Prieš studijas leidosi į kelionę

– Dauguma jaunų žmonių veržiasi į sostinę. Kaip jūs atsidūrėte Klaipėdoje?

– Baigęs mokyklą Vilniuje keliavau po pasaulį, skirtingose šalyse dirbau įvairius darbus. Per vienerius metus aplankiau Daniją, Graikiją, Italiją, Maltą. Šiose šalyse turėjau draugų, pas kuriuos apsistodavau. Padirbęs kelis mėnesius, traukdavau toliau. Tikėjausi užsidirbti gyvenimui ir "kaitavimui" šiltuose kraštuose, tačiau praleidęs daugiau laiko Italijoje ir Graikijoje supratau, kad man labai gera Lietuvoje, kur šalta ir pliaupia lietus. Suvokiau, kad man nepatinka beprotiškai sūri jūra, kad pasiilgau draugų, savų žmonių. Po kelionės grįžau į Vilnių, vasarą organizavau žygius, tada nusprendžiau, kad metas studijoms. Jau žinojau, kad rinksiuosi kineziterapiją – mane visada domino judesys, kaip veikia žmogaus kūnas, kaip padėti žmogui ilgiau išlikti jaunam, domino sveika gyvensena. Norėjau suderinti studijas su "kaitavimu", o nuolat važinėti iš Vilniaus į pajūrį – nepigu, todėl atsikeldamas gyventi į Klaipėdą vienu šūviu nušoviau du zuikius.

– Kalbant apie keliones, kuri šalis jums paliko didžiausią įspūdį?

– Danija ir jos atšiaurumas. Kaip vieni nepakelia šalčio ir lijundros, taip aš sunkiai ištveriu karštį. Su drauge kurį laiką gyvenome Egipte, kur mokiau kitus plaukti jėgos aitvaru, tai pasivaikščiojimas su manimi jai būdavo tikra problema, nes bėgiodavau nuo vieno namo šešėlio prie kito. Mane žavi tai, kad Danijoje, nepaisant blogų orų, žmonės bėgioja krosą, važiuoja dviračiais ir gyvena aktyvų gyvenimą.

– Vadinasi, nesate tų žmonių, kuriems lietus ar šaltis trukdo sportuoti?

– Manau, skirtingas oras – didelis privalumas, suteikiantis žavesio bet kuriai aktyviai veiklai. Kai artėjant audrai su draugais iš Vilniaus važiuodavome pajūrio link, matydavome koloną mašinų, judančių į Vilnių ir lygiai tuo pat metu, tik priešingoje pusėje, – automobilius su banglentėmis ant stogų ir aitvarais. Mes džiaugiamės, kai pučia stiprus vėjas. Tik pas mus jis dažniausiai ateina su šalčiu. Šiltuose kraštuose, pavyzdžiui, Ispanijoje, vėjas susiformuoja dėl temperatūros skirtumų, kai vyrauja labai aukšta temperatūra, o Lietuvoje yra priešingai. Kuo šalčiau, tuo daugiau vėjo. Todėl Klaipėdoje patys geriausi vėjai ima pūsti rudeniop arba ankstyvą pavasarį.

Pirmas bandymas – bulvių laukuose

– Kada ir kaip pirmą kartą paėmėte į rankas aitvarą?

– Kartą vaikščiodamas paplūdimiu pamačiau neįtikėtiną vaizdą – vaikinas su kažkokia lenta ir "parašiutu" skrodžia jūros bangas, pašoka į orą. Pamaniau, negali būti nieko geriau už tai. Tada neturėjau tiek pinigų, kad nusipirkčiau savo "kaitavimo" įrangą, tais laikais naudotas aitvaro komplektas kainuodavo apie tris tūkstančius litų. Iš esmės dėl to ir pradėjau važinėti į užsienį, kad užsidirbčiau pinigų. Po pusės metų jau turėjau savo pirmąjį aitvaro komplektą. Su draugu nuvažiavome į bulvių laukus, kad pasikelčiau "kaitą". Finalas buvo toks, kad gerus 300 m mane tempė ant nugaros, ant pilvo, ant galvos. Supratau, kad man iš tikrųjų reikia instruktoriaus ir netrukus susiradau žmogų pajūryje. Oro sąlygos pasitaikė labai prastos: nebuvo vėjo, švietė saulė. Teko tenkintis trijų valandų teorine paskaita, po kurios toliau jau mokiausi savarankiškai. Taip prasidėjo mano dviejų sezonų kankynė iki kol pats supratau, kaip valdyti aitvarą. Padariau visas įmanomas klaidas, todėl dabar pelnytai galiu mokyti kitus.

Deja, oro sąlygos pasitaikė labai prastos: nebuvo vėjo, švietė saulė.

– Jus vadina ekstremalais. Ar "kaituoti" išties yra pavojinga?

