Šiemet labiausiai uostamiesčiui bei jo bendruomenei nusipelniusia moterimi pripažinta Klaipėdos universitetinės ligoninės Infekcinių ligų departamento vadovė, Odos ir venerinių ligų poskyrio vedėja gydytoja dermatologė Jolanta Česienė. Metų klaipėdietės titulą pelniusi moteris – kukli, darbšti ir vertinama savo pacientų. Pusę savo gyvenimo Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbanti moteris ją laiko antrais namais ir pripažįsta neįsivaizduojanti savęs kitokiame nei medikės amplua.

Gydė lėles

– Ką veikė jūsų tėvai? Ar jie ir paskatino studijuoti mediciną?

– Mediko profesija mane žavėjo nuo vaikystės, būdama maža gydžiau savo lėles. Na, o mano mama dirbo biologijos mokytoja, tėtis – profesorius, fiziologijos mokslų daktaras, dėstė fiziologiją Vilniaus pedagoginiame universitete, kuris vėliau buvo pervardytas į Lietuvos edukologijos universitetą. Aplinkoje, kurioje augau, mokslas visada buvo labai vertinamas.

– Ilgos medicinos studijos neišgąsdino?

– Tikrai ne. Mes mokėmės kiek trumpiau nei dabartiniai būsimieji medikai. Šiuo metu rezidentūra trunka penkerius metus, bet mūsų vaikai, kurie taip pat pasirinko mediciną, dėl to visai nesisieloja. Būti rezidentu dabar nėra blogai. Jie gauna stipendiją, darbo vietą, atlyginimą. Stipendijas gaudavome ir mes, bet taip susiklostė, kad anksti ištekėjau, dar studijų metais atsirado vaikai. Neturėjome jokių socialinių garantijų ar dekretinių atostogų. Tiesiog – išbėgi, pagimdai, grįžti. Toks buvo gyvenimas.

– Ko gero, finansiniu ir laiko požiūriu buvo nelengva suderinti šeiminį ir profesinį gyvenimą?

– Žinote, tuo metu viskas atrodė taip paprasta. Matyt, todėl, kad buvome labai jauni. Bet žvelgdama iš šiandieninės perspektyvos suvokiu, kad nebuvo taip jau lengva. Reikėjo vienu metu mokytis ir dirbti, o šalia viso to – mažas vaikas. Kad išlaikytume šeimą, galėjome dirbti greitojoje medicinos pagalbos tarnyboje felčeriais, slaugytojais, tuo metu tam nereikėjo gauti licencijos. Buvome visai žali, bet visko išmokome darbo vietoje.

Į Klaipėdą atsivežė vyras

– Esate vienturtė, tėvams nebuvo gaila paleisti dukros į pajūrį?

– Pabėgau studijuoti į Kauną, o toliau viskas vyko natūraliai. Iš Kauno į Klaipėdą 1993-iaisiais atvažiavome jau trise – su vyru ir dukra. Tiesa, iš pradžių neplanavau likti pajūryje. Maniau, tai bus tik rezidentūros stotelė, o vėliau darbuosimės Vilniuje. Bet greitai įsisukome į Klaipėdos gyvenimą. Gimė antras vaikas, tuo pat metu pradėjome dirbti keliose darbovietėse ir tiesiog nebebuvo laiko gręžiotis atgal.

– Kaip susipažinote su vyru, kuris – taip pat gydytojas?

– Su Alvydu buvome kurso draugai. Ir iki šiol mus sieja medicina. Grįžę namo stengiamės darbo reikalus palikti anapus durų, bet nepavyksta. Nori nenori tos kalbos apie darbą vis sukasi. Tai, žinoma, įtraukia ir vaikus.

– Todėl veikiausiai nesistebite, kad vyresnieji vaikai pasirinko medikų kelią?

– Nevertėme jų rinktis medicinos. Nors esu griežta mama ir visuomet pabrėždavau, kad mokslai, be jokių išlygų, yra svarbiausia. Tėtis gal kiek liberalesnis. Dukra Rugilė dabar yra 6-ojo kurso studentė gydytoja internė, sūnus Kristijonas – trečio kurso medicinos studentas. Sūnus nuo pat pirmos klasės kalbėjo apie tai, kad nori tapti gydytoju. Dažniau jį matome vasaromis, nes savanoriauja ligoninėje, o šiuo metu gyvena Vilniuje. Mažiausiasis – pagrandukas Adomas – dar tik antrokas. Jis truputėlį kitoks nei vyresnieji, yra pats sportiškiausias. Tai labai gerai matyti, kai palygini visų vaikų pomėgius. Dukra neseniai grįžo į Klaipėdą, nes pasirinko būtent čia atlikti internatūrą ir net ketina likti pajūryje.

Liūdina pikti žmonės

– Dirbti Klaipėdos universitetinėje ligoninėje pradėjote tik atvykusi į pajūrį?

– Nors rezidentūrą atlikau Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, tačiau pirmoji tikra darbovietė – būtent Klaipėdos universitetinė ligoninė. Buvau priėmimo skyriaus gydytoja. Tuo metu tai buvo tik papildomas uždarbis. Dabar joje dirbu daugiau nei dvidešimt metų. Darbas man labai patinka. Drąsiai galiu teigti, kad mėgaujuosi juo. Kadangi esu gydytoja dermatologė, visi mano pacientai turi kokių nors odos problemų. Tai yra alerginiai bėrimai, žvynelinė, atopinis dermatitas. Didelė dalis pacientų serga odos vėžiu, melanoma. Tokių yra labai daug. Konsultuoju nuo kūdikystės iki pat vėlyvos senatvės. Oda – labai matomas ir svarbus žmogui organas, todėl besiskundžiančiųjų, deja, niekada nestinga.

