Reklamos srityje dirbantis dizaineris aktyviomis atostogomis gamtoje užkrėtė visą šeimą – žmoną Sabiną ir du sūnus. Juokdamasis klaipėdietis sakė neatsimenąs, kada paskutinį kartą ilsėjosi paplūdimyje.

Senojo roko gerbėjas

– Esate senas klaipėdietis, užaugote pačiame miesto centre. Kur mokėtės?

– Baigiau tuometinę K.Donelaičio vidurinę mokyklą, vėliau jai buvo grąžintas Vytauto Didžiojo vardas. Gyvenome kitapus gatvės. Dabar su žmona Sabina juokiamės, kad per visą šį laiką nedaug pajudėjome iš vienos vietos, tai atrodome tarsi kokios senamiesčio relikvijos.

– Laikote save sėsliais žmonėmis?

– Galbūt. Tiesa, baigę mokslus buvome išsikėlę ketveriems metams į Mažeikius, bet labiau konspiraciniais tikslais. Teko bėgti nuo Tarybinės armijos.

– Kada susidomėjote menais?

– Priešingai nei dabar, būdamas jaunas labai mėgau tapyti. Lankiau dailės mokyklą, paskui – akademiją. Tačiau dar studijų metais mane patraukė reklamos sritis. Vėliau, gavęs stipendiją, dar dvejus metus važinėjau į diplomines studijas vienoje Prancūzijos meno mokykloje. Drauge su žmona, kuri baigė literatūros studijas, įkūrėme "Vilko taką". Šiemet įmonei sukanka 25 metai. Sabina, kaip ir aš, mėgsta aktyvų laisvalaikį, tad ne tik praktikuojame, bet ir leidžiame knygas apie įvairaus pobūdžio keliones, organizuojame renginius. Mėgstame keliones, priešingas tokioms: "nusipirkau kelialapį iš agentūros ir guliu dvi savaites ant jūros kranto". Vasarą manęs paplūdimyje nerasite, reikėtų gerai pagalvoti, kada pastarąjį kartą ten buvau.

– Ar su jaunystės draugais palaikote ryšį?

– Kai susitinkame, išgeriame alaus, bet tai būna labai retai.

– Negi namuose nekabo nė vienas jūsų tapytas paveikslas?

– Oi, ne. Piešti nustojau sulig ta diena, kai gavau diplomą. Meninis darbas – nelaimė giminėje. Stengiuosi būti nuo jo kuo toliau. Tiesa, mėgstu muziką, esu senojo roko, džiazo gerbėjas.

– Gal turėjote ilgus plaukus?

– Jeigu ir turėjau, tai taip seniai, kad net nebeprisimenu.

Nemalonumai ir beprasmybė

– Keliaujate drauge su žmona?

– Jau nuo studentavimo laikų duodavomės po kalnus. Būna, išsiruošiame kokiai savaitei į Estijos salas dviračiais arba pėsčiomis į kalnus. Kur tik nesame buvę: Maroke, Jordanijoje, Irane. Pats buvimas gamtoje, miegojimas palapinėje yra nepaprastai smagus dalykas. Mėgstame ir baidares, slides, priklausomai nuo metų laiko. Įdomūs potyriai, gamtos ilgesys neleidžia ilgai išbūti vienoje vietoje.

– Ir sūnus įtraukėte į savo pomėgį?

– Kaip tik liepą kartu su jaunesniuoju geram mėnesiui ruošiamės važiuoti į kalnus. Stepas surinko savo draugų kompaniją ir paprašė manęs padėti, tai apsiėmiau kuruoti.

– Tam reikia gero fizinio pasiruošimo. Kaip palaikote formą?

– Kiekvienas žino savo trūkumus ir atitinkamai ruošiasi sezonui, sportuoja. Kai nėra sniego, prasibėgu miško takeliais. Dešimt kilometrų – pats tas.

– Keliaujant kalbos – didelis privalumas. Kokias mokate?

– Kalbu rusiškai, ispaniškai, mokykloje turėjau sustiprintą anglų kalbą ir kelis žodžius moku prancūziškai. Kalbos tam tikru laiku buvo mano hobis. Dar vienas baisingai rimtas pomėgis – kolekcionuoti pašto ženklus su kalnais. Tokių nėra daug. Indija, Nepalas, dar vieną kitą išleidžia šveicarai.

– Labai simboliška, žinant, kad alpinizmas jūsų gyvenime dominuoja jau seniai.

– Oi, sunku ir suskaičiuoti, gal apie trisdešimt metų. Alpinizmas – kaip lengvoji atletika, aprėpia daug sričių. Man asmeniškai labiausiai patinka aukštuminis kalnų kopimas. Yra toks rusiškas posakis, atsakantis į klausimą, kas tai yra. Mišinys nemalonumų su beprasmybe. Todėl norinčiųjų tuo užsiimti nedaug. Paprastai tokios kelionės trunka apie mėnesį. Bet, pavyzdžiui, ekspedicijose Himalajuose ar Karakorume išbuvome dar ilgiau.

Šimtas metrų iki pergalės

– Kas šiam pomėgiui kliudo?

– Dažniausiai aukštuminį alpinizmą, kurio minimalus aukštis – šeši tūkstančiai metrų, renkasi brandos sulaukę žmonės. Pirmieji pabandymai įkopti į septyniatūkstantininkus ar aštuoniatūkstantininkus įvyksta apie 40-ies, sukaupus pakankamai patirties. Kartais trukdo finansinis barjeras. Pigiausios kelionės – buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje, o kopti į Vidurinėje Azijoje stūksančius septyniatūkstantininkus kainuoja apie porą tūkstančių eurų. Ir tai – su labai minimaliu aptarnavimu. Kalnai, į kuriuos kopiama dažniausiai, yra pasienio teritorijose, tarkime, tarp Tadžikijos ir Kirgizijos, Kazachijos ir Kinijos, todėl reikalingi pasienio leidimai, esti kiti formalumai. Tarkime, Pakistanas ar Nepalas turi labai griežtą tvarką. Savarankiškai be vietinės agentūros pagalbos į ten esančias viršūnes neleidžiama kopti. Europoje tokių apribojimų nėra.

– Kur kopti yra brangiausia?

– Nepale ar Himalajuose. Kainuoja milžiniškas sumas, todėl daugiau ten nevažiuojame. Esu buvęs, bet daugiau tiek pinigų neturiu. Nedaug lietuvių ten vyksta, gal kas penkti metai po vieną.