– Pats aitvaras turi tiek jėgos, kad galėtų laisvai tempti didžiulį automobilį. Tą jėgą galima panaudoti labai įvairiai, pavyzdžiui, įsibėgėjus automobiliu trenktis į sieną arba tiesiog vairuoti. Su aitvaru yra lygiai tas pats. Instruktoriaus reikia tam, kad jis papasakotų, kaip valdyti, ką daryti ir ko šiukštu nedaryti. Išmokyti pradedantįjį galima per kelias valandas, po to viskas tampa labai aišku ir saugu. Be to, yra saugumo sistemos, kurios leidžia per pusę sekundės pašalinti nuo savęs visą aitvaro jėgą. Apskritai kalbant, Svencelėje sukurtos vienos geriausių sąlygų pasaulyje mokytis "kaituoti": čia nėra jokio pavojaus. Visur – žolė arba dumblas, nedidelis gylis, jokių žvejų tinklų ar gyvūnų.

Atsipūtimas vos nekainavo gyvybės

– Ar pačiam kada nors yra tekę atsidurti pavojuje, pasinaudoti saugumo sistema?

– Gerai pamenu incidentą Šventojoje. Jei atvirai, Šventosios molą prieš tai buvau apiplaukęs bent 30 kartų, tačiau anksčiau tai darydavau labai dideliu lanku. Tiesiog atsipalaidavęs plaukiau visai šalia neįžvelgdamas jokio pavojaus. Likus keliems metrams iki molo mane iš viršaus užpylė didžiulė banga, teko staigiai pašalinti aitvarą. Tuo metu jūroje siautė audra, pūtė 15 m/s vėjas. Išnėręs iš vandens pamačiau, kad esu visai prie pat molo. Kai banga mane periodiškai panardindavo, laikydavausi už stulpo, jai atslūgus šokdavau prie kito stulpo arčiau kranto. Po kokių 15 min. tokio šokinėjimo atplaukė draugas su aitvaru, numetė virvę ir ištraukė mane. Patekus į ekstremalią situaciją reikia vadovautis ne emocijomis, o šaltu protu. Pagrindinė taisyklė – reguliuoti kvėpavimą, kad neprigertum vandens. Bangos negali tavęs nuskriausti, jei sugebi bent 30 sekundžių išbūti be oro.

– Sezono metu daug laiko praleidžiate Svencelėje mokydamas kitus. Ką veikiate šaltuoju metu?

– Spalį grįžtu į Klaipėdą ir, pirmai progai pasitaikius, plaukiu jūroje. Man sezonas tęsiasi apie vienuolika mėnesių ir nutrūksta tik užšalus marioms ar jūrai apsitraukus ledu. Tai nėra tokia kančia, kaip visi įsivaizduoja. Sunkiausia – prisiversti išeiti iš namų, o būdamas vandenyje nebegalvoji apie šaltį, tiesiog plauki. Smagu, kad tokių entuziastų Klaipėdoje kiekvieną žiemą tik daugėja. Netgi turime grupelę žmonių, su kuriais plaukiame. Šiaip šeši laipsniai jau yra komfortiška temperatūra.

– Ar į šį sportą įtraukėte ir savo draugę Eleonorą?

– Mes užsiimame faktiškai viskuo, kas yra aktyvu. Nuo riedlenčių, vandenlenčių iki laipiojimo į uolas ar žygių pėsčiomis po kalnus.

Daugiau dėmesio kūnui

– Ar jūsų nepainioja su kitu Lietuvos sportininku irkluotoju, taip pat Aleksandru Kočetkovu?

– Labai dažnai rašo žmonės su užklausomis "sveikas, gal galiu tau pervesti pinigų už varžybas?" Tai šiek tiek glumina.

– Propaguojate sveiką gyvenseną. Papasakokite, kokiais mitybos principais vadovaujatės?

– Sveikos gyvensenos madų, kurios ateina ir išeina, yra labai daug. Jeigu visų jų vaikysiesi, gali susigadinti sveikatą dar labiau, nei prieš tai. Stengiuosi pajausti, ko reikia kūnui, neatsisakau nei mėsos, nei ko nors kita. Tačiau perku ūkininkų užaugintą ar medžiotojų sumedžiotą mėsą, stengiuosi gyventi aktyviai ir žiemą neapleisti sporto klubo. Treniruotėms skiriu mažiausiai valandą per dieną. Tai pagerina savijautą ir nuotaiką. Neruošiu savęs ar savo klientų kultūrizmo varžyboms, neryškinu ir neauginu didelių raumenų. Esu už sveiką, stiprų, lankstų kūną, kuris būtų pajėgus sekti paskui vaizduotės metamus iššūkius. Svarbiausia – gerai jaustis. Dirbdamas kineziterapeutu įvairiose klinikose dažnai susidurdavau su žmonėmis, kurie paaukojo savo sveikatą, kad daug uždirbtų. Dabar jie atiduotų krūvą pinigų tam, kad galėtų padaryti, rodos, visiškai paprastą dalyką – pasivaikščioti ar tiesiog miegoti. Mes turime vieną tikrai labai brangų dalyką – kūną. Tik kažkodėl labiau nei juo rūpinamės savo automobiliais.

Vizitinė kortelė

Gimė 1989 m. balandžio 3 d. Vilniuje.

Mokėsi Vilniaus Radvilų gimnazijoje.

Klaipėdos valstybinėje kolegijoje baigė kineziterapijos studijas.

Sertifikuotas EREPS (Europos sveikatingumo profesionalų registras) sveikatingumo instruktorius.

"Boardhouse" jėgos aitvarų mokyklos vadovas, instruktorius.