A.Mažūno mamos brolis 73-ejų klaipėdietis Vaclovas Savickas patikslino, kad jų giminės linija eina iš S.Daukanto tėvo brolio.

"Gal ketvirtoje ar penktoje klasėje išgirdau šeimoje kalbant apie mūsų giminystės ryšius su garsiuoju istoriku ir net namuose buvo dalis jo raštų. Labai gaila, kad daug šio garsaus žmogaus relikvijų iš mūsų tėvų namų išvežė kažkokie žmonės, prisistatę esą iš Kauno muziejaus. Tai buvo gal 1948 ar 1949 m. Jie žadėjo pasidaryti kopijas ir originalus mums grąžinti. Bet taip ir negrąžino", – apgailestavo V.Savickas.

"Ši tema šeimoje – tabu"

Klaipėdoje gyvena ir kontroversiškai vertinamo generolo Andrejaus Vlasovo (1900–1946) artimas giminaitis. Vyras kategoriškai atsisakė bendrauti šiuo klausimu, neleido skelbti jo pavardės.

"Mūsų šeimoje ši tema – tabu, todėl neketinu apie tai atvirauti, nepykite", – kaip kirviu nukirto klaipėdietis.

Tuo stebėtis nereikėtų, nes tarybiniais laikais apie generolą buvo kalbama arba blogai, arba visai nekalbama, nes Antrojo pasaulinio karo metais jis su savo vadinamųjų Rusijos išvadavimo arba vlasovininkų armija kovojo hitlerinės Vokietijos pusėje kaip opozicija J.Stalinui.

Vokiečiams pasiūlius, A.Vlasovas ėmėsi vadovauti armijai, kurios pagrindinis tikslas – nuversti bolševikų režimą.

Lig šiol nesutariama, ar generolas A.Vlasovas – kolaborantas, ar kovotojas už Rusijos laisvę.

Pasakojama, kad jis su savo divizija pasidavė vokiečiams, atidengė frontą ir dėl jo Maskva tik per plauką nebuvo užimta. Tačiau esą iš tikrųjų šis rusų generolas jokios divizijos hitlerininkams neatidavė.

A.Vlasovui buvo tik 36 metai, kai J.Stalinas suteikė jam generolo laipsnį. Jis buvo itin žinomas dar prieš prasidedant karui, gavęs ne vieną aukštą apdovanojimą. Perėjo visas karinės karjeros pakopas ir buvo gerbiamas armijoje.

Istorikai tvirtina, jog drama, kuri ištiko generolą prie Leningrado, ir vėlesnis jo gyvenimas negali būti vertinamas vienareikšmiškai, nepaisant to, akivaizdu, jog artimi giminės, kurių nesunaikino stalinistai, generolo kategoriškai atsižadėjo ir iki šiol apie jį vengia kalbėti.

Kraujo saitais nesididžiuoja

Yra dar viena klaipėdietė, kuri nesididžiuoja esanti žinomo žmogaus giminaitė. Raudonojo arba Kruvinojo Felikso giminystė – jokia garbė, taip mano solidaus amžiaus moteris, kuri susijusi su sovietinių represinių struktūrų įkūrėju Feliksu Dzeržinskiu (1877–1926).

Moteris net į kalbas nesileido, sužinojusi, apie ką norima išgirsti. Esą tebūnie viskas taip, kaip yra. Sumaišties gyvenimo saulėlydyje ji nenorinti. Ir jos prašymas suprantamas.

Tarybų Rusijos vidaus reikalų liaudies komisaras, pasižymėjęs ypatingu aršumu įtvirtinant bolševikų valdžią, buvo kilęs iš LDK bajorų Samsonų šeimos. Pasakojama, kad vaikystėje tėvo šautuvu jis nušovė seserį. Tėvai faktą nuslėpė, o sūnų išvežė į Vilnių.

Jis buvo pašalintas iš Vilniaus gimnazijos už dalyvavimą socialistų partijos veikloje. 1897 m. atvyko į Kauną, dirbo įvairiose gamyklose, organizavo streikus, paskui buvo suimtas ir 11 mėnesių kalintas Kauno kalėjime. 1898 m. ištremtas į Viatkos guberniją, iš kur pabėgo. Keletą metų praleido Varšuvos ir kituose kalėjimuose. Iš viso už politinę veiklą kalėjimuose praleido daugiau nei 10 metų.

Paskui už viską atsigriebė įkurdamas represinę struktūrą ČK (rus. ЧК, sutrumpinimas iš Всероссийская чрезвычайная комиссия по борьбе с контрреволюцией и саботажем при Совете народных коммисаров, Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu prie Liaudies komisarų tarybos), kurios paskirtis buvo kovoti prieš kontrrevoliuciją, vykdyti revoliucinės partinės vadovybės potvarkius ir nurodymus.

ČK vykdė terorą, diversijas įvairiose pasaulio valstybėse, naudojo politines žmogžudystes kaip priemonę savo tikslams įgyvendinti. Tad natūralu, jog krauju susitepusio giminaičio klaipėdietė pripažinti neskuba.