša jį prie stiebo, kad jis galėtų klausytis sirenų ir nemirtų. Europos mitologijoje vyrauja smurtas: tarp žmonių, dievų, mitinių būtybių ir lyčių. Bendradarbiaudama su kolegomis, režisierė Laura Kutkaitė šiuolaikinę istoriją perkelia tiesiai į mito minų lauko vidurį: praėjus ketveriems metams po #MeToo judėjimo viršūnės Lietuvoje, ji piktnaudžiavimo galia meno pasaulyje problemą pristato scenoje. Pozuodamos ant uolos ir laukdamos „didžiojo Odisėjo“, keturios aktorės atidaro savo salos teatrą ir pasakoja tikras istorijas iš savo bei kitų Lietuvos menininkių moterų kūrybinių procesų.

Ketvirtoji diena. Šeštadienis, gegužės 27-oji

Penktadienio maratoną pirmąją savaitgalio dieną pratęs „Operomanija“ ir jos į vitriną deleguojama socialinę kritiką, mokslinę fantastiką ir absurdo žanrą sujungianti korporatyvinė distopija balsams apie amžinai problemišką žmogaus santykį su savo paties kūnu „Puikus naujas kūnas“ (2022).

Šis kūrinys – netikėtas dviejų ekscentrikų: kompozitoriaus Arturo Bumšteino ir menininko Žygimanto Kudirkos bendradarbiavimo rezultatas.

Hipnotiškos daugiabalsės sutartinės tarsi anestetikas besigulant po „grožio peiliu“, nukeliantis į gilios narkozės sukeliamą sapną.

Prieš akis iškyla galbūt pranašiška vizija, kurioje ateities žmonija galiausiai randa būdų išsliuogti iš vis netenkinančių savų biologinių kūnų ir įsitaisyti „puikius naujus“.

Antrasis šeštadienį vitrinos svečias – OKT / Vilniaus miesto teatras su Jokūbo Brazio režisuota „Žuvėdra“ (2022).

Šis spektaklis gimė iš vieno aktorių kurso kūrybinių eksperimentų. Jis ypatingas tuo, kad jame pagrindinis visas įmanomas patirtis įkūnijantis veikėjas yra visa aktorių grupė, kuri veikia kaip milžiniškas jaunos energijos variklis, terpė, kurioje vieno personažo veiksmai uždega kitą. Visas spektaklis – tarsi ant sūpynių: tarp visiško susiliejimo su apnuogintu (tiesiogine šio žodžio prasme) veiksmu scenoje ir atsiribojimo, atsitraukimo, kai kalbama. O viduryje tų sūpynių – tyla, spengianti tyla, kuri ir kuria įspūdį, kad skęstama kolektyvinio sapno atmosferoje.

Penktoji diena. Sekmadienis, gegužės 28-oji

Paskutinę Lietuvos teatro vitrinos dieną bus rodomi du spektakliai. Pirmasis – Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ atvežamas (ne)paaugliams skirtas šokio spektaklis „Me two / Savoj krūvoj“ (2021).

Jo idėjos autorė – Airida Gudaitė, viena ryškiausių Lietuvos choreografių, viena iš inovatyvaus, savo darbuose socialinę problematiką nagrinėjančio Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ įkūrėjų ir meno vadovė. „Me two / Savoj krūvoj“ dramaturgija paremta grupės jaunų šokėjų asmeninėmis patirtimis, susijusiomis su galios santykiais, LGBTQ+ tapatybės formavimusi, seksualiniu priekabiavimu ir galios piktnaudžiavimu jaunuolių atžvilgiu. Žiūrovai kviečiami pažvelgti į paauglystę iš stebėtojo, tėvų, mokytojo, sprendimų priėmėjo žiūros taško ir apmąstyti galios ribas tarpasmeniniuose ir kartų santykiuose.

Penkių dienų lietuviško teatro maratoną pabaigs dar vienas Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Lost lost lost“ (2022).

Lenkų režisieriaus Michało Borczucho kurtas spektaklis gali būti apibūdintas kaip pokalbis – lėtas, užburiantis savo temų platumu, randantis susikalbėjimo tiltus tarp pačių skirtingiausių asmenybių iš meno, politikos ar humanitarinių mokslų lauko. M. Borczuchą inspiravo JAV avangardinio kino tėvu tituluojamo lietuvių išeivio menininko Jono Meko gyvenimas ir kūryba.



NAUJAUSI KOMENTARAI

niekas nenorejo mirti

niekas nenorejo mirti portretas
lietuvisko ten nieko nebera ir vargu ar jau bebus isnyko talentingu rezisieriu ir aktoriu karta o siuolaikiniai tai absoliuciai neturintys talento europiniu vertybiu ir gyliu iskrypimu alia aktoreliai

skaitytoja

skaitytoja portretas
lietuviško teatro savaitė, o koks pavadinimas, gaila kad nebenorime kalbėti lietuviškai,

Dieve Dieve,

Dieve Dieve, portretas
Koks šūūdas, kokia degradacija….
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių