Barė už tautines vėliavas

Kaip ir dabar, milicininkams šventės metu būdavo daug darbo, bet jie tam ruošdavosi iš anksto. Mieste pareigūnų buvo daug, o dar draugovininkai vaikštinėdavo, gal todėl nei labai girtų, nei agresyvių žmonių nesimatydavo.

"Labai gerai pamenu paskutiniąją savo Jūros šventę 1989 m. Sekmadienio vakarą šventės pabaigą turėjo vainikuoti "Anties" koncertas. Maniau, kad partijos sekretorė ir milicijos viršininkas suės mane gyvą. Ir vėl buvo visokių baimių: bus riaušės, muštynės. Prašiau jų nesikišti, pati žinojau, kad viskas bus gerai. Dieną susitikau su Algirdu Kaušpėdu ir paprašiau valdyti situaciją. Žmonės ramiai suėjo į estradą, A.Kaušpėdas į visus kreipėsi, sakė, kad mumis pasitikima, ir paprašė ramiai elgtis. Milicininkai buvo gavę nurodymą elgtis santūriai", – prisiminė N.Navogreckienė.

Tąkart būta dar vieno incidento. Šventėje dalyvavo estų choras, jie parade žygiavo su savo tautinėmis vėliavomis. Lyg tyčia mieste viešėjo Estijos partinė veikėja, kuri vėliau sukėlė triukšmą. Tada choro vadovas išliko darbe tik todėl, kad N.Navogreckienė jam įteikė padėkos raštą, kuriame buvo pažymėti nuopelnai tarybinių tautų draugystei.

Vos nesugriovė teatro

Vienas sudėtingiausių rengėjams būdavo Jūros šventės fejerverko organizavimas, kuris tapdavo paskutiniu renginio akordu. Tais laikais fejerverką tekdavo atsivežti iš Ukrainos miesto Sumy. Derinti atvykimo datą organizatoriai pradėdavo po Naujųjų metų.

Teko laikytis ypatingų saugumo reikalavimų, nes naudota daug parako. Klaipėdiečiams tekdavo prižiūrėti vyrus iš Ukrainos, kad šie nepasigertų. Ypač didelių reikalavimų keldavo ugniagesiai, todėl būdavo sunku apsispręsti, kur šaudyti.

Kartą raketa įkrito moteriai į megztinį, laimė, kad žiūrovės ji beveik nesužeidė.

Fejerverkai dangų nutvieksdavo iš Danės gatvės skvero, kur dabar trykšta fontanai, kartais šaudyta arčiau skulptūros "Žvejys".

Įspūdingiausia buvo, kai pirotechnikai užsiropštė ant Muzikinio teatro bokšto. Tada fejerverką matė visi, bet organizatoriams buvo daug streso, mat šūviai būdavo itin didelės galios. Baimintasi, kad šaudytojai galėjo susmukti su visomis lubomis.

Po šventės – į ligoninę

Kiekvienos šventės metu būdavo susukamas dokumentinis reportažas iš ciklo "Tarybų Lietuva", kuris kaip žurnalas būdavo rodomas kino teatruose prieš meninius filmus. Dokumentalistai filmuodavo valdžios atstovus, bet į šį siužetą tilpdavo ir šventės šurmulys.

"Po visko vykdavo du aptarimai. Pirmasis – oficialus – partijos komitete. Mes tyliai sėdėdavome, išklausydavome visą kritiką, po to aš atsistodavau, atsikirsdavau, gaudavome padėkos raštus, ir viskas tuo baigdavosi. Kitas aptarimas vadinosi "ubagų baliumi", ten būdavome tik mes – kultūrininkai. Tada išsiaiškindavome iki panagių, kas ką padarė blogai, bet darėme tai be jokio piktumo. Dalijomės ir juokingais nuotykiais. Besiginčydami pagimdydavome idėjas kitiems metams", – patirtimi dalijosi N.Navogreckienė.

Jūros šventei organizatoriai pradėdavo ruoštis sausio mėnesį. Į talką teko kviestis ir jūrų kapitonus. Vienas jų – Sigitas Šileris kartą nustebino savo fantazija – pasiūlė rodyti filmus ant debesų.

Kai baigdavosi šventė ir atsileisdavo N.Navogreckienės nervai, kasmet greitąja moteris būdavo išvežama į ligoninę. Taip atsitikdavo ne jai vienai, panašiai nuo fizinio ir nervinio pervargimo išsekdavo ir kiti organizatoriai.