– Koks didžiausias kylantis iššūkis darbe?

– Ir pacientų būna sunkių, ir situacijų neaiškių. Pavyzdžiui, kai simptomai tinka kelioms ligoms. Be to, kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad žmonės dėl įvairių problemų tampa labai pikti. Todėl į namus grįžti pavargęs ne nuo darbo krūvio, o nuo bendravimo. Juk stengiesi ne tik išgydyti ligą, bet ir padėti psichologiškai, tai vargina labiausiai. O toji nežinomybė, nepasitikėjimas savimi įgijus patirties išgaravo. Tiesa, pastebiu, kad visuomenėje lieka vis mažiau vertybių, pagarbos, meilės gyvūnams, visi lindi kompiuteriuose, niekas nebeskaito pasakų, nenori eiti į teatrą.

– Ar pasitaiko tokių pacientų, kurie nesibodi patrukdyti ir savaitgaliais?

– Žinoma. Sulaukiu skambučių šeštadieniais, sekmadieniais, rytais ir vakarais. Patrukdo visiškai nepažįstami žmonės, niekada anksčiau pas mane nesilankę. Turbūt vyrauja nuostata, kad gydytojas dirba 24 valandas per parą. Dažniausiai atsakau į visų skambučius, stengiuosi padėti bėdoje.

– Ar du medikai šeimoje ir darbe nekonkuruoja?

– Tikrai ne. Kiekvieną kartą džiaugiamės laimėjimais, kuriuos laikome bendromis, visos šeimos pergalėmis.

– Ir pomėgiai šeimoje bendri?

– Kartu planuojame laisvalaikį. Mėgstame keliauti, kelerius metus iš eilės lankėmės Italijoje. Tiesą sakant, net nežinau, kur dar nesame buvę, išnaršėme visą Europą, dalį Azijos, Amerikos, Australijos. Esame nukakę tūkstančius mylių. Planuodami savo atostogas nepamirštame ir mažojo, pavyzdžiui, kai vykome į Ameriką, neišvengiamai į maršrutą turėjome įtraukti ir Disneilendą. Adomas kartu su mumis keliauja nuo pat vienerių metukų, todėl daug ko neprisimena. Užsienyje tenka pabuvoti ir darbo reikalais.

Dėsto studentams

– Kaip medikui svarbus tobulėjimas?

– Taip jau yra, kad skaityti tenka kiekvieną dieną. Medicina – specifinė, greitai besikeičianti sritis, kasdien diegiamos naujos technologijos. Privalome jausti tą pulsą. Jeigu dieną praleisi nieko neišmokęs, paskui bus sunku pasivyti. Bet man tai be proto įdomu, neįsivaizduoju savęs kitokiame amplua. Taip pat turiu galimybę dėstyti Klaipėdos kolegijoje būsimiems kosmetikos technologams. Tenka skaityti pranešimus kolegoms, jaunesniems gydytojams. Turiu planų pradėti dirbti Klaipėdos universitete, bet kiekvieną kartą, prieš imdamasi naujos veiklos, pagalvoju apie laiko trūkumą. Ligoninėje nėra nei pradžios, nei pabaigos. Čia galima būti nuolat ir visada rasi, ką veikti.

– Kaip leidžiate sau atsipalaiduoti?

– Tai sunkiai pavyksta. Matyt, nemoku atsipalaiduoti, ir tai yra pati didžiausia bėda. Padeda sportas, žaisdama tenisą pamirštu rūpesčius. Taip pat prie lovos yra kaugė knygų, kurias pasižadėjau sau perskaityti.

– Esate įsikūrę atokiau nuo Klaipėdos – Kalotėje. Bėgote nuo miesto šurmulio?

– Gyvenimas čia aktyvesnis vasarą, tuomet visi išeiname į kiemus. Aš labai mėgstu gėles. Artėja gegužė, jau skaičiuoju laiką, kai pradėsiu sodinti pelargonijas. Jų net ir išvažiuodami nepaliekame vienų. Būtinai kam nors patikiu prižiūrėti. Jaučiuosi laiminga ir ilsiuosi prižiūrėdama savo gėles. Taip pat turime papūgą – Rozelą.

– Ką jums reiškia Metų klaipėdietės titulas?

– Iš tikrųjų nesitikėjau laimėti. Tik vėliau supratau, kad esu septintuke ir neišvengiamai teks lipti ant scenos kaip finalininkei. Supratau, kad paprastai neišsisuksiu, o paskutinę dieną net apėmė nerimas. Pats konkursas man labai patinka. Jis suburia įdomių profesijų moteris, kurių veikla visuomenei yra itin naudinga. Manau, kad tai nėra mano vienos laimėjimas, o visų gydytojų. Galėčiau jį padalyti visoms ligoninės medikėms, nes moterys čia dirba daug ir gerai. Kiekvieną dieną ligoninėje įvyksta dideli stebuklai, todėl labai gaila, kad dažniausiai pastebimi tik nepasisekę atvejai. Juk nėra tokio gydytojo, kuris specialiai darytų ką nors blogai. Ir tas beprotiškas noras komentuoti kartais kelia apmaudą, tam turėtų atsirasti ribos.

Vizitinė kortelė

Gimė 1969 m. kovo 22 d. Vilniuje.

Mokėsi Vilniaus Tuskulėnų gimnazijoje.

Studijavo Lietuvos sveikatos mokslų universitete, tuometėje Kauno medicinos akademijoje.

Šiais metais pelnė Metų klaipėdietės titulą.

Ištekėjusi, turi tris vaikus.